Miela ir pūkuota nenaudėlė, kurios naikinti niekas nesiryžta

Apie svetimžemes, invazines rūšis kalbėti nemadinga, bet – būtina. Tai, kas kartais gali pasirodyti visiškai nekaltu mums svetimų gyvūnų ar augalų įkurdinimu, gali grėsti mūsų gamtai, o kai kada – net mums patiems. Vienas tokių pavyzdžių – voveraitė. Ne paprasta, o invazinė...

Argi ne mielas padarėlis voveraitė? Pūkuota uodega, didelėmis akimis ir dailiais plaukų šepetėliais ausų galiukuose? Matyt, ne veltui voveraitė yra svarbi pasakų vaikams veikėja, be jos atvaizdo neišsiverčia joks šventinis atvirukas.

Tačiau reikia pripažinti – taip voverę vaizduoti teisę turime mes, dalis Europos, nes kai kurių kitų šalių erdvėn įsiveržė visai kitokios voverės įvaizdis – stambesnės, apvaliomis žiurkiškomis ausimis, su daug prastesne uodega.

Ji pilka, mažiau pūkuota – iš pirmo žvilgsnio ją pavadintume mūsų gamtai svetimu gyvūnu. Ir nesuklystume, nes pilkoji arba karolininė voverė (Sciurus carolinensis) yra ne savo valia Europon pakliuvęs pašalietis.

Mielas padarėlis su žiurkišku gyvenimo būdu

Bet koks ateivis, patekęs į laiko išbandytą gamtą, sutinkamas įtariai, jam skiriama daugiau dėmesio. Toks naujos rūšies, o ne pavienio individo pasirodymas visada vertinamas ypač dėmesingai, nes kyla klausimų, į kuriuos atsakyti sunku. Tiesa, tokie klausimai, ką patvirtina nesena mūsų istorija, dažnai keliami jau vėliau, dažnai – rūšiai naujakurei spėjus tapti vietinės gamtos kompleksų dalimi ir parodžius savo ne visada priimtinus įpročius.

Karolininės arba pilkosios voverės patekimas Britų salas taikliai iliustruoja šią situaciją. 1889 m. iš Amerikos žemyno šiaurės į Bedforšyro grafystę buvo atvežta 350 šių graužikų, kuriems tiko viskas: klimatas, aplinka, maistas ir vieta, kurią buvo „užėmusios“ vietinės (rudosios, taigi – ir mūsiškės) voverės. Nauja rūšis, pakliuvusi į tokias sąlygas, nesusidūrė su jokiu realiu pasipriešinimu.

Žmonės ją sutiko supratingai ir meiliai, ekologiniu požiūriu jai niekas negalėjo pasipriešinti – plėšrūnų, galinčių riboti rūšies gausėjimą ir plitimą nebuvo, o vietinė voverė atsidūrė silpnesnėse pozicijose. Visų pirma reikia pastebėti, kad įvežtinė rūšis buvo daug stipresnė (jos svoris daugiau kaip 0,5 kg), o aktyvus „žiurkiškas“ būdas leido jai greitai išstumti rudąją voverę.

Pilkoji voverė nėra tokia žaisminga, nešokinėja iš medžio į medį, nes svoris ir nepakankamas uodegos pūkuotumas neleidžia to daryti, tačiau ji judri ir, svarbiausia, maitinasi tuo pačiu, kaip ir rudoji voverė, maistu. Tiesa, daugelis autorių mini ją esant tik vegetarę; mūsiškė voveraitė mielai graužia ir vabzdžius, paukščių kiaušinius ar jauniklius, taigi – yra plėšresnė.

Kenčia ir vietinės  voverės, ir medžiai

Per metus karolininės voverės Britų salose atveda 3 ar 4 jauniklių vadas, ši rūšis gamtoje paprastai patiria nemažai nuostolių, todėl jos išugdytas kompensavimo mechanizmas beregint išlygina netektis ir jas kompensuoja kelis kartus didesniu gimstamumu. Toks šios invazyvios rūšies išgyvenimo modelis pasiteisino – 20 amžiaus viduryje Britų salose gyveno ne mažiau kaip 1 milijonas karolininių voverių!

Dabar Britų saloje (Anglijoje ir Airijoje) gyvena gerokai virš 3 milijonų šių graužikių, labai gyvybinga populiacija susiformavo Italijoje ir gali greitai pasiekti Vidurio Europą.
Kodėl ši invazinė rūšis buvo įveista – negali atsakyti niekas. Kaip visada, tokių idėjų autoriai miršta užmiršti ir nežinomi. Tačiau tai, ką Europa turi dabar ir ko ji turėtų laukti, verčia susimąstyti.
Visų pirma, labai svarbu žinoti, kuo gręsia pilkosios voverės paplitimas. Ji išstumia (arba išnaikina) vietinę, europinę voverių rūšį. Tai gali būti atliekama pačiais įvairiausiais būdais. Pirmasis – tiesioginis, kai pilkosios voverės sunaikina lizduose esančius rudosios voverės jauniklius.

Būdamos daug didesnės ir stipresnės, jos agresyviai puola mažesnes europines voveres. Antra - pilkosios voverės minta tuo pačiu, kaip ir rudosios maistu, be to, graužia ir paukščių jauniklius, rastus kaulus. Ypatingas jų pomėgis – graužti medžių (ypač buko, klevo, maumedžio, kėnio) žievę; pavasarį taip jų „apžieduoti“ medžiai veikiai žūsta, tad miško savininkai jaučia realią šių graužikų veiklos grėsmę.

Virusas, žudantis kitą rūšį

Trečioji, labai svarbi konkuravimo priemonė – vislumas. Britų salose ir Italijoje šios voverės per vasarą atveda iki 20 – 30 jauniklių, todėl nežiūrint natūralaus mirtingumo rūšiai niekas negręsia.

Pagaliau, pats svarbiausias pilkosios voverės ginklas – jos platinamas voverių (parapokso) virusas, kuriam ši rūšis turi imunitetą, bet jį platina. Rudajai europinei voverei šis virusas pražūtingas. Virusu vietinės voverės užsikrečia per maistą, nuo medžių kamienų, kuriais laipiojo pilkosios voverės. Ypač dažnas viruso „perdavimo“ būdas – per voverių lizdus, nes pilkoji voverė mėgsta miegoti jaukiuose rudosios voverės namuose ir juose palieka baisųjį užkratą.

Kaip gali nuo tokios konkurencijos gintis vietinė voverių rūšis? Atrodo, kad kol kas jai likęs tik vienas kelias – bėgti į kalnuotas vietoves, eglynus, kuriuose pilkosios voverės gyventi nemėgsta. Tačiau kas žino, ar jos kada nors nepakeis savo įpročių? Tada bus sunaikinti paskutiniai vietinių rudųjų voverių populiacijų likučiai.

Iš tikro, toks vienos rūšies plitimo scenarijus panašus į siaubo filmą. Logiškas klausimas yra tik vienas: ką daro žmonės, kad ištaisytų savo protėvių klaidą? Ogi – beveik nieko. Kai pradedama garsiai kalbėti apie pilkųjų voverių naikinimą, didžioji visuomenės dalis kažkodėl stoja prieš tokį sprendimą. Gyvena, tegul gyvena...

Vienintelis kelias - naikinti

Žinia – keista matyti, kaip žmonės pasikliauja ne protu, o tik jausmu. Tačiau ne geriau ir kitose Europos valstybėse, kurios sėkmingai platinamos šios voverės.

Tiesa, kai kur Britų salose galima pamatyti spaudoje mirgančią antraštę: „Voveres valgyti – voveres gelbėti“. Kai kas pasiūlo voverienos kepsnį, kuris iš esmės turėtų būti neprastas. Tačiau tai – tik pavienis šūksmas tyruose. Šiaip jau voverių čia niekas nemedžioja ir negaudo, o laukia, kad tai padarytų specialistai.

Kada pilkoji voverė atkeliaus į Lietuvos gamtą? Ar pralenks meškėną? Tikėkimės, kad to greitai neįvyks, nes abi šias rūšis laikyti namuose, įvežti į Lietuvą yra uždrausta. Tačiau galimi visokie atvejai. Nesinori tikėti, kad kažkas tą padarytų gamtai linkėdamas blogo. Tačiau mes turime būti pasiruošę, priimti teisines nustatas tokioms rūšims, kurios gali būti pavojingos mūsų vietiniams gyvūnams ir ekosistemoms, naikinti.

Taip, ne gausai reguliuoti, o naikinti. Kitų šalių pavyzdžiai, deja, rodo, kad tai – vienintelis kelias.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pranas Utenos raj.

Pranas Utenos raj. portretas
Apsigyveno pilkos voverės, žemė nuklota nugraužtomis sodintų eglių šakutėmis . Ką daryti?
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

  • Gelbėjo būrį banginių
    Gelbėjo būrį banginių

    Daugiau nei 30 banginių, kurie atsidūrė Naujosios Zelandijos paplūdimyje ant seklumos, buvo saugiai sugrąžinti į vandenyną. Aplinkosaugininkai ir šimtai vietos gyventojų padėjo šiuos milžiniškus žinduolius sugrąžinti į jų s...

  • Prisiminė, kaip Nemunas ties Kaunu užšaldavo dar lapkritį
    Prisiminė, kaip Nemunas ties Kaunu užšaldavo dar lapkritį

    Praeityje Lietuvos klimatas buvo kur kas šaltesnis. Kai kuriais metais meteorologinė žiema prasidėdavo dar lapkričio pradžioje, o vandens telkiniai ir net upės užšaldavo lapkričio viduryje. Taip buvo nutikę ne kartą XIX a. pabaigoje. &S...

    1
  • VSTT atsako vėjo parkų vystytojams – erelius rėksnius būtina saugoti
    VSTT atsako vėjo parkų vystytojams – erelius rėksnius būtina saugoti

    Vėjo parkų vystytojams skundžiantis, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) saugodama mažuosius erelius rėksnius blokuoja vėjo parkų statybas, pastaroji pareiškė, kad šiuos erelius būtina saugoti.     ...

    2
  • Gamtininkas prabilo apie žiemos planus: baltos Kalėdos – tik svajonė?
    Gamtininkas prabilo apie žiemos planus: baltos Kalėdos – tik svajonė?

    Pastaruoju metu dažniau skundžiamės dėl orų nei jais džiaugiamės ir neretai kaltiname sinoptikus už netikslias prognozes. Vis dėlto, jų kaltinti nereikėtų – tiksliai numatyti orus kelioms dienoms į priekį yra sudėtinga net šiandien....

    2
  • Pradedamas lesyklėlių sezonas
    Pradedamas lesyklėlių sezonas

    Pajūrio tyrimų ir planavimo instituto mokslininkas, ornitologas Julius Morkūnas tvirtina, kad šaltuoju metų laiku sparnuočius maitinti reikia, tik maistas jiems turi būti tinkamas ir lesyklėlės pritvirtintos saugioje vietoje, kur jų negalėtų ...

    2
  • Islandijoje dėl vulkaninio išsiveržimo teko evakuoti kaimą
    Islandijoje dėl vulkaninio išsiveržimo teko evakuoti kaimą

    Pietvakarių Islandijoje vėlyvą trečiadienį buvo evakuotas vienas žvejų kaimas ir turistų pamėgta vieta, toje vietovėje septintą kartą per metus prasidėjus vulkaniniam išsiveržimui, pranešė pareigūnai. ...

  • Lietuvoje plečiamas saugomų teritorijų tinklas, bus įsteigti nauji draustiniai
    Lietuvoje plečiamas saugomų teritorijų tinklas, bus įsteigti nauji draustiniai

    Lietuvoje plečiamas saugomų teritorijų tinklas – trečiadienį Vyriausybė nusprendė Asvejos, Kurtuvėnų ir Anykščių regioniniuose parkuose įsteigti naujus draustinius bei plėsti esamas teritorijas. ...

    3
  • Tyrimas atskleidė, kas kasdien pražudo milijonus bičių
    Tyrimas atskleidė, kas kasdien pražudo milijonus bičių

    Neseniai Jutos valstijos universitete atliktas tyrimas atskleidė, kad greitkeliuose automobiliai kasdien pražudo milijonus bičių. Remdamiesi vidutinio paros eismo intensyvumo vertėmis, mokslininkai paskaičiavo, kad per vieną šešių mėnesi...

    2
  • Vilniaus zoologijos sode gimė surikatų jaunikliai
    Vilniaus zoologijos sode gimė surikatų jaunikliai

    Vilniaus zoologijos sode „Zoopark“ gimė du plonauodegių surikatų (lot. Suricata suricatta) jaunikliai. Šiuo metu mažyliai jau drąsiai tyrinėja aplink esantį pasaulį, susipažįsta su prižiūrėtojais ir lankytojais. ...

    2
  • Supermėnulio šou: paskutinis šansas šiais metais
    Supermėnulio šou: paskutinis šansas šiais metais

    Dangaus stebėjimo entuziastai šią savaitę turi šansą „sugauti“ paskutinįjį supermėnulį šiais metais. Kito tokio reginio dar teks palaukti beveik metus. Tai bus ketvirtasis ir paskutinis šių metų supermėnulis, ...

Daugiau straipsnių