- Menotyrininkė Aura Baltrušaitytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
-
Vakarai: šiukšlių konteinerio ratukas – pirmasis fabriko gaminys Europos rinkai (apie 1991 m.)
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
-
Mažosios istorijos – menas ir konvejeriai didžiojoje pramonėje
Kauno paveikslų galerijoje pristatoma paroda "Didžioji pramonė: Inkaras" – bendruomenių platformos "Mažosios istorijos" iniciatyva. Mažųjų istorijų objektas neretai peržengia tradicines galerijos sienas ir vaizduojamojo meno rėmus, mat yra pasirenkamas bendruomenės pasiūlymu, siekiant atgaivinti ir aktualizuoti dažnai užmirštas ar negirdėtas istorijas. Ši paroda, pažymėta garsiųjų "Inkaro" sportbačių ženklu, – ne išimtis.
Naujai besisukantis konvejeris
Ekspozicijoje susipina "Inkaro" fabriko pramonės artefaktai, darbuotojų veidai, istorinės žinios ir menininkų-architektų simbiozė, lankytojams pasiūlydama netikėtą objektą ir jo pateikimą. Bandant įvertinti fabriko "Inkaras" bendruomenę ir jos dialogą su visuomene, reikėtų pradėti nuo parodos apipavidalinimo, kuriuo rūpinosi "Office De Architectura" komanda. Specialiai šiai parodai architektai sukūrė konvejerį primenantį objektą – narvą, kuriame eksponuojama didžioji dalis parodos.
Žvalgantis po praeities objektus, apeinant pasagos formos konvejerį, pamažu pats tampi savotiška gamybos dalimi, įsisuki į suplanuotą, kiek suvaržytą judėjimą. Parodos atidarymo metu sklindantis šurmulys, šnabždėjimas, kuratorės kalbos ir tolumoje girdimi fotoaparato blyksčių garsai puikiai pratęsė konvejerio idėją ir įprasmino ekspoziciją. Visi garsai bendrai sudarė savotišką fabriko sutartinę, tad lankytojai galėjo įsijausti į kiek chaotišką, bet suvaldytą masinės gamybos ratą, o judėjimas aplink metalinę konstrukciją ratu simboliškai grąžino į pradžią ir pabaigą, praeitį ir dabartį, priklausomai nuo eksponato amžiaus.
Nors ir nebereikalingi, šie artefaktai iš naujo atgyja šiandieniame konvejeryje ir pasakoja apie lietuviškos pramonės praeitį.
Nors apie "Inkarą" dažnas kalba kaip apie sportinių batelių tiekėją, tačiau 1933 m. fabrikas užsiėmė gumos gaminiais. Tarp tokių eksponatų galima išvysti geležinkelio pabėgių tarpines, automobilio "Lada" purvasaugį, laistymo žarnos atraižą, magnetofono "Elfa" dirželį, guminį kojų valymo kilimėlį, šiukšlių konteinerio ratuką ar net sportinį vaikų vežimėlio ratą. Visi objektai byloja apie fabriko, kaip guminių objektų gamintojo, ištakas, supažindina su XX a. naudotais daiktais. Nors ir nebereikalingi, šie artefaktai iš naujo atgyja šiandieniame konvejeryje ir pasakoja apie lietuviškos pramonės praeitį.
Žinoma, kokia paroda apie sportinius batelius be šių eksponatų! Metaliniai kurpaliai, 1990-ųjų "Inkaro" bateliai su spalvotomis žvaigždutėmis, raudoni laisvalaikio bateliai, vaikiški "Inkarai" ar net botai – keli parodoje pateikiami eksponatai, priartinantys prie "Inkaro" klestėjimo laikotarpio.
Meno pramonė
Tarp paminėtų objektų išorinėje konvejerio pusėje sukasi kitas šios parodos pasakojimas, tačiau įtraukiantis ne visos bendruomenės balsą, o vieną – meninį grafiko Edmundo Saladžiaus žvilgsnį į šiandieninę fabriko aplinką, veiklą ir žmones.
Specialiai šiai parodai menininkas sukūrė akvarelių ciklą, kuriame fiksuojamas fabrikas įsibrovėlis, tarsi svetimkūnis aptemdantis miesto vaizdą. Kaip teigiama parodos anotacijoje, vieni vaizdiniai fiksuoti natūroje, pasivažinėjimų dviračiu metu, kiti iš atminties ir draugų pasakojimų. Kartu jie sudaro, kaip teigia E.Saladžius "Guminį inkarą vilties".
Šią seriją sudaro dvylika akvarelių, kuriose vaizduojami praeities vaizdiniai – darbininkai fabrike ir šių dienų apleistos vietos arba tai, kas lieka iš kadaise gyvavusios pramonės. Pirmas ciklo darbas "Ankstų ryta link "Inkaro" Jurbarko gatve" (2020) idiliškai atsigręžia į "Inkaro" praeitį, pasiūlo stebėtojui versiją, kurioje ir šiandien darbuotojas gatve pėdina link "Inkaro". Spalvoti medinukai, išsidėstę abipus gatvės, šilto kolorito dangus ir kelias, neryškiai matomas priešpilnis dešiniajame kampe, tai kelios detalės, pasitinkančios centre esančią figūrą, nuo kurios krenta ilgas šešėlis. Jei ne modernūs šviestuvai, šis miražas atrodytų kaip XX a. vaizdinys, tačiau dabartyje matoma figūra keliauja ne į fabriką, o nežinomu, savu keliu.
Mąstant apie tai, kokie praeities šešėliai lieka užsidarius stipriam pramonės punktui, E.Saladžius žiūrovui atskleidžia kitus motyvus. Vienas jų "Veršvų sargybinis – "Inkaras" (2020). Šioje akvarelėje lietuviškas peizažas matomas per rūko, miglos, prisiminimų koloritą, nedetalizuotą aplinką. Kažkur tarp žalsvų krūmynų ir kelių belapių medžių matomas sargybinis – rausvas fabriko kaminas, kapitalizmo, pramonės obeliskas, viena vertus, darko natūralų peizažą, tačiau savo vertikalumu įsilieja į medžių apsuptį.
Kitame darbe – akistata su didinga, beveik mistine gamykla. "Čia buvo "Inkaras" – kaliošų tėvynė" (2020). Gana simetriška veidrodinė kompozicija žiūrovo žvilgsnį prikausto prie dviejų didžiulių kaminų. Kaip atsvara šiems objektams iš abiejų pusių matomi gamybiniai pastatai dominuoja darbo erdvę. Vienintelis žmogus taip pat yra savotiškai išstumtas, nugalėtas šio fabriko: komponuojant nukertamos jo kojos, tarsi nuoroda, kad figūra turėjo pasitraukti, norėdama aprėpti fabriko mastą. Šis kūrinys prikausto dėmesį ne tik savo objekto racionaliu komponavimu, bet ir spalviniais skirtumais. Fabrikas, o ir pati aplinka, minėtasis personažas vaizduojami santūriai, pilkšvo kolorito. Kaip priešprieša šiam niūrumui atsiranda rytinės saulės nutviekstas ryškiai geltonas dangus, tarsi auksu įrėmintas šlovingą fabriką. Serijoje yra ir daugiau akibrokštų, kuriuose "Inkaras" įsirėžia į miesto vaizdą, savo vertikale dominuodamas Kauno vaizdą, ar sentimentaliai fiksuoja fabriko padarinius, pavyzdžiui, tuščią Veršvų vidurinę mokyklą, prie kurios tupi šuo Babikas.
Be šių kūrinių, autorius taip pat pabandė prikelti ir istorinius motyvus, pavyzdžiui, 1946 metus: "Darbas žmogui – žmogus darbui: 1946 m. pirmūnai" (2020) ar gegužės pirmosios šventimo motyvus "Gegužės 1-oji – darbininkų šventė. Veršvai" (2020), o kūrinyje "Kaliošas – inkaras vilties. Penkmečio planai" (2020) E.Saladžius įsivaizdavo, kaip turėjo atrodyti fabriko darbas. Darbe sėdi trys moterys, priešais jas mėtosi kelios poros batų. Palinkusios, dirbančios, tarpusavyje besikalbančios figūros nutolsta nuo realizmo kanonų, kaip miražas ar deformuotas sapnas pasitinka žiūrovo žvilgsnį.
"Inkaro moterys"
Ekspozicijoje matomos pliažo šlepetės, dušo žarna, pieno butelis ar bendruomenės atsiliepimai tampa tokiu pačiu svariu ir įdomiu eksponatu kaip ir akvarelės bei tapybos kūriniai.
Dalį akvarelių autorius kūrė remdamasis savo draugų pasakojimu. Vieno iš draugų – Ričardo Povilo Vaitiekūno darbas "Inkaro moterys" (1978–1991) taip pat matomas parodoje.
Darbas paremtas praeito amžiaus penktojo dešimtmečio fotografija, kurioje įamžinta ir tapytojo mama, dirbusi šiame fabrike. R.P.Vaitiekūnas, gyvenęs Veršvuose (Vilijampolėje), prie "Inkaro" fabriko, klestėjimo laikotarpiu, tiksliau, iki 2000-ųjų streiko, galėjo fiksuoti fabriko ir jo darbuotojų kasdienybę. Fotografijos ir stebėjimų rezultatas perteiktas šiame kūrinyje.
Nors drobė viena, tačiau siužetai ir motyvai pavaizduoti keturi. Paveikslą padalijus į dvi dalis, kairėje pusėje matomi trys mažučiai segmentai, kuriuose peizažais atsiskleidžia R.P.Vaitiekūno stilius: žalios ir mėlynos spalvų deriniai, Nemuno linijos horizonto perspektyva, apibendrinta eskizinė tapyba. Šie mažučiai epizodai savo komponavimu primena kino kadrus, o žiūrint iš viršaus į apačią kyla simbolistinių R.P.Vaitiekūnui būdingų prasmių. Viršutiniame ir apatiniame fragmente tapytojas vaizduoja žolynus ir juos kertančias Nemuno lankas. Šią idilę pertraukia viduryje matomas taip pat dažnas menininkui šermenų motyvas.
Ričardas Povilas Vaitiekūnas. Inkaro moterys
Interpretuoti tokį fragmentų išsidėstymą galima optimistinėmis idėjomis, mat kadaise žaliavusi pieva, sutrikdyta mirties, vis tiek atsigauna, peizažas lieka nepakitęs, gyvenimas tęsiasi. Tokias prasmes galima įžvelgti ir dabartiniame "Inkare", kurio atnaujintą sportinę avalynę pasiūlo šis prekės ženklas.
Centrinėje drobės dalyje vaizduojamos fabriko darbininkių šventinės eitynės, remiantis minėta fotografija. Fabriko dūmai, saulėlydžio spalvos, purvas, kraujo raudonio eitynių vėliavos – penktojo dešimtmečio skausmas, sovietinės epochos refleksija. Apie skurdą ir nuožmų laikotarpį darbe pasakoja beveidės figūros tolumoje, kurios, artėdamos link žiūrovo, įgauna nemalonių bruožų. Persikreipę, beveik giltines primenantys moterų veidai byloja apie tremties, pokario periodą, fabrikuose dirbančią moterišką galią ir vargą. Gan ironiška, kad šventinės eitynės moterų veiduose ir judesiuose primena apie tragediją, ne džiaugsmą. To paties kolorito dangus ir žemė nepalieka fabriko darbuotojos prošvaisčių geresniam rytojui.
Šiame motyve galima įžvelgti ir istoriškai svarbių detalių: ilgus patus, kailines kepures ar dažnos moters veidą puošiančias skareles. Gilinantis į ikonografiją, kūrinyje atsiskleidžia ir fabriko rajono – Veršvų architektūra: tankiai pastatyti nameliai, šiferiniai jų stogai. Bendrai ši keturių dalių kompozicija vainikuoja ne tik visą parodą, bet savo tema ir kompozicija kuria dialogą su minėto E.Saladžiaus akvarelių serija. Peizažas ir žmogus yra tai, ką matė "Inkaro" darbuotojai, tai, ką fiksavo abu menininkai.
"Inkaro" bendruomenė
Aptartus praeities objektus ir meno kūrinius, parodą papildo įvairios "Inkaro" darbuotojų gyvenimo detalės. Nuo atsiliepimų ir prisiminimų iki gausybės fotografijų ar buities rakandų – valgyklos lėkščių.
Šioje dalyje pasakojama tai, kas slypi už vieno ar kito "Inkaro" gaminio, – žmogus. Akvarelių fone, nebylių batų apsuptyje smagu išvysti autentišką žmogiškumą. Fotografijos iš aktų salės muzikinių pasirodymų, streiko atgarsiai, darbuotojų laisvalaikis futbolo aikštyne – visa tai papildo ir sukuria įvairiapusį parodos, o ir bendruomenės vaizdą. Ekspozicijoje matomos pliažo šlepetės, dušo žarna, pieno butelis ar bendruomenės atsiliepimai tampa tokiu pačiu svariu ir įdomiu eksponatu kaip ir akvarelės bei tapybos kūriniai.
Apibendrinant parodą "Didžioji pramonė: Inkaras" reikėtų užsiminti ir apie pirmą kartą nubrėžiamą Lietuvos profesinių sąjungų laiko juostą. Ji apima įvykius nuo XIX a. pabaigos iki šiandienos ir yra skirta istorinio "Inkaro" darbuotojų streiko dvidešimtosioms metinėms. Ši paroda – tai mažai tyrinėto, bet Lietuvai svarbaus fabriko "Inkaras" tyrimas. Artefaktai, autentiška medžiaga, meninis požiūris į fabriką supančią aplinką, jame dirbusius žmones atsiskleidžia vienoje neeilinėje ekspozicijoje, kuri lankytojus grąžins į XX a.
Kas? paroda „Didžioji pramonė: Inkaras“.
Kur? Kauno paveikslų galerijoje.
Kada? veikia iki 2021 m. balandžio 24 d.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Jaunieji muzikos lyderiai išpildys svajonę groti su orkestru
„Užlipusi ant scenos pasimėgausiu akimirka, kurios taip ilgai laukiau“, – sako keturiolikmetė pianistė Kotryna Janavičiūtė. Su kitais aštuoniais jaunaisiais muzikantais ji pasirodys Kauno valstybinės filharmonijos scenoje. Kart...
-
Mitologinėse ganyklose: V. K. Slavinsko atminimui
Gaivinu atmintyje ne taip seniai įvykusį apsilankymą menininko Viliaus Ksavero Slavinsko (1943–2023) namuose. Senojo Kauno dvasią tebesaugančioje vietoje – Žaliakalnyje, prie pat Ąžuolyno. Namuose, kuriuos galima vadinti galerija dėl juose...
-
Kauno miesto muziejus kviečia laukti šv. Kalėdų kartu1
Penki Kauno miesto muziejaus (KMM) padaliniai – Kauno rotušė, Kauno pilis, M. ir K. Petrauskų namai, Tautinės muzikos muziejus bei Juozo Gruodžio namai – pradeda gyventi šv. Kalėdų laukimu. Nuo laiko kartu kuriant kalėdines dov...
-
Dainos mus lydi visada: šauliai rengia moksleivių patriotinių dainų konkursą3
Lapkričio 26 d., antradienį, 10–15 val., Lietuvos karininkų ramovėje, Kaune, jau devynioliktą kartą rengiamas tradicinis Kauno miesto ir rajono moksleivių patriotinių dainų konkursas. ...
-
Vidinės erdvės choreografiniai tyrinėjimai
Jei jautiesi supratęs save, būsi suprastas ir žiūrovų, sako šiuolaikinio šokio menininkė Ugnė Kavaliauskaitė. Kartu su šokėju, choreografu, pedagogu Pauliumi Prieveliu ji pristato savo debiutinį spektaklį „Sauliaus ir Alex...
-
Kauno valstybiniame lėlių teatre premjera – „Karalius Lyras“ suaugusiesiems2
Praėjusį savaitgalį Kauno valstybiniame lėlių teatre įvyko ilgai laukta premjera suaugusiesiems „Karalius Lyras“ (režisierė Ewa Piotrovska / Lenkija), kurią palydėjo gausios žiūrovų ovacijos. Pagrindinį personažą – Karalių Ly...
-
Būsenos tarp tikro ir sukurto pasaulio
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) menų galerijoje „101“ eksponuojama Jovitos Ambrazaitytės kuruojama paroda „Bardo. Trys būsenos“ kviečia žiūrovus žengti į nepažinią erdvę tarp materialaus ir minčių pasaulio, kuriame sus...
-
G. Puccini „Bohema“ – opera apie meilės ilgesį1
Kauno valstybinis muzikinis teatras lapkričio 23 d. išleidžia antrąją sezono premjerą – Giacomo Puccini operą „Bohema“. ...
-
SEL kultinis posakis „daug garso ir šviesų“ įgis naują prasmę: kai pamačiau sąskaitas – išsižiojau9
Nors surengti pasirodymą arenoje Lietuvos šou versle yra tarsi populiarumo pasitikrinimas ar net mados reikalas, akivaizdu, kad surinkti pilną salę gerbėjų pavyksta toli gražu ne kiekvienam atlikėjui. O publika tampa vis įnoringesnė. Būtent d...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone lapkričio 18–23 d.
Lapkričio 18 d. Vandžiogalos laisvalaikio salė: 18 val. kūrybinės dirbtuvės, kalėdinių žaisliukų gamyba. Liučiūnų laisvalaikio salė: 12 ir 18 val. neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi projekto „Adatėlė devy...