Tapyba atsiskleidžia per spalvą: jos intensyvumą, dėmių santykius, faktūriškumą ar švelnų, skaidrų išsiliejimą drobės paviršiuje. Spalva sukuria vaizdą, praveria gelmę, užpildydama ją menininko sielos atspindžiais. Spalvos būvio ieškojimas aplinkoje, nefiksuojant jo jokiomis pagalbinėmis priemonėmis, tik sulaikant atmintyje, regimas Agnės Liškauskienės darbuose, eksponuojamuose galerijoje "Meno parkas".

Stebėjimų nėrinys

Spalvos mus supa nuolat: papilkėjęs vasario dangus ar aklina žiemiškų naktų tamsa savyje gniaužia begales atspalvių. Tapytojui gamta – mokykla, kaskart žvelgiant į jos neaprėpiamus plotus, atskleidžianti vis naujų motyvų ir jų spalvinių tonų. Žvelgdama į horizontą, kuriame susikerta gyvybe pulsuojanti žemė ir svajonėmis išraižytas dangus, A.Liškauskienė kuria mažus nuolatinio stebėjimo etiudus, kuriuose laisvas potėpis nesuvaržo stebimo motyvo.

Gamtos motyvai menininkės kūriniuose – gyvybingi, judantys, besikeičiantys. Vyraujančios horizontalės tęsiasi pereidamos iš vieno paveikslo į kitą ir kurdamos begalybės įspūdį. Fragmentiški stebėjimų etiudai, išbarstyti ant galerijos sienų, primena minkštą atminties nėrinį, neriamą iš momentinių įspūdžių, tvyrančių kvapų ir neregimo, tankaus jausmo – nuojautos.

Vienuose kūriniuose motyvai abstrahuojami, dėmesys sutelkiamas į horizontaliomis linijomis padalytą paveikslo erdvę, kurioje spalvų persidengimai, išsiliejimai, išsisluoksniavimai ir susikirtimai pažadina pirmojo įspūdžio prisiminimus. Kituose etiuduose kuriasi atpažįstami motyvai: viduryje bekraščio lauko išdygsta lapus numetęs medis, iš tolo pasirodo mažos bakūžės stogas ar gyvastingame peizaže lyg iš niekur atsiranda šiltnamis. Būtent šiltnamis yra dažniausiai atsikartojantis elementas A.Liškauskienės paveiksluose. "Jis kaip koks gyvūnas gyvena savo gyvenimą lauke, visada tame pačiame taške, kur matai, kaip jis gimsta ir laikui bėgant sensta, o kartais ir visai miršta", – apibūdina menininkė. Nebyli besitransformuojančio objekto egzistencija pripildo kūrinius iš praeities atėjusio laiko dulksnos, kuri visą vaizdą apgaubia trapiu nyksmo rūku.

Nuojautos įkūnijimas

Išvirkščiose, didelio formato drobėse, eksponuojamose greta etiudų, peizažo motyvas žiūrovui yra suvokiamas per nuojautą, kuri yra atvira interpretacijoms. "Santykiaudamas su kūriniu jis turi padirbėti ir sudėstyti savo peizažą", – paaiškina A.Liškauskienė.

Iš daugybės horizontalių, vertikalių drobės skiaučių sudaigstyti paveikslai subtilūs spalvine raiška, paremta atsitiktinumu, intuicija. Išvirkščiose drobėse, kaip ir etiuduose, justi laikas, jo tėkmė, tik čia jis labiau žvelgia į ateitį, bando nuspėti, kas dar bus, žiūrovo žvilgsniui liečiant drobių paviršių: kokį peizažą jis sudėlios, remdamasis savo patirtimi, prisiminimais, nuotaikomis. Tapytoja sako, kad jos kūrinius geriausiai atspindėtų haiku menas, tik savo haiku ji dėlioja iš spalvų, įsiklausydama į skambesį.

Kad žiūrovas pajustų esmę, jam reikia skvarbiai žvelgti į paveikslą: nuraminus protą ir atsitraukus nuo kasdienybės ritmo. Interpretacijos gimsta savaime, esant ramios būsenos, neverčiant savęs kur nors eiti ar kažką daryti. Kaip rašė garsusis haiku meistras Bašio Macuo:" Vaiskioji rasa/ Nuprausk/ Kasdienybės pasaulį."

Kas? A.Liškauskienės kūrinių paroda "Horizontalūs lopai / Pagrandukai".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki kovo 5 d.