Podoktorantūros stažuotės – galimybė tęsti aktualius tyrimus

  • Teksto dydis:

Vykstant sparčiai technologijų pažangai atsiranda vis daugiau galimybių pažvelgti į praeitį ir sužinoti, kaip gyveno senojo žemyno tautos ir kokį palikimą išsaugojo jų bendruomenės šiandienos europiečiams. Vis dėlto, karinių konfliktų akivaizdoje tebėra sudėtinga atsakyti, kas sieja ar skiria žmones už kultūrinio sluoksnio ribų. Gabūs jaunieji mokslininkai, laimėję finansavimą inovatyviems ir perspektyviems podoktorantūros stažuočių tyrimams, gilinasi į archeologijos ir antropologijos sritis, kurios ne tik leidžia suvokti sudėtingą visuomenės raidą ir santykį su aplinka, bet ir pasitarnauja įvairių mokslo šakų plėtrai.

Šlapynėse – povandeniniai archeologiniai tyrimai

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedroje podoktorantūros stažuotę atliekanti dr. Elena Pranckėnaitė dirba povandeninės ir šlapynių archeologijos srityje. Archeologė domisi šlapynių apgyvendinimo modeliais priešistorėje. Šlapynėmis vadinamos teritorijos, kuriose pagrindinis aplinką formuojantis komponentas yra vanduo, todėl šios ekosistemos apima pelkes, durpynus, šlapias pievas, seklias vandens telkinių pakrantes. Tokios vietos Lietuvoje sudaro ketvirtadalį šalies ploto.

„Apsirengiame nardymo kostiumus ir neriame žvalgytis po Luokesų ežero gyvenviečių kompleksą, datuojamą 7-6 a. pr. Kr. Tiriame šį vieną svarbiausių šlapynių archeologijos objektų Lietuvoje nuo 2001 m. Šlapynių archeologija yra pakankamai savarankiška mokslinė sritis, turinti specifinę tyrimų po vandeniu ar periodiškai užliejamose teritorijose metodiką ir suteikianti unikalią galimybę prisiliesti prie ypač gerai išsilaikiusių, informatyvių organinės materialinės kultūros liekanų“, – sako dr. E. Pranckėnaitė.

Povandeninių archeologinių tyrimų radiniai leidžia mokslininkams atsakyti į dominančius klausimus apie priešistorinę Europą – kaip vystėsi ūkis, kokia buvo žmonių dieta, ar kaip metalų atsiradimas paveikė bendruomenių gyvenimą. Mokslininkės paruošta Luokesų ežero gyvenviečių tarpdisciplininių tyrimų medžiaga buvo publikuota užsienio ir Lietuvos mokslo žurnaluose. Iki šių tyrimų Lietuvos archeologai laikėsi nuostatos, kad bronzos amžiaus pabaigos bendruomenės gyveno aukštesnėse vietose, ant piliakalnių, tačiau ištyrus paaiškėjo, kad žmonės statė ir pakeltas gyvenvietes ant medinių polių virš šlapio grunto.

Padeda spręsti paveldosaugos problemas

Viena iš dr. E. Pranckėnaitės podoktorantūros stažuotės užduočių buvo šlapynių objektų tyrimų ir paieškų metodikos tobulinimas. Jaunąją mokslininkę ypač domino nedestrukciniai tyrimo metodai. Archeologė norėjo nustatyti, ar tokie paieškoms naudojami įrenginiai, kaip šoninės apžvalgos sonaras ir georadaras, gali būti pritaikyti siekiant identifikuoti šlapynių gyvenvietes. Išbandyti įrenginiai iš tiesų tiko tyrimui, todėl juos galima taikyti ieškant naujų šlapynių objektų Lietuvoje.

„Toks neinvazinis metodas yra efektyvesnis, leidžiantis išžvalgyti didesnius plotus per trumpesnį laiką, taip pat padedantis spręsti ir paveldosaugos problemas. Juk siekiant atrasti objektus, nebereikės atlikti archeologinių žvalgomųjų tyrimų – kasti ir ardyti kultūrinių sluoksnių. Šlapynių objektai būtų įtraukiami į Kultūros vertybių registrą ir taip apsaugomi nuo įvairių žemės judinimo darbų, kuriuos vykdant objektams gresia visiškas sunaikinimas“, – pasakoja jaunoji tyrėja.

Šlapynių archeologija yra viena pagrindinių mokslinių interesų, kuriuo dar bakalauro studijų metais Klaipėdos universitete susidomėjo dr. E. Pranckėnaitė. Archeologė džiaugiasi, kad podoktorantūros stažuotė leido tęsti pradėtą mokslinės tematikos nagrinėjimą, užmegzti ryšius ne tik su Lietuvos akademinėmis institucijomis, bet ir užsienio mokslo centrais.

Susipažino su šlapynių archeologijos pradininkais

Podoktorantūros stažuotės metu jaunoji tyrėja lankėsi Didžiosios Britanijos Ekseterio universiteto Humanitarinių mokslų koledžo archeologijos skyriuje. Šiame universitete buvo įkurtas ir veikia vienas iš pagrindinių šlapynių archeologijos tyrimų centrų. Dr. E. Pranckėnaitė kartu su šlapynių archeologijos pradininkais prof. J. Coles ir prof. B. Coles bei stažuotės vadovu prof. A. Harding aplankė svarbiausius šlapynių archeologijos vietas Somerset Levels vietovėje.

„Stažuotės metu užmegzti kontaktai su vienais iš svarbiausių šlapynių archeologijos tyrimų centrų specialistais neabejotinai atvėrė galimybes tolimesniam bendradarbiavimui. Įgautą patirtį, žinias ir mokslinę informaciją viliuosi pritaikyti toliau vykdydama tyrimus šlapynių archeologijos srityje Lietuvoje“, – sako jaunoji mokslininkė.

Archeologė taip pat stažavosi Vokietijoje, Bad Buchau miestelyje įsikūrusiame Federzėjės muziejuje, kurio specialistai dirba su UNESCO saugomomis Alpių regiono ežerų gyvenvietėmis Federzėjės ežero aplinkoje. Dr. E. Pranckėnaitė nagrinėjo šlapynių gyvenviečių archeologinę medžiagą ir tokių gyvenviečių rekonstrukcijos galimybes, dalyvavo muziejaus mokslinėje ir edukacinėje veikloje, taip pat muziejaus darbuotojams bei gidams skaitė paskaitą apie Baltijos regiono šlapynių gyvenviečių specifiką.

Domisi, ką žmonės išgyvena konfliktų zonose

Kitas podoktorantūros stažuotės konkursą laimėjęs ir Lietuvos kultūros tyrimų institute besistažuojantis dr. Mantas Kvedaravičius gilinasi į žmogaus kritinių būsenų, kurias sukelia vykdoma politika, reprezentacijos galimybes ir ribas. Kultūros antropologas analizavo etnografinę medžiagą, surinktą lauko tyrimo metu Čečėnijoje, kuri iki 2009 m. pavasario oficialiai buvo laikoma antiteroristinės operacijos zona. Gautus duomenis tyrėjas panaudojo siekdamas išsiaiškinti, kaip jaučiasi žmogus mirties, netekčių ir karo realybės akivaizdoje.

„Kritinės būsenos, iš dalies siaubingos ir groteskiškos, atsirandančios vykstant kovai su terorizmu, politinių sukilimų ir socialinio nepaklusnumo zonose, įvairiapusiškai atspindi, didina, sukuria ar kartais meta iššūkį politinėms jėgoms. Sėkmingai atliktas tyrimas parodė, kad afekto veikimo būdas nėra prieinamas formaliu būdu, kaip tai buvo pateikta ankstesnėje afekto tyrimų literatūroje, tačiau gali būti tiriamas analizuojant kasdienybę ir eksperimentines literatūrinės etnografijos formas“, – pasakoja dr. M. Kvedaravičius.

Vykdyti tyrimai mokslininkui leido išplėsti afekto apibrėžimą. Afektas iš esmės nusako kritinę būseną, suteikiančią tam tikrą informaciją bei žinojimą ir sukeliančią poveikį. Dėl to, neramumų zonose žmonių patiriamas siaubas ir viltis išlaiko emocijų perteklių už matomo ar racionalizuojamo jų turinio ribų. Kultūros antropologas tyrimo metu parengė monografiją apie afekto ir reprezentacijos santykį Šiaurės Kaukazo etnografinėje vietovėje.

Atsispindi pasakojimuose, sapnuose

„Ypač svarbus mano darbe buvo neapibrėžtų ir sunkiai reprezentuojamų sąmonės būsenų bei pojūčių tyrimas. Šiuo atveju tai sapnų bei vaizduotės darbas kritinėse situacijose, kai mirtis ar jos grėsmė yra labai arti. Juk žmonės Čečėnijoje suimami, nukankinami arba tiesiog dingsta ir daugelis nežino, ar jų artimieji gyvi, ar mirę“, – sako mokslininkas.

Antropologo pažįstama Čečėnijos gyventoja Maret, kurios sūnus dingo prieš penkerius metus, sapnuose regi savo vaiką basą ir prašantį apauti batus. Moteris sapnuoja, kad po lova apčiuopusi porą nudrengtų sueižėjusių kaliošų, ji perplėšia vieną batą į dvi dalis ir padeda pusantro kaliošo berniukui prie kojų sau pasilikdama kitą pusę. Atsibudusi Maret mano, kad sapnas reiškia, jog jos vaiką kažkas veža iš vienos vietos į kitą.

„Ji gyvena laikiškume, kur nieko nevyksta, gyvenimas sustingęs. Tai erdvė, kurioje neįmanoma jokia užmarštis, nes nesama to, ką būtų galima užmiršti, nesama kūno. Dabartį užvaldęs laiko virtualumas, virtęs realiu objektu – juoda guminio kaliošo puse, kurią pasilieka motina ir kuri nėra nei proga džiaugsmui, nei skausmui, nei vilties išraiška“, – pasakoja dr. M. Kvedaravičius.

Svarbu įvykiams Ukrainoje suprasti

Tyrimas išlieka aktualus tiek hibridinio karo ir neramumų Rytų Ukrainoje analizės erdvėse, tiek nagrinėjant hibridinio karo diskursą, kritines būsenas ir laiko pojūtį. „Sudėtinga atsakyti, kaip suprasti smurtą ir mirtį, kaip visa tai vaizduoti, nepakartojant ir nepajungiant smurto vienai ar kitai ideologijai, kuri jį ir iššaukė. Vis dėlto, reikia bandyti atsakyti į šiuos klausimus, galbūt ir žinant, kad atsakymai nebus išsamūs“, – svarsto mokslininkas.

Kultūros antropologas politinio afekto temos nagrinėjimą nuosekliai tęsia nuo 2006 metų, kai, rašydamas daktaro disertaciją apie skausmo kultūrą ir politinius galios santykius, tyrė karo nusiaubtos Čečėnijos gyventojus. 2011 metais pasirodė ir M. Kvedaravičiaus režisuotas dokumentinis filmas „Barzakh“. Ši podoktorantūros stažuotė leido atlikti naujus dominančius tyrimus Jungtinės Karalystės Mančesterio universiteto Granados vizualinės antropologijos centre ir Graikijos Atėnų Panteono universiteto Socialinės antropologijos katedroje.

Projektas „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“ finansuojamas pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos, Mokslininkų ir kitų tyrėjų mobilumo ir studentų mokslinių darbų skatinimo priemonę (VP1-3.1-ŠMM-01).

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių