Šiandien baletmeisterė gyvena Vilniuje, tačiau Kauno nepamiršo ir su dideliu entuziazmu kaskart atvyksta pasižiūrėti baleto spektaklių premjerų. Taip pat šiltai prisimena čia praleistus metus kuriant baleto spektaklius, ypač vaikams. Kaip prisipažįsta, buvo griežta mokytoja, tačiau labai mylėjusi kiekvieną savo mokinį ir išugdžiusi daug profesionalių baleto šokėjų.

– Šiandien baleto spektakliai – šventė, nes jų pastatoma nedaug, Kaune jų stoka juntama itin stipriai. O kaip būdavo anuomet? Jeigu palygintume baleto situaciją Lietuvoje dabar ir anksčiau, ar būtų galima įžvelgti tam tikrus skirtumus?

– Nesu labai įsigilinusi į šiuos skirtumus, bet kai kuriuos matau. Pavyzdžiui, kaip dangus ir žemė skiriasi baleto trupės, kuri nebūtų labai didelė, bet tinkama dirbti ir statyti baletus, komplektavimas. Dabar šokėjus galima pasikviesti iš bet kur ir kiek reikia. Tuomet veikė vienintelė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, kurią pati ir baigiau. Buvo baleto skyrius ir Kaune, kur mokėsi saujelė mokinių, bet jį uždarė. Tai įvyko kaip tik tada, kai aš atvykau dirbti į Kauno muzikinį teatrą, man tai atrodė labai keista ir nepriimtina, nes šokėjų trūko ir jų pasikviesti nebuvo iš kur. Dėl to kilo daug problemų. Šiandien vien dėl šiuolaikinių komunikacijos priemonių galima visai kitaip sudaryti spektaklio kūrybinę komandą.

Šokėjų stoka iš dalies nulėmė ir mano diplominio darbo „Aušrinė“ 1976 m. formą – Juozo Pakalnio baleto „Sužadėtinės“ interpretaciją. Librete išryškinau trijų pagrindinių veikėjų vaidmenis. Gavau pipirų, kad išmečiau lietuviškus šokius, kurių buvo daug ir kuriems atlikti būtų reikėję viso ansamblio, o ne Kauno trupės. Žinoma, aš ir pati norėjau šį baletą atskleisti kiek kitaip, ne vien dėl artistų trūkumo.

Lengviau buvo operetėse, nes šokėjų nereikėdavo daug, nes scenoje būdavo solistai, choras. Kai pradėjau dirbti KVMT, po truputį į trupę įsiliejo šokėjai iš Vilniaus, tos pačios M. K. Čiurlionio menų mokyklos. Tiesa, dažniausiai atvykdavo tie, kurie nepatekdavo į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT), tačiau jie buvo puikiai paruošti ir labai gelbėjo situaciją.

Emocijos: I. Ribačiauskaitė su KVMT baleto bendruomene. / D. Rimeikos nuotr.

– Kurių baleto problemų šalyje laikas neišsprendė?

– Kaune vis dar nedaug yra baleto spektaklių, nelabai yra kam juos statyti, trūksta ir profesionalių baletmeisterių. Reikia labai aktyvaus žmogaus, bet nėra kam užvesti. Turbūt išliko ir tas pats didelis šokėjų užimtumas, kai reikia dar šokti operetėse ir operose. Iš ryto vyksta pamoka, vadinamas trenažas, tada repeticija, pertraukėlė ir vakare spektaklis, ir taip beveik kiekvieną dieną.

Vilniaus teatruose anksčiau lankydavausi aktyviau, dabar daugiausia einu tik į operą, tad dabartinę baleto situaciją šiame mieste keblu pakomentuoti. Į Klaipėdą dažnai nuvykti taip pat sudėtinga, tačiau vis nugirstu ir atkreipiu dėmesį spaudoje, kad šiame mieste verda įdomus kūrybinis gyvenimas, pristatomos įdomios premjeros.

– Kaip jus likimas atvedė į Kauną?

– M. K. Čiurlionio menų mokykloje baigiau Choreografijos skyrių, tuomet šešerius metus šokau LNOBT dar J. Basanavičiaus gatvėje. Pajutau, kad šokis – ne mano kelias, nors ir turėjau solinių vaidmenų, perspektyvos čia nemačiau, tada išvažiavau studijuoti į Anatolijaus Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje. Grįžusi sulaukiau dviejų pasiūlymų iš Kultūros ministerijos: arba vykti į Kauną dirbti baletmeistere, arba darbuotis prie rašomojo stalo pačioje ministerijoje. Žinoma, pasirinkau kūrybinį kelią. Pradžioje dirbau antrąja baletmeistere, vėliau – vyriausiąja. Taip ir išvažiavau į Kauną, kurio nemylėjau, bet su laiku pripratau ir man čia buvo gerai, pats teatras buvo labai jaukus ir jame dirbo geri žmonės.

– Kiek baletą veikė sovietmečio sistema? Ar jautėte kūrybinį spaudimą?

– Statydama baleto spektaklius nelabai jaučiau priespaudos, tai galbūt labiau jautėsi dramos teatre. Spaudimą daugiau jaučiau iš teatro valdžios (juokiasi), kai buvo keliamas atlyginimų klausimas ir pan. Tai buvo vietinės reikšmės įvykiai ir visi buvome įpratę prie tos kasdienybės. Vėliau, kai prasidėjo neramumai, be abejo, pradėjome aktyviau domėtis ir įsitraukti į politinius įvykius, o iki tol dirbome ramiai. Gyvenau gana uždarą gyvenimą: teatras – namai. Viena auginau sūnų, kuriam reikėjo skirti daug dėmesio. Socialiai ir politiškai nebuvau itin aktyvi, pasidžiaugdavome baleto premjera ir tada vėl pereidavome prie šokimo operetėse.

Pagarba: jubiliejaus proga – nuoširdūs buvusių kolegų sveikinimai. / D. Rimeikos nuotr.

– Aktyviai statėte baleto spektaklius vaikams, su kuriais užaugo ne viena kauniečių karta. Kas paskatino atsigręžti į jaunąjį žiūrovą?

– Trūko ne tik šokėjų, bet ir žiūrovų. Be to, formuojant teatro repertuarą reikėjo prisitaikyti ir prie mažos teatro scenos. Su maža trupe tokio dydžio scenoje „Gulbių ežerą“ pastatyti keblu. Ėmiau orientuotis į vaikiškus spektaklius, pirmiausia galvodama apie tai, kad žiūrovą reikia užsiauginti. Kaunas – operetės miestas, baletas – „posūnis“, bent jau taip buvo tuo metu, kai aš dirbau. Vaidindavome pustuštėje salėje. Taip ir kilo mintis pradėti nuo vaikiškų spektaklių ir nesuklydau. Pastačiau „Mažylį ir Karlsoną“ (1981), „Daktarą Aiskauda“ (1983), „Čipoliną“ (1987). Vaikų su tėvais ir mokytojais juose nestigdavo. Jau atgavus nepriklausomybę pastačiau du paskutinius savo KVMT spektaklius „Pelenė“ (1997) ir „Spragtukas“ (1999). Jie patiko ir vaikams, ir suaugusiems, būdavo anšlagas. Vaikiški baleto spektakliai buvo lankomi labai gerai. Šiuose paskutiniuose man ir pačiai viskas patiko, juose buvo daug vaikiškų vaidmenų. Mano manymu, tai buvo tikrai sėkmingi pastatymai.

– 1993 m. Kaune įkūrėte vaikų baleto studiją, kurioje išugdėte ne vieną tolimesnį gyvenimo kelią baletui paskyrusį šokėją. Ką ši studija davė jums?

– Labai ja džiaugiausi, ją įkūriau norėdama paruošti ne vien profesionalius šokėjus, bet ir būsimus baleto spektaklių žiūrovus. Į mokyklą priimdavome visus vaikus be atrankos. Jų buvo daug, šoko daugelyje spektaklių, o dalis buvo priimti į teatro trupę. Dabar jau išsibarstę, bet su šios studijos mokiniais sukūriau apie dvidešimt spektaklių ir jie visi buvo rodomi teatruose – pradžioje KVMT, vėliau Kauno valstybiniame lėlių teatre, kuriame mes vaidindavome vasarą. Ši veikla man davė labai daug. Dirbti su vaikais buvo labai įdomu, jie noriai viską priėmė.

Su maža trupe tokio dydžio scenoje „Gulbių ežerą“ pastatyti keblu. Ėmiau orientuotis į vaikiškus spektaklius.

Vėliau taip susiklostė aplinkybės, kad teko persikelti į Kauno Marijonų vienuolyną, kur yra Šv. Gertrūdos bažnyčia. Vienuolynas pasiūlė tinkamas patalpas, kuriose įrengiau baleto salę. Gera buvo dirbti ten įkurtoje studijoje, net dovanėlių per Kalėdas gaudavau iš vienuolyno administracijos. O kai žiemą vakare išeidavau laukan ir būdavo daug sniego, tvyrodavo paslaptinga nuotaika. Ten iki šiol dirba viena mano mokinė Sandra Drodvilaitė. Ryškūs prisiminimai lydi šią studiją.

Su studijos pasirodymais dalyvaudavome Kauno miesto renginiuose. Pamenu, vyko Almos Adamkienės fondo renginys Rotušėje, manęs paprašė paruošti Kalėdinį pasirodymą, taip susipažinau su Adamkais. Labai didžiavausi, kad pakvietė būtent mus.

– Ar buvote griežta mokytoja? Ar mokiniai jūsų bijodavo?

– Taip, buvau labai griežta mokytoja. Man būdavo šventas reikalas pravesti užsiėmimus. Žinoma, tiek artistams teatre, tiek vaikams studijoje leisdavau pailsėti, bet atėjusi iš karto imdavausi darbo. O mokinių ir situacijų būdavo visokių. Kartais ir pasipykdavome, kai kas pamurmėdavo, kad jau laikas pertraukai, kiti patys nutildydavo tuos murmančius ir net prašydavo papildomų repeticijų, dirbdavo fanatiškai atsidavę. Tačiau visi mano artistai buvo labai darbštūs ir supratingi, tad konfliktų nekildavo, jie žinojo, kad salėje reikia dirbti, o ne plepėti.

Labai mėgau protingas balerinas, kurios jausdavo nuotaiką ir jų nereikėdavo taisyti, kad nėra taip: pakėlei aukštai virš galvos koją ir visus sužavi, – turi vidumi pajusti, kas esi kaip personažas. Didelį dėmesį skyriau vaidybos ir režisūros aspektams, kad šokis būtų aiškiai suprantamas, vien technikos neužtenka. Kai kurios balerinos turėjo šį pojūtį, jos būtų buvusios ir puikiomis aktorėmis dramos teatre, jų nereikėdavo mokyti, tai pajusdavo intuityviai. Puikiai ir šoko, ir vaidino. Tokios buvo Rasa Drazdauskaitė, Ieva Visockienė, taip pat šokėjai Gintaras Visockis, Dainius Bervingis.

D. Rimeikos nuotr.

– Ne paslaptis, kad šokti baletą dažniausiai renkasi merginos. Ar visada buvo sunku baletu sudominti vaikinus?

– Lietuvoje vaikinų šokėjų niekada nebuvo daug, sukomės kaip išmanėme. Gal Vilniuje geresnė situacija, bet Kaune, Klaipėdoje ši problema visada egzistavo, o vienu metu, kai dirbau Kaune, buvo labai blogai. Vaikinų kažkiek turėjome – atvykusių iš Vilniaus ir vietinių kauniečių, tačiau labai mažai, tad padariau eksperimentą – į laikraštį padaviau skelbimą, kad teatro baleto trupė ieško šokėjų. Atėjo labai neblogų, vėliau dalis dėl nedidelio atlyginimo ir didelio užimtumo pasitraukė, bet dalis jų liko dirbti iki rentos.

– Ką norėtumėte palinkėti šių dienų teatro žiūrovams?

– Daugiau lankytis baleto spektakliuose. Baleto šokėjų darbas labai sunkus, nekalbu vien apie užimtumą, pats darbas reikalauja perlaužti save. Pilna žiūrovų salė, aplodismentai – didžiulis palaikymas.