Su "Balto kambario" sumanytoja ir leidėja, matematike, menininke Luana Masiene (L.M.) ir menotyrininke, leidinio rubrikų autore ir kuratore Vilma Kilinskiene (V.K.) kalbamės apie tai, kaip per penkerius gyvavimo metus keitėsi žurnalas, apie besiformuojančią jo auditoriją, planų negriaunantį karantiną, kurio pilkas nuotaikas išblaško surengta V.Kauno paroda.

– "Baltas kambarys" leidžiamas nuo 2016-ųjų. Ar per penkerius gyvavimo metus leidinys labai keitėsi?

L.M.: Pokyčiai vyksta materialiajame pasaulyje, o transcendentiniame –  idėjos amžinos ir nekintančios. Žurnalo idėja, kuri kilo man kaip vizija, išliko savo pirminiu pavidalu. Einant metams pakito tik leidinio fizinis kūnas, kaip ir žmogaus gyvenime, – nuo paauglystės grakštumo iki solidaus stoto, t.y. nuo 54 iki 106 puslapių. Baltas kambarys – tai tuštuma, kuri buvo, yra ir bus apstatoma daiktais – žmonėmis. Taip įsidaiktinę mes apsigyvename kartu po vienu stogu. Pažinę ir suvokę savo individualumą, priėmę ir supratę šalia esančio kitoniškumą, tęsiame pradėtą revoliuciją. Pirmojo numerio įvadinėje skiltyje "Kavos puodelis" rašiau, kad kambarys yra būties ir buities teritorija, kurioje slepiamės nuo triukšmo, sumaišties ir nerimo, kad, vienumoje išsilaižę žaizdas, vėl pajėgtume peržengti slenkstį. Šiandien, kai daugumai pasaulis susitraukė iki kambario dydžio, žurnalo pavadinimas – "Baltas kambarys" – suskamba pranašiškai.

Iki karantino žurnalo kūrybinė komanda su visu spektru įvairiausių renginių važinėjo po Lietuvą, rengdama pristatymus ne tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, bet neaplenkdama ir periferijos.

V.K.: Per savo gyvavimo laikotarpį "Baltas kambarys" iš kūrybinei klasei skirto leidinio tapo išplėstiniu reiškiniu, apimančiu ne tik žurnalo leidybą, bet ir jį pristatančius renginius, parodas, konkursus. 2017 m., visuomenei pristatant trečiąjį žurnalo numerį, Marijampolėje buvo atidaryta menininkų, kurių kūriniais puošėsi leidinio "sienos", jungtinė paroda "Baltas kambarys. Sienos be tapetų", o 2018 m. Kaune žurnalo pristatymo renginių amplitudė išsiplėtė iki surengtos parodos metu vykusių įvairių leidinio rubrikų autorių skaitomų paskaitų, diskusijų, koncerto, Ingmaro Bergmano kūrybos pristatymo ir filmo peržiūros. Bendradarbiaujant su Lietuvos švietimo istorijos muziejumi, 2019 m. buvo įgyvendinta dar viena žurnalo sumanytojos Luanos idėja ‒ surengtas respublikinis moksleivių dailės konkursas, kurio nugalėtojui "Baltas kambarys" suteikė išskirtinę galimybę rengti personalinę parodą vienoje iš Kauno galerijų. Iki karantino žurnalo kūrybinė komanda su visu spektru įvairiausių renginių važinėjo po Lietuvą, rengdama pristatymus ne tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, bet neaplenkdama ir periferijos. Kalbant apie žurnalą kaip tiesiog apie leidinį, pokyčių taip pat yra – per penkerius metus jis ūgtelėjo ir tiražu, ir spaudos kokybe, ir autoriais, ir temų įvairove, ir skaitytojų skaičiumi bei bibliotekų susidomėjimu, pageidavimu turėti jį savo skaityklose.

– Leidinys skirtas kūrybingai visuomenei. Ar nuo jos turėtų būti atskirtos kitos, mažiau kūrybingos ar nekūrybingos dalys?

V.K.: Vis labiau visuomenei įsisąmoninant kūrybingumo reikšmę ne tik mene, bet ir kasdienėse veiklose, sprendžiant problemas, plečiasi ir kūrybinės klasės suvokimas. Nedrįsčiau užginčyti Richardo Floridos sampratos (iš kurios išsirutuliojo žurnalo idėja), kad kūrybinė klasė yra visuomenės grupė, gaminanti ekonominės vertės kūrybinę veiklą, bet galiu teigti, kad kūrybinės veiklos apraiškų vis daugiau pamatome ten, kur anksčiau nė nemanėme kūrybiškumą esant reikalingą. Kūrybinės veiklos gausu įvairiausiose, iš pirmo žvilgsnio, nekūrybiškose srityse ‒ teisėje, medicinoje, versle, sporte ir kt. Kartais mėgstu pajuokauti, kad kūrybinė klasė ‒ visi tie, kurių veiklos ateityje neperims robotai. Žurnalas skirtas visiems, nes, kaip minėjau, kūrybinės veiklos apraiškų apstu visur ir jos apibrėžtį galima ir reikia plėsti. Norėtųsi, kad leidinys skatintų skaitytojus labiau orientuotis į kūrybiškuosius savo veiklos aspektus, net jei ta veikla nėra tiesiogiai kūrybinė. Galų gale, net ir pats gyvenimas yra kūryba.

L.M.: Kadangi kosmose nieko nėra atsitiktinio ar nereikalingo, vadinasi, "Balto kambario" atsiradimas buvo būtinas užpildant kažkokį man dar pačiai nesuvokiamą trūkumą. Žinoma, žurnalo, skirto būtent kūrybinei klasei (tai nurodant ir akcentuojant), nėra ir nebuvo. Toks pareiškimas yra drąsus ir įžūlokas, nes kūrybinė klasė (kartu ir pats terminas) dar tik bręsta, formuojasi ir kol kas pati savęs neatpažįsta. Žurnalas kuriamas tiems, kurie jaučia savo kitoniškumą, lygindami save su šio laikmečio įprastais standartais, normomis, gyvenimo būdu ir mąstymu, o kartu intuityviai nujaučia savo tapatumą, kuriam įvardyti dar trūksta žodžių ir sąvokų.

– Kuo "Baltas kambarys" išsiskiria iš kitų Lietuvoje leidžiamų kultūrinių leidinių?

V.K.: Tokių reiškinių, kaip "Baltas kambarys", Lietuvoje labai trūksta. Cituojant humanitarinių mokslų daktarą literatūros kritiką Ramūną Čičelį, šis žurnalas Lietuvoje kuria naują nišą, kurią pats vienas kol kas ir teužima. Žurnalas reikalingas jau vien todėl, kad mums labai trūksta įvairumo, prieštaros. Viena esminių leidinio ypatybių yra ta, kad rubrikų autoriai tarpusavyje dažnai yra kardinaliai priešingų įsitikinimų politiniais, religiniais ir kitais klausimais. Nežinau, kokiais burtais Luana tokius skirtingus tekstų autorius sukviečia vienon draugijon, bet manau, kad ši įvairovė ugdo žurnalo skaitytojų kritinį mąstymą, leidžia patiems susidaryti nuomonę, priimti sprendimus, nenuslysti paviršiumi. Turbūt liūdniausia šių dienų aktualija ‒ negebėjimas girdėti kito nuomonės, jo argumentų, nesuprasti jo jausmų, negebėjimas civilizuotai ieškoti sprendimų, kalbėtis, nesuvokimas, kad priimti kitą – nereiškia keisti save. Šiame kontekste "Baltas kambarys" man yra civilizuoto kardinaliausių prieštarų sugyvenimo pavyzdžiu, kur ne tik visi telpa, bet ir visiems gera.

L.M.: Pirmiausia žurnalas užgimė virtualiuoju pavidalu, t.y. internetine svetaine http://baltaskambarys.com/, kur skaitytojai gali bet kada užsukti ir susipažinti su "Balto kambario" gyventojais – daiktais: megafonu, žemėlapiu, adatomis, tereminu, sietynu, kojinėmis, židiniu, staleliu, elementoriumi etc. Visi šie daiktai kalba, nes tai rubrikų pavadinimai, po kuriomis slypi autorių tekstai.

– Kaip jau minėjote, Vilma, iki pandemijos naujų leidinio numerių pristatymus lydėdavo parodos, paskaitos, koncertai ir kt., tačiau, šalyje tęsiantis karantinui, naujo numerio pristatymo formatą teko keisti. Vis dėlto atidaryti parodą neatsisakėte. Kartu su Kauno kolegijos Menų akademijos galerijos "Pelėdų kalnas" kuratoriumi A.Martinaičiu surengėte tapytojo V.Kauno personalinę parodą "Nužudyk mane, jeigu nori".

V.K.: Džiaugiamės, kad ši paroda pasiekiama bent jau tam tikrai visuomenės daliai, kadangi Menų akademija funkcionuoja ne tik kaip parodų erdvė, bet ir kaip aukštojo mokslo institucija. Todėl dėstytojai, administracijos darbuotojai, įvairiais darbo reikalais atėję į savo darbo vietą, pamato parodą. Suteikti šiuo laikotarpiu tokią galimybę kad ir šiai mažai daliai žmonių, manau, yra labai daug, nes žmonės pasiilgę parodų ir kitokių gyvų kultūrinių vyksmų. Be to, ši vieta pačiam autoriui turi išskirtinę simbolinę reikšmę. Vytautas yra šios mokyklos ugdytinis ir jaučia jai daug gražių jausmų. Dailininkui šiuo suvaržymų laikotarpiu kaip tik norėjosi palaikyti savo alma mater, jos darbuotojų dvasią, praskaidrinti jų kasdienybę.

– V.Kauno parodoje eksponuojami moterų aktai. Aktų parodos Kauno meno lauke yra rengiamos retai. Galbūt šis žanras neaktualus?

V.K.: "Nurengti moterį" tapybos darbe nėra nei labai nauja, nei aktualu, jei vertinsime tiesiog žanriškai. Bet man šioje V.Kauno parodoje ir jo aktuose svarbiau yra moteriškumo esmės paieška. Nedrįsčiau sakyti –  atskleidimas, nes panašu, kad moteris tapytojui ‒ neįmintas slėpinys. Šiame prasmių lauke menininko tapyba ir suaktualėja. Kai visuomenėje vyksta diskusijos moteriškumo ir vyriškumo, lyčių santykių, lyčių socialinių vaidmenų temomis, V.Kaunas atsakymų ieško savo tapyboje. Tapytojas aktuose akcentuoja moters santykį su vyru, gamta, visata, mėnuliu, saule, pačia būtimi. Moteris V.Kaunui ‒ žmogiškojo prado sergėtoja, visa ko pradžia ir amžinybė. Menininko abstrakcijos dažnai kelia nykstančios būties nuojautas, o jo aktai atveria vartus amžinybėn.

– Kaip V.Kaunas žvelgia į akto žanrą? Kas jam svarbu?

V.K.: Tapytojas teigia, kad moteris jam yra graži ir savo kūryboje jis tą grožį bando perteikti, užčiuopti jo esmę. V.Kaunas nemėgsta aktuose agresyvaus seksualumo, vulgarumo. Tapant jam rūpi subtilus tiek vidinio, tiek išorinio moters grožio perteikimas – ne tik kūno formų harmonija, bet ir judesio plastika, vidinės būsenos išraiška, kubrikiškai "plačiai užmerktos akys" (dailininko tapytos moterys dažniausiai vaizduojamos užsimerkusios ar nusisukusios).

– Jūsų nuomone, kaip V.Kauno kūriniuose atsiskleidžia XXI a. moters grožio suvokimas? O galbūt menininkas yra linkęs atsiriboti nuo vadinamųjų grožio tendencijų?

V.K.: Man regis, V.Kaunas turi savo grožio tendencijas, kurios nėra tapačios sociume vyraujančioms tendencijoms. Beje, tapytojo aktams pozavo jo žmona. Ji – ta moteris, kuri V.Kaunui yra graži. O kai vyrui moters grožio etalonas yra jo moteris, manau, tuo viskas ir pasakyta. Moters grožis (vyro – lygiai taip pat) tikras yra tada, kai jis kyla iš gilaus santykio, artimo ryšio su ja. Tada jis yra ne kūniškai paviršutiniškas, o tikras, gelminis. Ir vis dėlto peršasi mintis, kad netgi pati artimiausia moteris iki galo vyrui yra nepažini. V.Kaunas nesiliauja jos vaizdavęs užmerktomis akimis ‒ paslėptu vidiniu pasauliu. Bet tai irgi grožis. Paslapties, neįmenamos mįslės grožis.

– Ar, šiai parodai pasibaigus, turite planų, kokiais dar kultūriniais renginiais pradžiuginsite "Balto kambario" skaitytojus?

V.K.: Planų turime visada, o kaip ir kokiomis formomis seksis juos įgyvendinti ‒ matysime pagal bendrą situaciją šalyje. Jei viskas pavyks pagal planą, artimiausias numatytas gyvas renginys ‒ žurnalo pristatymas ir koncertas Kupiškio viešojoje bibliotekoje, o virtualiai žurnalas jau yra pristatytas vienoje iš "BIG: Birštono gramofono" tinklalaidžių. Galvojame, kad reikėtų skelbti ir antrąjį respublikinį konkursą kuriančiam jaunimui. Minčių galvose – visas spiečius.