Fotografo Adaukto Marcinkevičiaus (1936–1960) gyvenime viskas, ko reikia romantinei istorijai – ryškus, neeilinio talento herojus, neįtikėtini žygiai, sunkus istorinis laikotarpis ir išbandymai, pasiaukojančiai mylinti moteris, sūnus, išsaugojęs archyvą, graudžią pabaigą, lobis, t.y. kūrybinio palikimo atradimas ir pripažinimas po mirties, kuriuo tapo Nacionalinės dailės galerijos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus organizuota paroda "Optimistai ir skeptikai" bei albumas, išleistas leidyklos "Apostrofa" (kuratorė ir sudarytoja Margarita Matulytė).

Rudenėjančioje Nidoje vyksta kasmetis tarptautinis fotografų seminaras. Kuršių Nerijoje gera, nemanau, kad kas nors abejoja. Gera net rugsėjį, net jei lynoja, o šis ruduo – kažkoks netikras. Rugsėjo pradžioje saulė kaitino daug labiau nei lietingą rugpjūtį, pagaliau Baltijos vanduo šiltas ir maudytis galima nebijant aštraus vėjo, kurio nėra. Miške pilna grybų, o Nidos miestelis nemirga nuo nuo poilsiautojų. Fotografų seminarai – puiki priežastis viską mesti ir rudenį mėgautis aptilusiu kurortu.

Sekmadienio rytą Kaunas pritilęs, automobilių pravažiuoja vos vienas kitas, tik moterys pilnais krepšiais skuba iš turgaus namo. Vasara. Liepa. Prasideda tas nuostabus miesto tuštėjimo metas, kai, atrodo, pats laikas tiesiog sustingsta, nesvarbu, kad judi gerokai įšilusiu šaligatviu, tirpsta ledai, o gal lyja, ir bobulė už nugaros atkakaliai kartoja, kad pasaulis išprotėjo.

Šiemet žiemos buvo per mažai. Pritrūko sniego, kuriuo su mažąja jau buvome įgudę švilpti nuo kalniuko, įvairiomis nuožulniomis plokštumomis, net apsnigtais laipteliais. Šių pakopas, ilgai nepasirodžius kiemsargiui, užpildo suplūkta masė, paversdama juos puikiu čiuožimo pandusu. Žiemą mes ieškome tų šalčio ir vandens nupoliruotų plotų. Tampame čiuožikais paviršiumi. Šis tekstas ne apie meną, o apie čiuožimo paviršiumi įteisinimą. Apie paviršutiniškumo legitimaciją. Tą lengvabūdišką malonumą nesigilinti, nežvelgti į esmę, o švilpti adrenalino var