Pirmiausia buvo atlikti tinkų, polichrominio dekoro cheminiai tyrimai, mikrobiologinė analizė bei parengtos konservavimo-restauravimo darbų technologinės rekomendacijos. Tų pačių metų  rudenį  buvo patvirtinta refektoriaus sienų tapybos konservavimo, restauravimo programą.

Refektorius turi ypatingą reikšmę vienuolyno gyvenime – tai vienuolyno valgomasis. Jame stiprinamasi ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu maistu, nes čia bendruomenė susirenka bendram pabuvimui, šventėms, iškilmėms ir gedului, čia priimami garbingiausi svečiai. Prieš kiekvieną valgymą nuo specialios tribūnos būdavo skaitomos ištraukos iš Šventojo Rašto ir kitų vienuolijai svarbių dvasinių skaitinių, kurie laikyti atskiroje spintoje. Tai svarbi vienuoliškojo gyvenimo ir bendruomeninės maldos dalis. Refektorius nuo viduramžių būdavo įrengiamas priešingoje nei bažnyčia kluatro pusėje, pietinėje, šviesiausioje ir šilčiausioje dalyje. Tradiciškai tai stačiakampė patalpa, dažniausiai dengta skliautu ir dekoruota sienų tapyba. Tai buvo didžiausia ir puošniausia konvento patalpa po pačios šventovės.

Kauno Šv. Jurgio Kankinio bernardinų vienuolyne, sumūrytame XV a. pab.–XVI a. pr., refektorius išdėstytas tradiciškai – pietvakariniame kluatro kampe. Tai šviesiausia, šilčiausia ir didžiausia konvento patalpa (po bažnyčios). Erdvias patalpas apšviečia du langai vakarinėje ir trys – pietinėje pusėje.  Iš rytinės pusės prie jos glaudžiasi puošni vienuolyno priemenė. Su šiaurinėje pusėje esančia gretima virtuvės patalpa refektorių jungė anga sienoje, per kurią buvo patiekiamas maistas. Kaip parodė 2017 m. lapkritį atlikti archeologiniai tyrimai, gotikos laikais patalpa buvo šildoma požemine hipokausto tipo krosnimi, kurios liekanos atrastos patalpos šiaurės rytiniame kampe. Taip pat patalpos centre atkastas XV–XVI a. riba datuotinos aštuoniakampės kolonos pagrindas ant kvadratinio pamato.

Kultūros paveldo departamento nuotr.

Užbaigus archeologinius tyrimus, refektoriuje vėl suklotos degtų molinių plytų grindys, po stikline perdanga in situ eksponuojant gotikinio pilioriaus pamato atodangą, taip pat pažymint hipokaustinės krosnies pamatų vietą (architektė-restauratorė Asta Prikockienė). Tai atskleidė, kad gotikos laikais refektoriaus centre, priešais vidurinį langą, stovėjo aštuoniakampis, iš plytų sumūrytas gotikinis piliorius, kuris laikė plokščią medinę sijinę perdangą. Sugretinus su istoriniais duomenimis galima teigti, kad jie sudegė 1603 m. birželio 10 d. mieste kilus gaisrui, kai Bernardinų „šventovė ir vienuolynas visas to įvykio buvo sunaikintas, išskyrus zakristiją ir vienuolių chorą“.

Sugretinus archyvinių šaltinių informaciją su archeologiniais ir architektūros tyrimais, tenka konstatuoti, kad iki mūsų dienų išlikę refektoriaus skliautai yra sumūryti po antrojo, 1624 m. gaisro. Šių skliautų pastatymo laikas sutampa su antruoju bandymu įkurti savarankišką Lietuvos Mažesniųjų brolių observantų provinciją, kuri gyvavo vos 1627–1630 m. ir tuoj vėl buvo prijungta prie naujai įkurtos Mažosios Lenkijos provincijos.

Refektoriaus skliautai yra cilindriniai tinkliniai, su liunetėmis, puošti dekoratyvinėmis stiuko nerviūromis, skliauto plokštumą skaidančiomis į geometrines formas – stačiakampius ir trikampius. Nerviūrų pjūvis – trimis pakopomis siaurėjantis trikampis. Sienų tapybos pirmasis sluoksnis yra vienalaikis su skliautais, t. y. datuotinas XVII a. II ketvirčiu.

Apie 1993 m. restauratorei Gražinai Samuolytei atliekant konvento interjero polichrominius žvalgomuosius tyrimus, refektoriaus patalpos skliautų plotuose tarp nerviūrų atrasta sienų tapyba. Ji pradėta restauruoti, pašalinti vėlesni uždažymų sluoksniai, vietomis atidengta iki pirminio polichromijos sluoksnio, tačiau nutrūkus finansavimui, darbai sustojo. Šie plotai liko neužkonservuoti, todėl praėjus keliems dešimtmečiams padėtis tapo kritiška, kelianti grėsmę tapybos išlikimui. Nešildomoje patalpoje sienų tapyba buvo stipriai pažeista pelėsio ir druskų, tinkas suskeldėjęs, vietomis nubyrėjęs iki plytų mūro.

Pavyko rekonstruoti sienų tapybos ikonografinės programos didžiąją dalį, nustatyti ir įvardinti vaizduojamus šventuosius ir jų tarpusavio sąveikas.

Kauno Šv. Jurgio konvento refektoriaus skliautų XVII a. II ketvirčio sienų tapyba yra itin vertinga, nes leido užpildyti išlikusiais pavyzdžiais negausų Lietuvos sienų tapybos raidos etapą, pateikdama ikonografiškai beveik pilna visuma išlikusius pranciškoniškojo pamaldumo atvaizdus.