Tęsia nebaigtus darbus

„Kažkada mano močiutė, kuri, kaip dabar suprantu, buvo aiškiaregė, pasakė, kad karas bus tol, kol Maskvoje gulės belzabubas, o kol piešiu lietuviškai, tol ir pasaulį taip matysiu“, – šių žodžių įkvėpta, tautodailininkė Nijolė Jurkuvienė visuomet žadino lietuvybę.

Kai dauguma ant drobių tupdė penkiakampes žvaigždes ir kūjį su pjautuvu, ji lengvu, tačiau drąsiu rankos potėpiu raitė paukštelius, apipintus tautinių juostų motyvais. Šie ir dabar dažnai sutinkami jos darbuose, užgimusiais spontaniškai.

„Kažkada lankiausi Valdovų rūmuose, pamačiau nuostabių glazūruotų koklių, o grįžusi namo sėdau prie drobės“, – N. Jurkuvienė atsigręžė į ryškių spalvų paveikslą su gyvybės medžiu ir paukščiais, vaizduojančiais vyriškąjį ir moteriškąjį pradą.

Būna, moteris pabunda vidury nakties su nauju eskizu galvoje, kurį siuntė senelis, anuomet gaminęs kraitines skrynias ir piešęs paveikslus. Tautodailininkė įsitikinusi, taip jis bando tęsti darbus, kurių dėl tremties į Sibirą nebaigė.

„Elžbietos, Juzės ir Adolfo sielos mane globoja, todėl tęsiu, ką jie pradėjo“, – nusišypsojo šviesuolė tvarkingai susuktu žilų plaukų kuodeliu.

Nijolės darbai alsuoja tautiškumu, juose apstu ženklų ir simbolių. Anot kūrėjos, ne vienoje drobėje – duoklė Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, kurio vardu pavadintame muziejuje ji dirba jau 50 metų ir reveransas Pauliui Galaunei, kurio 1930-ųjų leidimo knygą „Lietuvių liaudies menas“ tarsi dvasininkas Šventąjį Raštą Nijolė kaskart glaudžia prie krūtinės.

„Liaudies menas turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuvių stilius, jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyje, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas. Būtinai pacituokite šiuos M. K. Čiurlionio žodžius, kurie man yra kertiniai“, – atvertusi minėtą P. Galaunės knygą, N. Jurkuvienė pirštu perbraukė eilutes puslapyje.

Branduolys: N. Jurkuvienė laiminga, kad jos užsiėmimai subūrė tiek daug talentingų moterų. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Subūrė suaugusiuosius

Etninės kultūros puoselėjimas, Nijolės įsitikinimu, neturi būti siejamas su šalies pažangos stabdymu. Priešingai, savo šaknų suvokimas, tradicijų žinojimas ir jų puoselėjimas gali pasitarnauti kaip priemonė naujiems pokyčiams. Prarasdami etninę kultūrą, prarandame šalies identitetą. Didžiam tautodailininkės apgailestavimui, tai jau vyksta.

„Mano darbai buvo ir Didžiojoje Britanijoje, ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje. Pastarojoje šalyje jie buvo pirmiausia pastebėti, o štai kai eksponavau savo darbus Visagine, sulaukiau pastebėjimo, esą aš ne iš Lietuvos, o iš kokios Afrikos. Nesuprato manęs žmonės. Ne veltui sakoma, kad savam krašte pranašu nebūsi“, – pečiais gūžtelėjo muziejininkė ir tautodailininkė N. Jurkuvienė, visais įmanomais būdais bandanti prisibelsti į jaunų žmonių širdis.

Mano darbai buvo ir Didžiojoje Britanijoje, ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje.

Ugdymas esą susideda iš kelių dalių, visgi svarbiausia, anot dzūkės, kalbinis pamatas, istorija, atmintis ir tradicijų puoselėjimas. Šios pamokos privalomos tiek šeimoje, tiek mokykloje.

„Ėmiausi ir pati to, – N. Jurkuvienė mintimis grįžo į Mykolo Žilinsko dailės galeriją, kurioje įkūrė vaikų dailės studiją „Meno laboratorija“. – Darbo specifika su vaikais kiek kitokia. Pusvalandį paklauso, papiešia ir jiems pabosta, todėl labai norėjau suburti vyresnių žmonių grupę. Pamenu, susirinko apie dešimt moterų. Pradžioje lankė, o paskui atsirado reikalų. Kam anūkus surinkti, kam pietus pagaminti. Galiausiai liko tik viena moteris.“

Naujokės dailėje

Pabaigą M. Žilinsko dailės galerijoje lydėjo nauja pradžia Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose-muziejuje.

„Kaip mes įvardijame šį etapą?“ – N. Jurkuvienei dirstelėjus į  trečiame muziejaus aukšte, aplink piešimo priemonėmis ir saldėsiais nuklotą stalą susėdusias moteris, šių lūpose suskambo žodžių junginys „Socialinis receptas“.

Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro projektas, kaip pasakojo jo dalyvės, skirtas vyresnio amžiaus žmonių psichologinei gerovei ir psichikos sveikatai stiprinti per jų įtraukimą į ilgalaikes nemokamas Kauno savivaldybėje prieinamas veiklas. Senjorams siūloma įsitraukti į įvairias nemokamas dailės, muzikos, sporto, neformaliojo švietimo, savanoriavimo ir kitas veiklas, turiningai praleisti laiką ir kartu pabendrauti ar užmegzti kontaktą su savo bendraamžiais.

„Visos mes pažymėjome dailės užsiėmimus A. ir P. Galaunių namuose“, – sutartinai atsakė moterys, iki tol apie dailę mažai ką težinojusios.

Antai, Vaikų dienos centre dirbusi, dešimt metų auklėtinius vežusi Nijolė ir pati susigundė piešti, todėl dabar antradienis jai yra mėgstamiausia savaitės diena. Kaip ir Lilijai, kuri prie grupės prisijungė vėliau nei likusios moterys.

„Dar vaikystėje, kai tėtis klausdavo, ką parvežti lauktuvių, prašydavau spalvotų pieštukų arba spalvinimo knygelių. Visada domėjausi daile, bet dailininkė nebuvau, todėl, sužinojusi apie projektą, nusprendžiau dalyvauti jame“, – Lilija prisiminė, kad pirmoji užduotis sukėlė dvejonių, kurias Nijolė kaipmat išsklaidė. – Jos šiluma ir energija tiesiog užburia, o laikas, kurį praleidžiame drauge su kitomis moterimis, yra nepaprastas. Mes visai nepanašios, tačiau, atėjusios iš skirtingų namų, kūrybos ir bičiulystės džiaugsmą radusios, drauge kylame aukštyn.“

Ne visos moterys dailės srityje naujokės. Laima kūrė teatrinius drabužius, o Silvija iki šiol neatsiplėšia nuo molberto. Vieną jos darbą yra įsigijęs Vytauto Didžiojo karo muziejus, kitas, atkartojantis Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą, virto atviruku.

„Čia viskas kitaip, bet ne mažiau įdomu“, – patikino Silvija.

Bagažas: visa išmintis – kone 100 metų senumo knygose ir N. Jurkuvienės lūpose. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Naudingos pamokos

Tądien, kai A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje susitikome su Nijole, moterų rankose buvo ne teptukai ir aliejiniai dažai, o pieštukai. Versdamos kone 100 metų knygas, jos atidžiai žiūrėjo į ten sugulusias tautines juostas, o jų motyvus bandė perkelti ant popieriaus lapų.

„Eskizų ruošimas trunka labai įvairiai. Vienoms moterims užtenka kelių pamokų, kitoms prireikia ir mėnesio. Niekada neskubinu ir nebruku savo nuomonės. Būna, kad vaikščiodama dirsteliu į eskizus, galvoje sukirba mintis, ką būtų galima padaryti geriau, o po akimirkos žiūriu, kad moterys tą ir daro. Smagu, kai išgirsta nebylų balsą“, – N. Jurkuvienė savo mokinėms negailėjo gerų žodžių ir kukliai šypsojosi sulaukdama jų dvigubai daugiau.

Moterys džiaugėsi ne tik išlaisvėjusia ranka, bet ir pasipildžiusiu žinių bagažu, kuriuo dalijasi su kitais. Visai neseniai Lilija lankėsi M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ekspozicijoje  „Archaika: liaudies menas XVIII–XX a.“. Anksčiau ji esą būtų tiesiog praėjusi pro šalį, o dabar skaitė ir suprato kiekvieną ženklą. Jai antrino ir kiti užsiėmimų dalyvė. Vasarą kartu su klasiokais viešėdama Paberžėje, nedideliame kaimelyje Kėdainių rajone, kur savo žemiškąjį laiką leido Tėvas Stanislovas, ji visai kitaip žiūrėjo į svirne eksponuojamą įspūdingą liturginių drabužių ir reikmenų kolekciją.

„Į viską žiūrėjau kaip į stebuklą!“ – dėkingumo Nijolei už suteiktą pažinimo džiaugsmą neslėpė moteris Lilijos kairėje.