Meno projektų iniciatorė, organizatorė, kurios pavardė puikuojasi tarp Tarptautinės mažosios grafikos trienalės, Knygos meno trienalės organizatorių, kūrybinę veiklą pradėjo dar 1974-aisiais. Iki šiol aktyviai dirbanti menininkė yra surengusi per 30 personalinių, dalyvavusi daugiau nei 100 grupinių ir konkursinių parodų Lietuvoje bei užsienyje, ne kartą įvertinta svariais apdovanojimais. Galerijoje "Aukso pjūvis" pristatoma pastarojo meto dailininkės kūryba.

"Savo darbais nieko nenoriu įrodyti, pamokyti, pakeisti. Esu stebėtoja, man įdomus gamtos ir moters santykis, man rūpi gyvenimo paradoksai", – apie savo kūrybą sako N.Šaltenytė. Ji save laiko nedaugžodžiaujančia pasakotoja.

"Nereikia stengtis viską pasakyti iš karto. Man mezginėlis ant kojinės kraštelio pasako labai daug, jame galima įžvelgti visą dramą, – detalių svarbą akcentuoja dailininkė. – Abstrakcijos man gražu, bet pati jų nekuriu. Iš savęs kartais pasijuokiu, kad be paukštelio, bitės ar muselės estampas man sunkiai pavyksta."

N.Šaltenytė – giliaspaudės meistrė, išmoningai įvaldžiusi šešėlių bei šviesos ir tamsos sferas, dėl kurių jos estampai artimesni mistikos ir vizijų pasauliui nei realybei. Tiesa, kūriniams pasitelkiami konkretūs pavidalai (žmonių ar gyvūnų siluetai, kasdienybės daiktai bei detalės ir t.t.), o pasakojimas kuriamas kinematografiškai kaitaliojant arba atkartojant šiuos vaizdinius. Taip tarytum fiksuojama kasdienybės slinktis, akimirkų detalės, tarp kurių išryškėja pagrindinė kūrybos ašis – moteris ir jos aplinka.

Man mezginėlis ant kojinės kraštelio pasako labai daug, jame galima įžvelgti visą dramą.

Šiuose pasakojimuose N.Šaltenytė anaiptol nėra buitiška ar tiesmuka. Autorė metaforiškai ir įtaigiai audžia moters sapnų, svajonių ir fantazijų audinį. Neretai jos veikėjos – jaunatviškos valiūkės, nerūpestingos ir kupinos gyvenimo džiaugsmo, tarytum kilstelėtos virš šios žemės rūpesčių.

Lapės silueto fone – aukštakulniais avinčių moters kojos, žingsniuojančios į vieną pusę. Istorija, pavadinta "Liūdnas sekmadienis", metaforiškai kalba apie minios primetamus standartus ir vidinį norą juos nusispirti – it tuos aukštakulnius kūrinio kampe.

Kitame N.Šaltenytės lakšte "Tyla" – trejeto tutu sijonėlius dėvinčių balerinų kojos. Nors pavaizduota tik dalis šokėjų kūno, iš griežtus baleto standartus atitinkančios pozos, sinchrono, įtemptų kelių galime numanyti, kad taktus skaičiuojantis ar muzikos atidžiai klausantis trejetas pasirengęs kitam judesiui – tokiam pat tiksliam ir sinchroniškam, kokį tegali atlikti metų metus kasdien judesius gludinančios šokėjos. Iki akimirkos, kai šoktelės į viršų ar plastiškai pajudins ranką, milisekundei jos sustingsta. Ši riba it raudonas brūkšnys atskiria dvi akimirkas, įsiterpia tarp jų tylos rėžiu, kurios nė negalime išgirsti dėl pašalinio šlamesio ar muzikos – užtat galime išvysti.

N.Šaltenytės estampuose neverda akivaizdžios aistros bei dramos, bet ofortų monochromija, šviesotamsa, iracionaliai plyna kompozicija spengia nerimo tyla, taip romantiškus moteriškumo pasakojimus paversdama gilios savistabos ir brandaus buvimo liudijimu.

Kas: N.Šaltenytės grafikos paroda "Sutrikdytas ritmas".

Kur: galerijoje "Aukso pjūvis".

Kada: veikia iki liepos 16 d.