Mokslininkai: Jupiterio audros siaučia 3 tūkst. km atmosferos storymėje

  • Teksto dydis:

Audringos dujinės Jupiterio atmosferos storis yra apie 3 000 kilometrų; ji sudaro apie šimtadalį šios milžiniškos planetos masės, trečiadienį paskelbė mokslininkai, remdamiesi NASA zondo „Juno“ surinkta informacija.

Šie matavimai pirmąkart pateikia duomenų, kas dedasi po didžiausios Saulės sistemos planetos, iš tolo atrodančios panašios į spalvingą dryžuotą stiklo rutuliuką, paviršiumi.

Renesanso epochos mokslininkas Galileo Galilei (Galilėjas Galilėjus) pirmasis „įžvelgė Jupiterio dryžius prieš daugiau kaip 400 metų. Iki šiol mūsų supratimas apie jas tebuvo paviršutiniškas“, sakė Izraelyje įsikūrusio Weizmanno (Veicmano) instituto darbuotojas Yohai Kaspi (Johajis Kaspis), vienos iš keturių studijų, paskelbtų mokslo žurnale „Nature“, autorius.

„Juno“ duomenys rodo, kad Jupiterio atmosferos storis yra maždaug 3 000 km gylio ir kad ją visą sudaro psichodelinių spalvų sūkuriuojančios debesų juostos ir greitaeigiai dujų srautais. Atmosferoje nuolat siaučia smarkūs vėjai, o debesų juostos juda skirtingomis kryptimis ir greičiais.

Tačiau giliau esanti skystoji planetos dalis, sudaryta daugiausiai iš vandenilio ir helio, sukasi tolygiai, bemaž kaip kietas kūnas, nustatė tyrėjai.

„Šis rezultatas yra staigmena, nes jis rodo, kad Jupiterio atmosfera yra masyvi ir siekia daug giliau negu anksčiau prognozavome“, – naujienų agentūra sakė Y. Kaspi.

Tuo metu Žemės atmosfera sudaro mažiau ne milijoninę dalį visos planetos masės.

Suprasti mūsų praeitį

„Galima sakyti, išspręsta beveik 50 metų gyvavusi planetologijos mįslė“, – sakė kitos studijos autorius Tristanas Guillot (Tristanas Gijo), dirbantis Prancūzijoje veikiančiame Žydrojo Kranto universitete.

„Nežinojome, ar sukantis dujinėms planetoms, tokioms kaip Jupiteris, zonos ir juostos siekia iki pat centro, ar priešingai – atmosferos dariniai tėra plonyčiai kaip odelė“, – aiškino jis.

Naujosios išvados grindžiamos precedento neturinčiais Jupiterio gravitacijos matavimais, atliktais „Juno“, nuo 2016 metų liepos skriejusio orbita aplink arčiausiai Žemės esančią dujinę milžinę.

Zondas taip pat atsiuntė duomenų apie virtinę milžiniškų ciklonų, siaučiančių ties planetos ašigaliais. Tokių darinių nebuvo aptikta jokioje kitoje Saulės sistemos planetoje.

Nėra žinoma, kaip šie ciklonai susidaro ir kaip jie išlieka nesusiliedami vienas su kitu.

„Pirmasis ir svarbiausias klausimas, į kurį siekia atsakyti „Juno“ – kaip susidarė mūsų Saulės sistema, taip pat daugiau suprasti apie jos evoliuciją“, – AFP sakė dar vienos studijos autorius Alberto Adriani (Albertas Adrianis) iš Italijos nacionalinio astrofizikos instituto.

„Bet kokios žinios, kurių galime įlieti į supratimą apie Jupiterį, tikriausiai pačią pirmąją (prie Saulės) susiformavusią planetą, yra yra žingsnis šia linkme“, – pridūrė jis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių