Moteris dirba virš Reaktyvinio judėjimo tyrimų laboratorijos (angl. Jet Propulsion Laboratory, JPL) misijų aptarnavimo zonos įrengtame biure, kurio televizijų kameros nepasiekia – Susanai nereikia viešumo. Kodėl ilgiausiai NASA dirbanti moteris gauna valandinį atlyginimą, aiškinasi „Popular Science“

Pirmieji išgirsti nežemiški garsai, kuriuos 1962 m. erdvėlaivių inžinierius Billas Pickeringas žaismingai pavadino „sferų muzika“, buvo pirmas ženklas, kad NASA erdvėlaivis „Juno“ sėkmingai įskriejo į Jupiterio orbitą, nuo Žemės nutolusią 1,74 mlrd. mylių (apie 2,8 mlrd. km), o šiuos garsus palydėjo misijų valdymo centro komandos narių džiaugsmo šūksniai.

„Juno“ siunčia radijo tonus šimtais įvairiausių dažnių, ir kiekvienas iš jų skirtas informuoti apie konkrečią erdvėlaivio operaciją. Šie tonai plika ausimi negirdimi – jie šifruojami kompiuteriais. Nuo 1997 m. Susana šių tonų klausydavo naudodamasi specialia įranga, kurią pati padėjo kurti, kad galėtų pranešti apie NASA misijų sėkmę arba nesėkmę. Tačiau moters istorija prasideda kur kas anksčiau.

Dirbti Reaktyvinio judėjimo tyrimų laboratorijoje S. Finley pradėjo 1958 m., likus aštuoniems mėnesiams iki dienos, kai Kongresas kartu su prezidentu Dwightu Eisenhoweriu oficialiai įsteigė Amerikos kosmoso agentūrą. Per 58-erius metus trunkančią karjerą veikiausiai nepasitaikė nė vienos misijos, prie kurios Susana nebūtų pridėjusi savo rankos. Ji čia dirbo, kai buvo paleistas pirmasis amerikiečių palydovas, ji atliko užduotis misijų valdymo centre, kai buvo vykdomi ankstyvieji skrydžiai į Mėnulį, rengė kosminių stočių „Voyager“ didžiojo turo per Saulės sistemą maršrutus, džiūgavo, kai Veneros vėjuose suposi mokslinį inventorių nešantys balionai, ir dalyvavo į Raudonąją planetą nuleidžiant marsaeigius. Per savo ilgą ir įdomią karjerą Susanai teko įveikti kliūtis, apie kurias dažnas šiuolaikinis žmogus net nepagalvoja.

Vis dėlto, 2004 m. S. Finley buvo pažeminta pareigose, nes neturėjo NASA reikalaujamo bakalauro laipsnio.

Jupiteriu Susana susidomėjo jau seniai. Ji pamena pirmąją erdvėlaiviu „Pioneer 10“ vykdytą misiją į šią milžinišką planetą. „Aš derindavau didžiąsias programas“, – prisimena S. Finley.

Vos vieną keturioliktąją „Juno“ masės sveriantis erdvėlaivis „Pioneer 10“ palei Jupiterį pralėkė 1972 m., kiek sulėtindamas greitį tam, kad galėtų planetą nufotografuoti, išmatuoti jos radiacijos lygius ir ištirti palydovus. Tiek mokslininkai, tiek visuomenė buvo priblokšti šių pirmųjų išsamių Jupiterio vaizdų. Jupiterio paviršiuje susidariusių sūkurių ir Didžiosios raudonosios dėmės vaizdai buvo tokie stulbinami, kad 1973 m. NASA už jų parodymą per televiziją gavo „Emmy“ apdovanojimą.

Erdvėlaivis „Pioneer 10“ Jupiterį fotografavo skriedamas 81 tūkst. mylių (apie 130 tūkst. km) atstumu nuo jo debesų paviršiaus, o „Juno“ orbita prie Jupiterio priartės 3,1 tūkst. mylių (apie 5 tūkst. km) atstumu. Abiejų misijų metu padarytos nuotraukos ir surinkti duomenys siunčiami per vadinamąjį tolimosios erdvės tinklą (angl. Deep Space Network, DSN), prie kurio kūrimo prisidėjo ir S. Finley.

DSN yra pasaulinis antenų ir ryšio įrenginių tinklas, be kurio tarpplanetinės kelionės būtų neįmanomos. Radijo antenomis galima pagauti silpnus iš kosmoso siunčiamus signalus, o DSN gali nuolat sekti net ir labiausiai nutolusius erdvėlaivius, tokius kaip „Voyager“, kurie šiuo metu tiria tarpžvaigždinę erdvę ir skleidžia signalą, 20 mlrd. kartų silpnesnį už skaitmeninio laikrodžio signalą.