- Eglė Jasaitytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Į Žaliakalnį vedančiais „Šilelio“ laiptais tarsi jūros purslai srūvančių 2 500 kamuoliukų rugpjūčio 5 d. Kaunui pranešė džiugią žinią – savaitei miestą užlies tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Atidarymo renginiu tapo Pauliaus Markevičiaus „Džiaugsmo upė“ – 50 minučių pasirodymas, kuriame aktoriai pagrindinį vaidmenį užleido juodiems plastiko kamuoliukams ir jų improvizacijai su žiūrovais.
Nors šių metų festivalio programa buvo spalvinga ir sugebėjo sudominti įvairaus amžiaus žmones, iš 12 mano matytų kūrinių labiausiai įsiminė šis, į veiksmą įtraukęs ne tik vaikus, suaugusiuosius ir senjorus, bet ir juos atlydėjusius augintinius.
Pasirodymui kitokio pavadinimo nesugalvočiau – vienintelė ore tvyrojusi emocija buvo džiaugsmas. Tiesa, pirmas keliasdešimt sekundžių stebint laiptais besiridenančių kamuoliukų bangą kilo klausimas: „O kas toliau?“ Tačiau netrukus jį pakeitė nuostaba ir pakili nuotaika, kai 5 juodai apsirengę aktoriai (Laurynas Jurgelis, Simonas Dovidauskas, Julija Šatkauskaitė, Marija Petravičiūtė, Vygandas Vadeiša) priartėjo prie publikos naviguodami kamuoliukus, kurie nepaklusniai veržėsi į visas puses. Pasigirdo žiūrovų juokas ir šūksniai, žmonės ėmė mėtyti kamuoliukus į orą, su jais žaidė tiek vaikai, tiek į renginį atsivesti šuniukai. Regis, visi išlaisvinome savo žaismingumą. Leidusi pasidžiaugti, upė nesustojo ir vėl ėmė tekėti pirmyn. Susirinkusieji neraginami sekė paskui aktorius, genančius kamuoliukus link Vienybės aikštės – visi leidosi nešami džiaugsmo srovės.
Renginyje patiko suteikiama įsitraukimo laisvė. Nemažai kitų „ConTempo“ vaidinimų žiūrovas galėjo tik pasyviai stebėti, o kai kurie spektakliai turėjo dar griežtesnes taisykles. Pavyzdžiui, prieš Alexanderio Vantournhout „VanThorhout“ buvo prašoma, kad publika išliktų rami, idant aktorius galėtų netrukdomas atlikti įtampos kupiną pasirodymą rankoje laikydamas kūjį, o štai Krišjānio Santo ir Eriko Erikssono šokio spektaklio „Vērpete“ metu stebėtojams reikėjo nuolat keisti poziciją, nes tarp jų šokantys atlikėjai tikrino auditorijos budrumą, nepaliaujamai traukdami dalyvius į veiksmo sūkurį. Na, o „Džiaugsmo upė“ neįpareigojo veikti – vieni stebėjo pasirodymą iš šalies, kiti krito į dulkėtų kamuoliukų srautą ir klykavo iš džiaugsmo. Čia nebuvo taisyklių, reikalavimų ar prašymų – egzistavo tik laisvė.
Greičiausiai toks ir yra P. Markevičiaus užmanymas – įtraukti tiek pasyvius, tiek interaktyvumo ištroškusius žiūrovus. Kai nerimastinga kamuoliukų jūra ritosi iki pat Vienybės aikštės, teko kirsti ir V. Putvinskio gatvę. Ja tuo metu važiavę automobilių vairuotojai taip pat pakliuvo į performanso įkarštį – kantriai ir su nuostaba pro langus stebėjo, kaip juodai apsirengę aktoriai šluoja tūkstančius juodų kamuoliukų, o žmonės džiūgaudami seka iš paskos. „Džiaugsmo upė“ sudomino ne tik tuos, kurie savo noru atėjo pasižiūrėti pasirodymo. Ji garsiai ir veržliai įtraukė ir pro šalį važiavusius, žingsniavusius ar sėdėjusius kavinėse. Tai tapo drąsiu kvietimu prisijungti prie žaismingo nuotykio.
Nors pasirodymas man patiko ir po jo išėjau pakilios nuotaikos, visą savaitę negalėjau suprasti, kodėl kūrėjai pasirinko juodus kamuoliukus. Jei man reikėtų rinkti spalvą džiaugsmui, greičiausiai tai būtų geltona, rožinė ar bet kokia kita, bet tikrai ne juoda. Galbūt simboliška, tačiau mano dvejones išsklaidė paskutinis, uždarymo renginiu tapęs „El Conde de Torrefiel“ spektaklis „Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“, vykęs Tado Ivanausko Obelynės sodyboje. Šis pasirodymas ištrynė ribą tarp scenos ir realybės – istorijos, matomos ekrane, atgimė dabartyje: pagal ritmingą muziką šoko medžiai, o tarp žiūrovų prabėgo ganomos avys. Kilo mintis, kad scena išnyko ir „Džiaugsmo upės“ metu. Pasklidę juodi kamuoliukai – tarsi juoda teatro erdvė, skilusi į tūkstančius apskritų pikselių ir savaitei užliejusi Kauną magiškais pasirodymais įvairiose miesto ir rajono vietose. Ir ne tik kamuoliukai veikė „Džiaugsmo upėje“. Visi susirinkusieji tapo šios upės dalimi.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Istorija ir interpretacija: kaip atrodė baltų kariai?2
Vytauto Didžiojo karo muziejuje vykstančioje parodoje „Drąsos gijos“ galima išvysti rekonstruotų karinių uniformų, kurios dėvėtos VI–XX a. Tarp eksponatų – ir pagal Taurapilio pilkapio radinius atkurti apdarai, leižiant...
-
Kultūros ir sporto renginiai sausio 14–19 d.
Sausio 14 d. Kačerginės daugiafunkcio centro laisvalaikio salė: 18 val. paskaita-diskusija prie arbatos puodelio „Mažai angliavandenių turinti mityba. Medicinos naujovė? Nauja mada?“. Voškonių laisvalaikio salė: 18 val. šv...
-
Sausio 13-osios renginiai Kauno rajone1
Ežerėlio kultūros centras: 8 val. – pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“, skirta Laisvės gynėjų dienai. Ilgakiemio laisvalaikio salė: 8 val. – pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“. Domeikavos l...
-
Ąžuolyno bibliotekoje – įtraukios Varkalio pelkės4
Žaliuojantį Ąžuolyno bibliotekos parką papildė Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio „Pelkė“. Kadaise vos netapusi pražūtinga, prieš dvejus metus šlapžemė jį įkvėpė naujam ciklui. ...
-
Felikso Bajoro palaiminta folkloro ir modernios muzikos jungtis
Dainininkė Giedrė Kaukaitė kviečia klausytojus į jaukią Kauno filharmonijos kamerinę salę, kur skambės šio sezono jubiliato kompozitoriaus Felikso Bajoro ankstyvieji vokaliniai opusai, prieš pusšimtį metų atvertę naują, istori...
-
Fantastikos klasika įkvėpė poetę sukurti savą magijos pasaulį1
Kauno rašytoja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lina Navickaitė dažniausiai pristatoma kaip poetė, nes santūraus būdo, kukli, tyli menininkė – neabejotinai poetinės sielos žmogus, nors, be poezijos rinkinių, yra išleidus...
-
Antropomorfiniai portretai, arba Gyvūnai scenoje3
Dailininkė Eva Mili (Eva Miliūnienė) gruodžio antroje pusėje surengė personalinę parodą, išsiskiriančia intriguojančiu, žaismingu pavadinimu – „Uodeguotieji puošiasi“. ...
-
Kūrybiškas judesys – ne tik šokėjo privilegija
Sausio 23–26 d. Kaune organizuojamas intensyvaus šokio savaitgalis „Sausis“. Dirbtuvės sieks suburti ne tik profesionalius šokėjus, bet ir visus norinčius išmokti judėti kūrybiškai ir susipažinti su skirtingo...
-
Rašytoja Jutta Noak: kūryba man – raktas į savąjį iliuzinį pasaulį2
„Kolegos ilgai nesuprato mano pasirinkimo, lyg būčiau išdavusi savo profesiją“, – tarsteli rašytoja Jutta Noak. Ne vieną dešimtį metų odontologe dirbusi moteris, palikusi baltą gydytojos chalatą, kaskart velkasi s...
-
Pirmą kartą Kaune – baletas su holograminėmis vaizdo instaliacijomis ir visiems žinoma muzika2
Baltijos baleto teatras (BBT), švenčiantis penkioliktą jubiliejinį sezoną, sausio 29 d. pirmą kartą atvyksta į Kauno kultūros centro Girstučio padalinį su karštu ir temperamentingu projektu „Karmen“, kurį šaltą žie...