„Multiverse“: įkvėptas vilties, primenantis kosmosą

Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ cirko menininkė, mokytoja ir mokslininkė Marie-Andrée Robitaille atliks pasirodymą „Multiverse“. Cirką ir šokį krizių kontekste tyrinėjanti menininkė sako, kad, stebint augančius aplinkos iššūkius, gali nekilti rankos imtis veiksmų, tačiau viskas prasideda nuo „įgalinimo variklio“ – vilties.

Pasirodymas „Multiverse“ yra grįstas cirko kaip vilties praktikos tyrinėjimais, tačiau tai jutiminė patirtis. „Multiverse“, kaip ir daugelis cirko kūrinių, bando suvokti pasaulį per pojūčius, o ne per intelektą, logiką, statišką prasmę ir išankstines asociacijas”, – pasakoja menininkė.

– Marie, pasirodymas „Multiverse“ yra tavo doktorantūros tyrimo „Cirkas kaip vilties praktika“, kurį atlikai Stokholmo menų universitete, dalis. Kaip nusprendei nagrinėti cirką kaip vilties praktiką?

– Kai 2017-aisiais kandidatavau į doktorantūrą, planavau nagrinėti cirką kaip dialogą. Man buvo įdomu atsiriboti nuo disciplinų ir tyrinėti bendrą cirko specifiką ne tik pramogų kontekste, bet ir santykių, etikos aspektais.

2019 m., praėjus devyniems mėnesiams po doktorantūros studijų pradžios, gimė mano antrasis sūnus Eli. Motinystės atostogų metu skyriau daug dėmesio tyrimui ir gilinausi į teorijas, kurios nagrinėja etinius klausimus, pavojus, žmonijos katastrofas ir siūlo į ateitį orientuotą viltingą perspektyvą, kurios labai reikia mūsų laikais. Grįžus iš motinystės atostogų 2020-ųjų pradžioje, buvo paskelbta pasaulinė pandemija. Mano tyrimo sąlygos pasikeitė. Nors turėjau dirbti su cirko menininkų grupe ir kurti instaliacijas, parodą, likau viena studijoje. Socialinė izoliacija paskatino kelti egzistencinius klausimus. Ką reiškia būti žmogumi ekologinės griūties, spartaus technologinio progreso, karo, pandemijos metu? Kaip išvengti požiūrio, kad imtis pokyčių yra per vėlu? Kaip kolektyviai reaguoti į pasaulį? Manau, viltis yra viso ko pradžia, nes kur yra viltis, ten yra galimybės ir veiksmai. Viltis yra praktika, kuri veikia kaip įgalinimo variklis. Tai, kad menas pandemijos metu buvo nelaikomas būtinybe, privertė susimąstyti, kaip svarbu išryškinti cirko meno savitumą ir jo reikšmę šiandienos kontekste.

– Koks yra tavo asmeninis santykis su viltimi?

– Man atrodo, kad viltis yra tokia pati neapibrėžiama ir neapčiuopiama kaip ir laisvė. Viltis, kaip ir laisvė, kelia klausimus: ko siekiama ir kam? Taigi vilties supratimas keičiasi priklausomai nuo mūsų patirčių.

Mano vilties suvokimui didelę įtaką darė Paulo Freire (brazilų pedagogas, kritinės pedagogikos gynėjas – red. past.) ir bell hooks (tikr. Gloria Jean Watkins, amerikiečių rašytoja, feministė, socialinė aktyvistė – red. past.). Viltis man yra glaudžiai susijusi su mano kaip pedagogės pašaukimu – tikiu švietimo ir meno transformuojančia galia. P. Freire ir bell hooks teigia, kad švietimas (mano atveju – cirko švietimas) yra neatsiejamas nuo vilties, nes tai skatina socialinę transformaciją ir kolektyvinius veiksmus.

Esame verčiami veikti greitai ir pasiekti prasmę, tarsi prasmė būtų susijusi tik su racionalumu ir intelektu, o ne su pojūčiais ir jausmais.

Viltis man yra praktika, kuri puoselėja motyvaciją atsakingai veikti, svajoti, įsivaizduoti, pamatyti naujas galimybes, gauti energijos veikti, kai aplanko nerimas, baimė ar liūdesys.

– O kaip viltis atsiskleidžia cirke?

– Pažindama cirką per vilties prizmę atradau, kad cirko menai įkūnija hope-punk požiūrį. Šį terminą 2017 m. pirmą kartą pavartojo Alexandra Rowland, apibrėždama jį kaip spekuliatyvų subžanrą, kurio naratyvinė motyvacija yra optimizmas, meilė, gerumas, pagarba, veikiantys kaip pasipriešinimas.

2019-aisiais hope-punk buvo vienas iš „Collins“ anglų kalbos žodyno naujų terminų, apibrėžiamas kaip literatūrinis ir meninis judėjimas, bet kokiu atveju siekiantis teigiamų tikslų. Hope-punk teigia, kad gerumas ir švelnumas nereiškia silpnumo, o šiame žiauriame cinizmo ir nihilizmo pasaulyje būti geru prilygsta maištui. Hope-punk verčia judėti į priekį, ragindamas stotis ir kovoti pasitelkiant gerumą ir rūpestį tuo, kuo tikime.

– Kaip teoriniai cirko kaip vilties tyrinėjimai peraugo į pasirodymą „Multiverse“?

– „Multiverse“ yra choreografinė esė, kuri nereprezentuoja vilties tiesiogiai, tačiau choreografiškai ir performatyviai dirbau su viltimi. Kūrybos procesas buvo panašus į poemos rašymą. Pradžioje apie kiekvieną sceną rašiau tarpusavyje sąveikaujančias eiles, peržiūrėjau visus ankstesnius tyrimus, kuriuos atlikau nuo 2019 m. Man šis kūrinys yra neverbalinė, jutiminė patirtis.

– Kokią jutiminę patirtį sieki perteikti „Multiverse” pasirodymu?

– Kūrinys yra lėtas ir meditatyvus, o tai kontrastuoja su įprastu žmogaus gyvenimo tempu. Šiandien yra reikalaujama greito orientavimosi, skubių atsakymų, o tai sumažina gyvenimo poetiškumą. Esame verčiami veikti greitai ir pasiekti prasmę, tarsi prasmė būtų susijusi tik su racionalumu ir intelektu, o ne su pojūčiais ir jausmais. Vedami tik prasmės, praradome pojūčius. Viskas tapo statiška (tapatybė, ribos), organizuota priešpriešai (lyties dualizmas, kūno ir proto, gyvūno ir žmogaus dualizmas) ir vertinama pagal linijinio augimo dinamiką (daugiau, greičiau, išsamiau).

„Multiverse“, kaip ir daugelis cirko kūrinių, bando suvokti pasaulį per pojūčius, o ne per intelektą, logiką, statišką prasmę ir išankstines asociacijas.

– Žiūrovui, atbėgus iš greito gyvenimo, lėtas pasirodymas gali tapti iššūkiu. Kaip tu, kaip atlikėja, su tuo tvarkaisi?

– Pasirodymas turi griežtą struktūrą, bet kiekviena dalis yra improvizacija. Pasirodyme naudojama folija niekada nejuda vienodai, yra labai trapi ir gali bet kada lūžti, todėl elgiuosi su ja labai atsargiai. Išlaikyti žiūrovų dėmesį būnant vienai tik su keliais šviesos šaltiniais ir nekontroliuojamais folijos gabalais reikalauja daug ramybės ir kantrybės. Tačiau įspūdingas folijos judėjimas pasirodyme atlieka visą likusį darbą. „Multiverse“ pasirodymas man yra lėto cirko pratybos ir leidimas būti pažeidžiama. Galų gale visa tai priešinasi šiandien dominuojančiam pasaulio suvokimui.

– Kaip kilo mintis pasirodyme naudoti trapų folijos lakštą (avarinę antklodę) ir kitus cirko pasirodymams neįprastus objektus: stiklinius burbulus, valčių atmušas, laidus ir pan.?

– Užsidarymas studijoje tarp įvairiausių daiktų pandemijos metu paskatino mane tyrinėti nemedijuotą cirko pasirodymo formą ir menininko decentravimą. Kėliau klausimą, kaip atrodytų cirko pasirodymas be artisto, atsigręžiau į materialumą. Nagrinėjau, kaip juda įvairūs cirko pasirodymams neįprasti objektai. Vietoj žinomų cirko triukų gilinausi į choreografinius principus. Daiktus, objektus aš vadinu „kūnais”, siekdama paneigti objektų ir subjektų atskirtį.

– Grįžtant prie tyrimo apie cirką kaip vilties praktiką, įdomu, kad choreografas ir šokėjas Alexanderis Vantournhoutas, kuris šiemet irgi pasirodys „ConTempo“ festivalyje, buvo vienas iš tavo doktorantūros komisijos narių. Kas sieja judviejų kūrybą ir ar judu esate pažįstami?

– Jaudinantis ir mane stipriai nudžiuginęs sutapimas! Alexanderio darbą, kurį jis pristatys „ConTempo“, pastebėjau beveik įpusėjusi kurti „Multiverse“. Tačiau mūsų abiejų darbai turi akivaizdžių panašumų: pasirodymai vyksta 360° kampu, naudojame panašius objektus. Abu pasirodymai nagrinėja žmogaus pažeidžiamumą iš skirtingų perspektyvų, reaguoja į dabartinio laikmečio kontekstą, problemas.

Pastebėjusi daug panašumų su Alexanderio kūryba, vietoj to, kad suvokčiau tai kaip problemą (kaip kūrėja visada siekiu autentiškumo), nusprendžiau jį pakviesti į savo doktorantūros gynimą. Labai tuo džiaugiuosi, nes jo įžvalgos buvo tikrai naudingos. Tačiau iki tol mes nebuvome bendravę, net ir vienas kito pasirodymų nesame matę. Pati nekantrauju festivalyje pagaliau išvysti jo darbą „Vanthorhout“ ir pabendrauti neformalioje aplinkoje.

– O kokios cirko meno ateities viliesi? Apie kokią ją svajoji?

– Tikiuosi, kad ateityje cirko menas turės daugiau galimybių eksperimentams – mokslo įstaigose, pasirodymuose, festivaliuose. Viena iš priežasčių, kodėl džiaugiuosi galimybe atlikti „Multiverse“ „ConTempo“ yra ta, kad šio festivalio programa yra įvairi, joje netrūksta eksperimentinių ir netikėtų pasiūlymų.

Pastebiu, kad šiandien finansavimo ir sklaidos modeliai cirko meno kūrėjus labiau skiria nei vienija. Svajoju apie finansavimus, kurie būtų skirti ne tik statiškam produktui sukurti. Noriu daugiau laiko ir erdvės kurti už meno ribų. Tikiu, kad cirkas gali puikiai bendradarbiauti su kitomis sritimis, tokiomis kaip kariuomenė, ekonomika, aplinkos studijos, pedagogika, filosofija. Savo kitame tyrimo projekte „Hope in Motion: A Choreographic Circus Study on the Primacy of Motion“ kviesiu bendradarbiauti būtent iš šių sričių atstovus. Esu realistė, bet neprarandanti vilties – laukia daug darbo, bet viltis gali būti viena iš jėgų, skatinančių mus bendradarbiauti.


Kas? „Multiverse“ spektaklis „A Hope-Punk Posthuman Circus Fabulation“.

Kur? KTU Angarinė sporto salė (Radvilėnų pl. 18).

Kada? rugpjūčio 10 d. 18.30 val., rugpjūčio 11 d. 14 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių