Paskutinė rugpjūčio dekada prasideda jau pustrečios valandos šviesos praradusiomis dienomis. Mes jau seniai regime šiuos pokyčius, tik jie iš lėto prisipratino mus, todėl nematome nieko keisto. Dar lengviau visa tai suprasti, kai žinome, jog kitaip gamtoje nebus, jog kada nors turėsime perpus trumpesnę dieną. Štai kodėl neturime tuo stebėtis ar nukabinti nosies. Vasara dar yra pas mus graži, o mes galime tuo naudotis. Nesnauskime!

Dabar jau tikrai galime sakyti, kad gandrų išlėkimo diena, šv. Baltramiejus, taigi – rugpjūčio 24-oji, yra čia pat. Po šios šventės baltuosius gandrus regėsime ypač retai, nes visi jie spėjo išskristi anksčiau. Ko gero, net šiandien pamatyti gandrą yra nuostabus atsitikimas, gal ne pats rečiausias, nors... Pabandykite į tai atsakyti jūs patys.

Prieš savaitę ore dar nardė čiurliai. Dabar jų neregime – jie jau keliauja ten, kur skris gandrai. Tik čiurlių kelias daug tiesesnis ir prie pusiaujo jie gali būti po poros savaičių, o gal daug greičiau. Šiaip jau čiurliai – tokie vikrūs skrajūnai ir visai bejėgiai nukritę ant žemės. Tačiau kur jie keliauja, pro kur, kokias kliūtis įveikia, kur žiemoja, iki šiol nebuvo žinoma.

Lietuvoje sužieduota tūkstančiai čiurlių, bet pranešimų apie jų suradimą, tegul ir žuvusių, Afrikoje nėra. Ne taip paprasta ką nors apie juos suprasti. Bet taip buvo iki šiol. Šias čiurlių biologijos tyrimų spragas užpildė švedai. Taip, jie anksčiau žiedavo čiurlius, per visą ženklinimo laikotarpį sužiedavo bene 50 tūkst., bet negavo nė vieno pranešimo.

Viskas išsisprendė, kai 20 paukščių prie žiedų buvo pritvirtinti duomenų kaupikliai. Kaip jūs suprantate, čiurlys yra per mažas paukštis, kad ant savo nugaros galėtų nešioti siųstuvą su baterija. Žinoma, paukščiams pritvirtinus tokius kaupiklius svarbu, kad jie vėl galėtų pakliūti mokslininkams į rankas – nuėmus mažutį prietaisėlį ir prijungus prie kompiuterio, gaunama visų metų duomenų išklotinė, savotiška ataskaita.

Taip jau išėjo, kad iš 20 paženklintų čiurlių antrąkart po metų buvo sugauti net aštuoni, o tokios sėkmės net sunku buvo tikėtis. Taigi paaiškėjo, kad čiurliai net tik skrenda labai greitai, bet dideliame aukštyje praleidžia ne mažiau kaip 95 proc. viso savo gyvenimo. Žiemavietėse jie nesileidžia ir nenakvoja uolų plyšiuose, kaip buvo manoma, o miega sklandydami ore. Kol kas duomenų apie tai pateikta nedaug, lauksime platesnių apibendrinimų.

Jau pasirodė pranešimai apie grybų tiltus – skelbiama, kad lietus pažadino jų augimą, kad išmanūs grybautojai prisirenka pilnas pintines grybų. Kaip ir visi tikri grybautojai, niekas neskelbia, neišduoda vietų, kur jie auga taip gausiai. Tačiau galima spėti juos geriausiai dygstant lapuotynuose ar mišriuose miškuose, kur drėgmės daugiausia. Na, o šiluma pasiekia visur vienodai.

Grybavimas Lietuvoje – visuotinis azartas, todėl sunku rasti žmogų, kuris nesiveržtų jų rinkti ar bent jau nemėgtų apie tai pakalbėti. Tačiau ar visi pažįstame savo grybus? Ar nerizikuojame imdami tą... lyg ir žinomą, bet – nelabai... grybuką? Niekada nedarykite to, nerizikuokite savo sveikata, o gal net gyvybe, kai kurios mirtinai nuodingos grybų rūšys labai panašios į paprastas, valgomas ir skanias. Jas supainioti lengva, o ištaisyti klaidas gali nepavykti.

Kėkštai palydi kiekvieną grybautoją – jie jau kada bando riešutų kevalus, kol kas juos dar įveikia, bet po dešimties dienų galės juos tik nešioti ir slapstyti po samanomis; riešutai bus per kieti, sunkiai įveikiami net riešutinės snapo. Gal tik geniams jie bus nei kieti, nei sunkiai prakalami.