Visada, artėjant Vėlinėms, pagaunu save galvojant, ar mirtis gali būti graži. Žinoma. Sukantis metų karuselei, kai vaiskias vasaros pievos pavirsta margaspalviais klevų kilimais, gamtos mirtis – labai graži. Dar ji iki ašarų graži pirmomis lapkričio dienomis, kai einame lankyti artimųjų kapų. Kaip mėgstame su vaikais sakyti, į Mirusiųjų miestą.