Taigi kol kas su tais varikliais yra nekaip. Bet bus – jau greitai. Juk kovui liko visai nedaug, jau sugrįžo gandrai, o po savaitės – tikrosios Gandrinės.

Kiekvieną pavasarį mes išgyvename savotišką būseną: vis laukiame, dūsaujame ir nerimaujame, o paskui pamatome, kad visa, dėl ko taip rūpinomės, jau praėjo, nuskriejo ir baigėsi. Ką daryti, kad taip neįvyktų? Svarbiausia – nesižvalgyti į kalendorių ir paklusti gamtos metų rato ciklams.

Antai, ar jūs visi turite tiek stiprybės sustoti prie blindės ir ranka paliesti jos brinkstančius pumpurus? Ar matėte, kaip žydi snieguolės, kaip iš žemės kalasi pavasarinių lauko gėlių daigai? Pagaliau – ar galite pasakyti, kurią dieną prie jūsų inkilo atskrido pirmasis šio pavasario varnėnas? Tik nesakykite, kad šiemet ir inkilų nekėlėte.

Na, o gandrų namai... Apie juos buvo kada pagalvoti ir juos, grėsmingai pasvirusius, seniai reikėjo sutvarkyti. Kol kas tą galima daryti – dabar pat. Ir nereikia kviesti jokių tarnybų – juk kaime tiek šaunių vyrų. Beje, jei gandro lizdas ant elektros stulpo, jį tvarkyti, pakelti gali tik energetikai.

Kaltinimai tautiniam paukščiui

Jei jau prakalbome apie gandrus, būtina priminti vieną visai neseną atvejį: buvo kreiptasi leidimo nugriauti gandro lizdą, nes šie paukščiai atseit yra paukščių gripo sukėlėjo, pavojingo viruso H5Nx, platintojai. Ornitologai atsakė aiškiai – tikimybė, kad tokiu platintoju galėtų tapti gandras, yra be galo maža – gamtoje yra kitų paukščių, kurie tą galėtų atlikti daug intensyviau.

Ar matėte, kaip žydi snieguolės, kaip iš žemės kalasi pavasarinių lauko gėlių daigai?

Tad kaltinti gandrą ne tik negražu, bet ir nepatogu: juk tai mūsų gandras, mūsų tautinis paukštis. Beje, lizdą išardyti, gavus leidimą, galima, bet tik ne toliau kaip už 100 metrų iškėlus naują gandralizdį. Tik ar mums to reikia?

Vėl prasideda ar tuoj, plūstelėjus šilumai, prasidės varliagyvių migracija. Tai labai pavasariškas reiškinys, kuris yra skausmingas ir keliantis nemažai klausimų. Jų esmė ta, kad per mūsų nutiestus kelius šokuojančios, po žiemos dar labai vangios ir lėtos varlės per dažnai žūsta po mašinų ratais. Taip traiškydami gyvąją gamtą, o paskui ją maldami šienapjovėmis, greitai mes galime likti be jos.

Yra gražių ir sektinų pavyzdžių: antai Vilniaus miesto savivaldybė Vingio parke uždraudė transporto eismą ir iki balandžio 20 d. leido saugiai migruoti varlėms. Užtvaras prie kelių įrengia nemažai sąmoningų, gyvybę branginančių žmonių.

Tačiau tą galite daryti ir jūs, kiekvienas! Tam nebūtina statyti, įrenginėti. Varliagyvius galima rankioti ir tiesiog pernešti per kelią prie jų neršto vietų. Atrodo – nedidelis toks darbelis, bet koks svarbus ir gražus.