Vėlai vakare sulaukiu skambučio. "Gelbėėėėk!" – į ragelį rėkia viena mūsų iš trijų muškietininkių, su kuriomis sykį prisiekėme net ir gilią tamsią naktį galinčios skambintis ir spręsti neatidėliotinus reikalus.
Kiekvienas, gimęs šioje Žemėje, yra mažų mažiausiai maratonininkas. Gal net ultramaratonininkas… Bėgti mes pradedame jau mamos įsčiose – skubame į naują būtį. Paskui šiek tiek sulėtiname tempą, nes tėvai uždaro į maniežą, o paaugusius ištremia į darželį. Viena, ką iš jo pamenu, tai kokiu žaibišku greičiu bėgdavau mamai į glėbį, vos išvydusi ją tarpdury...
Nieko nepadarysi – šis metas kitoks, ir taškas. Dėl pandemijos beveik neskraido lėktuvai, užtai visais naujesniais ir senesniais "Like Bike" takais kursuoja dviračiai ir paspirtukai. Pastarieji – topas. Netgi aš, labai atsargiai priimanti visas XXI a. technologijų naujoves, nulenkiau galvą prieš elektrinį paspirtuką.
„Dievuliau, kaip keičiasi laikai...“ – rypuoja viena sudžiūvusi močiutytė, nesugraibydama terbelėje telefono, mat užrašas ant poliklinikos lauko durų neleidžia jų nė praverti be išankstinio skambučio. Bet šįsyk aš ne apie tai, nors visiškai su ja sutinku – laikai keičiasi.
Tyliai suku vis tą pačią plokštelę savo smegenų grojaraštyje. Panašiai kaip toje legendinėje Vachtango Kikabidzės dainoje – "Moi goda – moe bogatstvo". Tik mano turtas, apie kurį noriu jums papasakoti, – prisirišimai. Sakysite, blogai? O aš kaskart, vis susiruošusi juos naikinti ir išsitraukusi iš sandėliuko "Super Cobrą", juos vėl ir vėl išteisinu. Garsiai kaukšteliu teisėjo plaktuku sau į kaktą ir bylą atidedu dar keliems dešimtmečiams.
Vasarą visiems lietuvaičiams kyla noras plaukti baidarėmis. Ūla, Dubysa, Mūša spalvotosios žirnių ankštys – su į gelbėjimo liemenes įspraustais žmogeliukais – ima kursuoti Lietuvos upių upelių labirintais tarsi garsiųjų Venecijos kanalų vaporetai. Tik žiūrėk, kad su tokiu vandens autobusu nesusidurtum už posūkio.
Nežinau, kaip jūsų, bet mūsų giminėje nuo seno iš lūpų į lūpas sklinda įvairiausios istorijos apie plaukus. Tarkim, mane mama visuomet protindavo: "Tik nekirpk plaukų. Nebeataugs tokie, kokie buvo". Nekaltinu jos.
Dabar kiekvieną laisvą dukrai minutę mūsų namuose bubena ramus, pasitikintis vairavimo instruktoriaus balsas. Saulėjai ką tik sukako aštuoniolika, tad ji ruošiasi laikyti vairavimo egzaminą. Žinia, iš pradžių – teoriją.
Visos esame girdėjusios posakį (lietuviškuose baliuose virstantį populiariausiu tostu) apie tai, ką per gyvenimą turi nuveikti tikras vyras – pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti sūnų. Kadangi per karantiną balių nebeliko, tai ir šis sparnuotas posakis beveik išnyko, o su juo – turbūt ir visi tikri vyrai?
Pripratome prie kaukių, atpratome nuo apsikabinimų ir gyvo bendravimo. Mes su savo vaiberio merginomis jau nebegastroliuojame paupiais: vienos dirba išsijuosusios ir slapčia keikia tas, kurios dykaduoniauja, kitos (tos priverstinės dykaduonės) norėtų imti arklą, plūgą, lyrą ir eiti karantininiu keliu, bet negali. Žodžiu, piktos ir tos, ir anos. Jei tik galėtų, mielai susikeistų vietomis. Bet ar nuo to taptų laimingesnės?