Efemeriškos ribos: kelionė per gamtos atmintį ir magiškus ritualus

Geltonuojant asfaltui, apsinuoginant medžiams ir pilkėjant dangui, paroda apie gamtą ir mūsų buvimą joje tampa dar aktualesnė. Ji priverčia prisiminimais grįžti į praėjusią vasarą, šiltas dienas, miškus ir laukus. Tokia yra ir Karolinos Ūlos Valentaitės tarpdisciplininė paroda „Kaulų tyrlaukiai“.

Beglostant lapą

Vos įėjusį pro parodos erdvę lankytoją pasitinka išsamus tekstas, pakviečiantis į autorės pasaulį, nuo pirmųjų eilučių kuriantis emocinį ryšį – autorė dalijasi intymiais prisiminimais apie savo vaikystę 2001-ųjų vasarą Igliaukoje, kai būdama vos penkerių metų pabijojo nuskinti levandą. „O kas būtų, jeigu kas nors bandytų nuskinti man ranką?“ – anuomet užduotas vaikiškas klausimas atskleidžia jos ankstyvą refleksiją apie gamtos ir žmogaus santykį – pagrindinę šios parodos temą. Tampa akivaizdu, kad parodoje bus gilinamasi į žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšius – subtilius, tačiau itin stiprius, nuo vaikystės formuotus santykius su aplinka.

Sekdamas akimis eilutes, atrandi parodos ašį – ryšius tarp žmogaus, gamtos ir motinos figūros. Šie ryšiai yra vieni stipriausių gyvenime, turintys milžinišką įtaką asmenybės formavimuisi. Meilė gamtai ir artimajam čia pristatoma ne tik kaip nepamatuojama vertybė, tačiau ir kaip tam tikra privilegija, kurios, deja, ne visi turi galimybę patirti. Parodos koncepcija primena apie švelnų, atsakingą santykį su gamta – ne kaip išnaudojamą šaltinį, o kaip gyvą, jausmingą ir trapų pasaulį, kurį reikia saugoti.

Toliau judėdamas per parodą, žiūrovas tiesiogine prasme pritraukiamas prie žemės. Instaliacija „Simbiozė“ (2022 m.) itin subtiliai supina vaizdą ir garsą, kviesdama žiūrovą patirti gamtą visais pojūčiais. Pagrindinė dalis – ant žemės išdėstyti televizoriai, į kuriuos žiūrovai turi žvelgti iš viršaus. Ekranuose rodoma, kaip ranka lėtai liečia ir glosto įvairius augmenijos elementus – samanas, grybus, kerpes. Toks vizualinis pasakojimas tampa ne tik meditatyvia patirtimi, tačiau primena ir fizinį prisilietimo pojūtį, skatindamas žiūrovus jausti tą patį.

Instaliacija ypač žavi detalumu. Specifinis vaizdo įrašų mastelis leidžia žiūrovui beveik pajusti savo paties rankos prisilietimus prie ekrane rodomų gamtos fragmentų. Autorė sukuria intymią erdvę, kurioje lankytojai gali pajusti gamtos tekstūrą ir gyvybę. Šią patirtį taip pat sustiprina garsinis fonas: tamsūs, retsykiais bauginantys garsai, primenantys lietaus lašėjimą į palangę, vandens purslų sprogimus, traškančią miško žievę. Šie garsai sukuria gamtos gyvybingumo įspūdį, tačiau kartu ir šiek tiek atbaido, primindami apie jos jėgą ir nenuspėjamumą.

Instaliacija „Simbiozė“ sukelia stiprų pirmą įspūdį – tai darbas, kuris žadina jausmus ir leidžia žiūrovui giliau pasinerti į refleksiją apie žmogaus ir gamtos sugyvenimą. Tačiau parodos tekstuose galima pastebėti kelias smulkias rašybos klaidas, kurios, nors netrukdo suprasti pagrindinių idėjų, kartais stabdo sklandų skaitymą ir šiek tiek sumažina bendrą teksto malonumą. Nepaisant to, paroda siūlo gilų ir jautrų meninį patyrimą, kuris paliks ilgalaikį įspūdį.

Ribos: K. Ū. Valentaitės parodoje „Kaulų tyrlaukiai“ pasitelkus skirtingas meno formas prisiliečiama prie žmogui atviro, bet sykiu ir mistinio gamtos pasaulio. / K. Latvytės-Bibiano nuotr.

Užrašai apie galias

Antroji parodos dalis, atrandama keliaujant nurodytomis rodyklėmis, pasižymi statiškesniu ir labiau introspektyviu požiūriu. Mažame, šiek tiek uždarame kambaryje eksponuojami popieriuje piešti darbai, iš pirmo žvilgsnio primenantys mamų užrašines apie augalus ir jų gydomąsias galias – ranka rašyti tekstai ir piešiniai dvelkė paprastumu, asmeniškumu.

Šis paprastumas, nors ir turėjo potencialą pasakoti intymias ir gilias istorijas, galiausiai nesugebėjo pritraukti pakankamo dėmesio. Ant stalų išdėlioti paveikslėliai kėlė tam tikrą atotrūkio jausmą, nes buvo sunkiai įskaitomi – stengiantis suprasti pateiktą informaciją, žvilgsnis nuolat klajojo. Nepaisant šių darbų vizualinio patrauklumo, jų eksponavimas buvo gana tradicinis, žiūrovas negalėjo pasinerti į kūrybos gylį.

Autorė sukuria intymią erdvę, kurioje lankytojai gali pajusti gamtos tekstūrą ir gyvybę. Šią patirtį taip pat sustiprina garsinis fonas.

Pats eksponavimo formatas lėmė, kad meniniai darbai tapo efemeriški – juos buvo lengva užmiršti, nes nebuvo išnaudota visa inovatyvaus pateikimo ar interaktyvumo galimybių suteikta potencija. Ši parodos dalis kiek glumino ne tik dėl sunkiai įskaitomų tekstų ar tradicinio pateikimo, bet ir dėl to, kad kūriniai, nors ir turintys potencialo, nemezgė gilesnio emocinio ar intelektinio ryšio su publika.

Šiuolaikinis raganavimas

Trečiojoje parodos erdvėje pristatytas 2022 m. sukurtas videomeno darbas „Post internet witchcraft“, supažindinęs lankytojus su naujųjų laikų raganavimo temomis. Kol žiūrovas stebi gamtos kadrus, kuriuose subtiliai dera laukinė aplinka ir šiuolaikinio gyvenimo aidai, fone girdimas autorės pokalbis su moterimis, praktikuojančiomis šiuolaikinį raganavimą. Šios moterys pasakoja apie savo arba artimųjų kelią į magiją, aptaria, kaip atrado ryšį su šiuo senoviniu amatu, ir dalijasi, kokią įtaką magija daro jų kasdieniam gyvenimui. Iš pasakojimų galime suprasti, kad raganavimas šiuolaikiniame kontekste tampa asmeninės galios šaltiniu, dvasiniu tyrimu ir savęs pažinimo forma, kurią moterys naudoja tiek reflektuodamos savo vietą pasaulyje, tiek ieškodamos harmonijos su gamta ir savimi.

Nors pradžioje darbas intriguoja ir sužavi savo tematikos unikalumu – retas videomeno kūrinys gvildena raganavimo tradicijas per šiuolaikinių technologijų prizmę, – ilgainiui trylikos minučių trukmės interviu įrašas netenka jėgos. Pirmosios minutės, kai moterys dalijasi savo asmeniniais atradimais ir pasakojimais apie tai, kaip jos susidūrė su magija, užkabina, pritraukia dėmesį. Tačiau įrašo pabaigos link viskas pradeda priminti paprastą interviu formatą, prarandantį savo meninę dimensiją. Nors kadrai iš gamtos sukuria raminančią atmosferą, jie tampa fonu, kuris nebeįtraukia tiek, kiek tikėtasi.

K. Latvytės-Bibiano nuotr.

Ekspozicijos pabaigoje esantis paskutinis vaizdo įrašas „Laukinis švelnumas“ (2023 m.) pasakoja baugią istoriją apie autorės giminaitę ir jos ritualus. Istorija prasideda nuo pasakojimo apie moterį, atlikusią žiaurų ritualą, kurį, kaip vėliau sužinome, atkartojo ir pati autorė. Nors siužetas ir patraukia dėmesį, pats įdomiausias šio darbo aspektas – vaizdinis eksperimentavimas su kadrais. Žiūrovui atrodo, kad jis žiūri į ekraną tarsi per 3D akinius, kur persidengia skirtingos realybės sluoksniai. Kol dešinėje esantis kadras lėtai juda, sukurdamas mistišką, beveik hipnotizuojantį vaizdą, kairėje pusėje kadras pradeda nykti ir dingsta, palikdamas tuščią erdvę. Dviejų skirtingų vaizdo srautų susidūrimas ne tik vizualiai praturtina darbą, bet ir kuria jausmą, kad žiūrovas yra įtrauktas į neapibrėžtą, nevisiškai tikrą pasaulį, kuriame susilieja ribos tarp realybės ir iliuzijos.

Išėjus iš parodos apima ramybės jausmas – tarsi mąstymas būtų sustojęs, dėl nieko nebesijaudintum. Tačiau jau netrukus pradeda kirbėti klausimai: Ką mačiau? Kodėl man tai gali būti svarbu? Ar kada nors buvau apie tai susimąstęs? Paroda nepalieka abejingų net tada, kai atrodo, su manimi tai nėra susiję.


Kas? K. Ū. Valentaitės tarpdisciplininė paroda „Kaulų tyrlaukiai“.

Kur? Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto galerijoje (Muitinės g. 2).

Kada? veikia iki lapkričio 5 d.


Šiame straipsnyje: Karolina Ūla Valentaitėtarpdisciplininė paroda Kaulų tyrlaukiaiVDA Kauno fakulteto galerijagamtažmogusSantakaMedijų rėmimo fondas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių