- Gintarė Vasiliauskaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Belgų režisieriai broliai Jean’as-Pierre‘as ir Luc’as Dardenne’ai žinomi dėl socialinės nelygybės problemas analizuojančių filmų. Ne išimtis ir naujausias dueto darbas „c“ (2022). XX Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristatytas filmas be užuolankų žvelgia į iššūkių kupiną jaunų pabėgėlių gyvenimą. Režisieriai žiūrovo klausia: ar įstatymo raidė visada viršesnė už žmogiškumą?
Draugystė prieš biurokratiją
Filmo „Toris ir Lokita“ premjera įvyko šių metų gegužę Kanų kino festivalyje. Brolių Dardenne’ų darbas buvo įvertintas kino profesionalų ir apdovanotas specialiu festivalio 75-mečio prizu.
Filmas pasakoja apie du nepilnamečius pabėgėlius iš Vakarų Afrikos, siekiančius likti Belgijoje. Paauglė Lokita iš Kamerūno ir keleriais metais už ją jaunesnis Toris iš Benino susipažįsta laive į Europą. Jaunuoliai susidraugauja ir pasijunta esantys tikru broliu ir seserimi. Jie vienas kitam padeda sunkiame kelyje, galima suprasti, kad Lokita galbūt netgi išgelbėjo Torio gyvybę. Tačiau biurokratams nerūpi sentimentai. Jaunasis Toris gauna pabėgėlio statusą ir leidimą gyventi Belgijoje, nes gimtinėje buvo apkaltintas raganavimu ir persekiotas. Lokita gaus leidimą čia gyventi tik tada, jei įrodys esanti tikra Torio sesuo. Kitaip ji bus laikoma ekonomine migrante ir išsiųsta atgal į Afriką. Bičiuliai suvokia – tik laiko klausimas, kada paaiškės, kad jų giminystės ryšys netikras.
Atvykusi į Belgiją, Lokita ne tik turi išlaikyti pati save, bet ir siųsti pinigus gimtinėje likusiai mamai, besirūpinančiai jaunesniais merginos broliais ir seserimis. Negana to, bičiulius terorizuoja jiems į Europą patekti padėję nešvaria veikla besiverčiantys verslininkai. Jie reketuoja paauglius ir atiminėja sunkiai jų uždirbtus pinigus. Tai tęsis tol, kol Lokita ir Toris susimokės „skolą“. Norėdami prasimanyti pinigų, paaugliai įsidarbina vietinėje italų kavinėje, kur veda karaokės vakarus. Kartu jie slapta dirba kavinės virtuvės šefui Betimui – nusikaltėliui iš Albanijos. Lokita ir Toris padeda jam pardavinėti marihuaną ir užsiimti kitais nešvariais darbais.
Išgirdęs apie Lokitos problemas, siekiant gauti leidimą gyventi šalyje, Betimas pasiūlo pats jai parūpinti reikiamus dokumentus. Už tai Lokita turės neatlygintinai dirbti kanapių auginimo šiltnamyje. Nors ir įtraukti į kriminalinį pasaulį, du draugai tiki šviesia ateitimi ir kuria bendrus planus. Tačiau ar optimizmo ir tvirtos draugystės užteks siekiant įveikti visas bičiuliams nepalankias aplinkybes?
Universali tema
Kanų kino festivalyje ne kartą apdovanoti broliai Dardenne’ai savo filmuose pastaruosius tris dešimtmečius analizuoja visuomenėje mažiau matomų, paraščių žmonių problemas. Naujausias jų darbas „Toris ir Lokita“ kritikų laikomas pikčiausiu iki šiol sukurtu režisierių filmu. Jame duetas labai aiškiai atskleidžia socialinės neteisybės ir šaltos biurokratinės sistemos grimasas. Viena vertus, režisierių šiame filme paliesta pabėgėlių tema nenauja. Ji Europoje tapo aktuali dar 2015–2016 m., kai žemyną ištiko migrantų krizė. Šiuo laikotarpiu Europą pasiekė rekordiniai migrantų srautai, sukėlę daug iššūkių šalims, į kurias migruota, ir patiems pabėgėliams. Ne vienas migrantas (tarp jų – ir nepilnamečiai) žuvo, bandydami pasiekti geresnio gyvenimo garantu galinčią tapti Europą. Šia skaudžia tema nuo tada buvo sukurtas ne vienas dėmesio vertas dokumentinis ir vaidybinis filmas. Tad žiūrovui gali kilti klausimų, ar šiais metais nėra aktualesnių problemų?
Torio ir Lokitos nuoširdus rūpestis vienas kitu ir iš vaikų širdies sklindantis gerumas yra tiesiog bejėgiai prieš žiaurią gyvenimo realybę.
Tačiau brolių Dardenne’ų darbas, nors ir atsispirta nuo pabėgėliams tenkančių iššūkių, atskleidžia kur kas universalesnę temą. Torio ir Lokitos istorija – tik viena iš daugelio, kurias turi išgyventi už visuomenės ribų atsidūrusių socialinių grupių atstovai. Patekus į užburtą ratą, tampa labai sunku iš jo ištrūkti. Kiekvienas sprendimas ir žengtas žingsnis, atrodo, tik skandina giliau.
Tam, kad filmu prikaustytų dėmesį, o kine praleistas valandas paverstų įsimintina patirtimi, režisieriams neprireikė gudrių kinematografinių triukų. Brolių duetas apgalvotai nusitaikė tiesiai į žiūrovų širdis. Ir tai jiems puikiai pavyko.
Stebėdamas filmo veiksmą, supranti, kad migracijos departamento darbuotojai tiesiog negali visiems panorėjusiems suteikti leidimo gyventi šalyje. Tačiau kartu linki filmo herojams laimingos pabaigos ir su jais kartu pyksti ant biurokratinių procedūrų įsikibusių valstybės tarnautojų. Kritikai šį J. ir L. Dardenne’ų darbą laiko ne tik pikčiausiu, bet ir liūdniausiu. Torio ir Lokitos nuoširdus rūpestis vienas kitu ir iš vaikų širdies sklindantis gerumas yra tiesiog bejėgiai prieš žiaurią gyvenimo realybę.
Meistriška vaidyba
Nors filmo tema sunki, jį žiūrėti labai lengva. Gerų emocijų kėlė stiprus Torio ir Lokitos ryšys ir pasiryžimas aukotis vienas dėl kito. Kurdami filmą, režisieriai nepersistengė su tamsiomis scenomis ir išlaikė tam tikrą lengvumo jausmą. Ekrane džiaugsmą greitai keitė ašaros, o neviltį – juokas. Broliai Dardenne’ai savo filme gyvenimą atskleidė tokį, koks jis yra iš tikrųjų – turintis tiek juodų, tiek šviesių atspalvių.
Būtina pagirti pagrindinių filmo aktorių Pablo Schils’o (Toris) ir Joely Mbundu (Lokita) vaidybą. Jaunuoliai nėra profesionalai, bet puikiai įveikė jiems režisierių patikėtą užduotį. Tai, kad pasirinkti aktoriai neturi didelės patirties kine, čia labai tiko. Toris ir Lokita – į svetimą žemyną atvykę pabėgėliai vaikai, kasdien susiduriantys su daugybe iššūkių. Tad P. Schils‘o ir J. Mbundu drovumas ir nuoširdumas idealiai atspindėjo jų kuriamų herojų vidinį pasaulį. Lokitą įkūnijusiai J. Mbundu taip pat puikiai pavyko perteikti jos heroję kamuojančius panikos priepuolius.
Savo filme broliai Dardenne’ai nesistengia moralizuoti ir pateikti aiškaus atsakymo – būtų teisinga Lokitai suteikti leidimą gyventi Belgijoje, ar ne? Žiūrovui paliekama pačiam sau atsakyti į šį klausimą. Tačiau aišku tai, kad juostos kūrėjai yra jaunųjų pabėgėlių pusėje. Filmo pabaigoje Torio ištarti žodžiai, kad jų su seserimi laimei tereikėjo vieno – dokumentų, priverčia susimąstyti apie tai, kad kartais žmogiškumas pralaimi prieš įstatymo raidę.
Filme neskamba daug muzikos. Vis dėlto, filmo herojus visą laiką lydi itališka daina, kurią jie išmoko iš Afrikos atvykę į Siciliją. Kaip teigė patys paaugliai, vietinės dainos juos išmokė moteris, vardu Paola, aplankydavusi juos pabėgėlių centre. Malonaus skambesio dainos žodžiai pasakoja apie tai, kaip didesni gyvūnai suvalgo už save mažesnius. Tad Torio ir Lokitos istorijoje jų pamėgta daina tampa labai pranašiška.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Lietuvos radijo 100-mečiui – speciali programa
Seimui dar 2021-ųjų pavasarį paskelbus 2026-uosius Lietuvos radijo metais, Kultūros ministerija parengė minėjimo programą ir siūlo ją tvirtinti Vyriausybei. Taip būtų paminėtas Lietuvos radijo šimtmetis. ...
-
Minint M. K. Sarbievijaus ir Baroko literatūros metus, siūloma rengti ekskursijas, parodas
Kitąmet minint poeto, pamokslininko Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metus, vyks ekskursijos, koncertai ir parodos. ...
-
Mokslininkai įminė 80 metų senumo mįslę: nustatė senojo Nidos švyturio vietą
Baigiantis Švyturių metams Neringoje ir Klaipėdoje bei minint senojo Nidos švyturio įžiebimo 150 metų sukaktį, Vilniaus Gedimino technikos universiteto („Vilnius tech“) mokslininkai nustatė tikslią senojo švyturio viet...
-
Eglučių kiemelio konkurse – 45 dalyviai
Į gruodį vyksiantį Kalėdų eglučių kiemelio konkursą užsiregistravo net 45 klaipėdiečių organizacijos. Lapkričio 20-oji buvo paskutinė registracijos diena, tačiau dar devynių dalyvių sulaukta kitą dieną, terminui jau oficialiai pasibaigus. ...
-
Jaunieji muzikos lyderiai išpildys svajonę groti su orkestru2
„Užlipusi ant scenos pasimėgausiu akimirka, kurios taip ilgai laukiau“, – sako keturiolikmetė pianistė Kotryna Janavičiūtė. Su kitais aštuoniais jaunaisiais muzikantais ji pasirodys Kauno valstybinės filharmonijos scenoje. Kart...
-
Į amžinojo poilsio vietą išlydimas A. Kulikauskas1
Penktadienį amžinojo poilsio išlydėtas muzikantas ir kompozitorius Andrius Kulikauskas. ...
-
V. Kernagio sūnus apie A. Kulikauską: jam visada galėjai paskambinti, jis turėdavo atsakymus2
Lapkričio 17-ąją maestro Andriui Kulikauskui scenos uždanga nusileido paskutinį kartą. Kompozitorius užgeso po sunkios ligos. ...
-
Susirinkti tapatybę iš gyvenimo skeveldrų
„Nuo rytojaus pasikeisiu, būtinai pasikeisiu“, – sako Herojus (akt. Dainius Svobonas). Panašiai suformuluota frazė girdėta daugybę kartų, manau, daugelio ir pačių pasakyta, įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis, siekiant nustat...
-
Mitologinėse ganyklose: V. K. Slavinsko atminimui
Gaivinu atmintyje ne taip seniai įvykusį apsilankymą menininko Viliaus Ksavero Slavinsko (1943–2023) namuose. Senojo Kauno dvasią tebesaugančioje vietoje – Žaliakalnyje, prie pat Ąžuolyno. Namuose, kuriuos galima vadinti galerija dėl juose...
-
Prof. K. Sabolius: man rūpi vaizduotė, kuri ieško buvimo kartu galimybių
Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto profesorius Kristupas Sabolis, visuomenėje žinomas ir kaip rašytojas, vertėjas bei kino scenaristas, yra išleidęs ne vieną knyga jį dominančia vaizduotės ir kūrybingumo tema. Kitą savait...