„Pats savęs klausiu, kodėl tai prisimenu. O paskui aptariu, komentuoju, kodėl tai svarbu“, – pasakoja rašytojas Marcelijus Martinaitis. „Dienoraštį rašiau turbūt nuo penktos klasės. Buvo bent porą sąsiuvinių, aš juos buvau užmiršęs. Ir kada buvo griaunama mūsų sodyba, suradau ant aukšto tuos sąsiuvinius, labai apsidžiaugiau – galėsiu parašyti, kas ten buvo. O juose nieko nėra. Tik koks oras, kaip aš ėjau į mokyklą, ką mes veikėm mokykloj... Jeigu randu tik kokiom raidėm, tai žinau, kas slepiasi kokia nors panelė – vardo nerašiau. Bet tada buvo poka