Šalį statė kalnakasiai

Atrodytų, paroda apie Liuksemburgo darbininkų klasės atstovų gyvenimą yra nutolusi nuo Kauno aktualijų. Tačiau parodos koordinatorė, M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ kuratorė Auksė Petrulienė pastebi: abi praėjusių metų Europos kultūros sostines – Kauną ir Liuksemburgo miestą Ešą prie Alzeto – sieja industrinė praeitis. Tad ekspozicija neatsitiktinai atkeliavo pas mus.

„Bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ jau daugiau nei penkerius metus tyrinėja Kauno fabrikus, griuvusią sovietmečio pramonę ir rengia parodų ciklą „Didžioji pramonė“. Bendradarbiaujame su buvusiais fabrikų darbuotojais: kaupiame jų istorijas ir archyvinę medžiagą. Tad labai džiugu, kad iš Liuksemburgo atvykusi paroda įsikūrė būtent Paveikslų galerijoje esančioje „Mažųjų istorijų“ bendruomenių platformos erdvėje“, – sako A. Petrulienė.

Ši paroda pristato visai kitokį raudonos atspalvį: geležingos uolos, į kurią rėmėsi Vakarų Europa, kurdama kiekvienu savo piliečiu besirūpinančias gerovės valstybes.

Tapęs Europos kultūros sostine, antrasis pagal dydį Liuksemburgo miestas Ešas prie Alzeto nusprendė toliau nuosekliai gilintis į krašto industrinę praeitį – septintajame dešimtmetyje žlugusią kalnakasybos ir plieno pramonę. „Galbūt nedaug kas tai žino, bet šiandienės turtingiausios Europos valstybės pietinė dalis dėl specifinio uolienų atspalvio dar vadinama Terre rouge – Raudonąja žeme, prieš šimtą metų buvo išraižyta geležies rūdos kasyklų. Galima sakyti, kad Liuksemburgas buvo pastatytas ant kalnakasių pečių“, – pašnekovė akcentuoja, kad būtent dėl kalnakasybos pramonės ir suklestėjo ši mažutė, tarp Belgijos, Vokietijos ir Prancūzijos įsispraudusi šalis.

Abi 2022-ųjų Europos kultūros sostinės pernai apsikeitė parodomis. „Mažųjų istorijų“ paroda apie Kaune vykusį industrinį gyvenimą išvyko į Geležies muziejų Tetanžo miestelyje, netoli Ešo prie Alzeto, o Liuksemburgo darbo muziejaus paroda atkeliavo į Kauną.

„Pačiame Eše ir jo apylinkėse klestėjo galinga plieno ir kalnakasybos industrija, – pasakoja parodos koordinatorė. – Iki šiol visai šalia miesto, Belvalio kvartale, stovi didžiulės plieno lydymo krosnys su milžiniškais kaminais. Šiame industriniame kvartale, šalia nebeveikiančių aukštakrosnių, šiandien įsikūręs Liuksemburgo universitetas, įspūdinga koncertų salė, biblioteka – ištisas modernus mokslo ir kultūros centras. Tad, nors kalnakasybos ir plieno pramonės čia nebėra, industrinė praeitis ilgam padarė įtaką regiono kraštovaizdžiui ir žmonių atminčiai. Vienu svarbiausių Europos kultūros sostine tapusio Ešo tikslų ir buvo išsaugoti atmintį ir perduoti jaunajai kartai.“

Regimanto Zakšensko nuotr.

Paroda „Working Class Heroes“ pasakoja trijų kalnakasių: Jeano-Pierre’o Bauscho (1891–1935), Léono Weiricho (1878–1942) ir Jeano Schortgeno (1880–1918) istoriją. Šie darbininkų klasės atstovai pateko į šalies parlamentą ir ėmėsi ginti likimo brolių teises. Anuomet tai buvo negirdėtas, revoliucingas įvykis.

A. Petrulienė pripažįsta dvejojusi, kaip šią parodą priims kauniečiai. Skaudi okupacinė praeitis mus verčia įtariai žvelgti net į tokius žodžių junginius kaip „darbo klasės herojai“ ar „socialdemokratija“. „Okupacinės traumos mums sukėlė alergiją raudonai spalvai, – pastebi ji. – Vis dėlto ši paroda pristato visai kitokį raudonos atspalvį: geležingos uolos, į kurią rėmėsi Vakarų Europa, kurdama kiekvienu savo piliečiu besirūpinančias gerovės valstybes.“

Iš šachtos – į parlamentą

A. Petrulienė pasakoja, kad pirmasis Liuksemburgo darbo muziejus įsikūrė kaip projektas „Ešas – Europos kultūros sostinė 2022“. Įdomu tai, kad muziejus neturi savo pastato, bet yra vedamas stiprios idėjos, kuri per parodas gali sklisti skirtingose vietose.

„Europoje darbo muziejai nėra naujiena. Beveik kiekviena Vakarų Europos šalis turi tokių muziejų, kurie saugo industrinę atmintį ir pasakoja fabrikuose dirbusių žmonių istorijas, – pastebi pašnekovė. – Pirmasis Liuksemburgo darbo muziejus atkreipia dėmesį į tai, kad darbo teisės ir laisvės, kurias kitados iškovojo minėti kalnakasiai, nėra duotybė. Atostogas, ribotą darbo trukmę, saugias darbo sąlygas, ligos išmokas ir pensijas darbuotojai turėjo tikrai ne visada. Rodosi, kad šiandien dėl to galime nebesijaudinti. Tačiau realybė, pavyzdžiui, neseniai vykęs Vilniaus autobusų vairuotojų streikas, rodo, kad ši tema vis dar yra svarbi. Todėl paroda kalba ne tik apie praeitį, bet ir apie dabartį ir ateitį.“

Tuo laiku už darbą Parlamente nebuvo mokama, tad parodos herojai ne tik gynė darbininkų teises, bet ir toliau dirbo šachtose.

Pasak parodos koordinatorės, visi trys ekspozicijos herojai šachtose pradėjo dirbti labai anksti – būdami maždaug šešiolikos. Iš kitų šachtininkų jie išsiskyrė savo iškalba ir aktyvumu. Įsitraukę į profesinių sąjungų veiklą, jie vėliau buvo deleguoti į miesto tarybą, o galiausiai atsidūrė šalies parlamente.

Pirmasis į parlamentą 1914 m. pateko J. Schortgenas.  J. P. Bauschas ir L. Weirichas parlamento nariais tapo 1928-aisiais. Kalnakasiai čia kėlė svarbius klausimus apie darbo sąlygas ir saugą, pensinį amžių, sveikatos apsaugą ir kasdienio gyvenimo kokybę. Žinoma, jie susidurdavo su opozicija, tad turėjo atkakliai įrodinėti savo argumentus. Opozicionieriai nevengdavo iš kalnakasių pasišaipyti. Pavyzdžiui, J. P. Bauschas dėl atkaklaus atstovavimo kalnakasių interesams buvo pravardžiuojamas „duobkasiu, tiesiu smakru, tiesiu protu ir kreiva logika“.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Vis dėlto kalnakasiams pavyko bent iš dalies pagerinti darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygas. Įdomu tai, kad tuo laiku už darbą parlamente nebuvo mokama, tad parodos herojai ne tik gynė darbininkų teises, bet ir toliau dirbo šachtose. Parodoje J. P. Bauschą, L. Weirichą ir J. Schortgeną įkūnija trys aktoriai, kurie iš ekranų rėžia istorija tapusias kalbas parlamente: „Lieku ištikimas principams, dėl kurių mano rinkėjai mane išsiuntė į parlamentą: ginti vargšus ir likimo nuskriaustuosius. Sakau visiškai atvirai, kad turtingiesiems nereikia, kad kas nors juos gintų, jie patys žino, kaip sau padėti.“ Tokiais žodžiais 1916 m. rugsėjo 26 d. J. Schortgenas išreiškė savo politinio įsipareigojimo motyvus rūmuose susirinkusiems deputatams.

Trijų didvyrių, siekusių pagerinti gyvenimo sąlygas savo kolegoms, likimas buvo gana žiaurus. J. Schortgenas žuvo šachtoje įvykus sprogimui, J. P. Bauscho gyvybę taip pat nusinešė nelaimingas atsitikimas darbo vietoje.  L. Weirichas žuvo Dachau koncentracijos stovykloje. Nacių Vokietijos okupacijos metais vyras dalyvavo rezistenciniame pasipriešinimo judėjime, buvo sučiuptas ir pasmerktas mirčiai. Pasak A. Petrulienės, per visą ilgą Liuksemburgo demokratinę istoriją į šalies parlamentą pateko tik 60 darbininkų klasės atstovų. Tarp jų nebuvo nė vienos moters.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Į darbą kaip į karą

A. Petrulienė pasakoja, kad Liuksemburgo darbo muziejaus įkūrėjo  žurnalisto ir politiko Guy Assa senelis taip pat buvo kalnakasys. Tad savo šaknis jis stengiasi aiškiai pabrėžti ir neleisti liuksemburgiečiams pamiršti, kad būtent darbininkų klasės atstovų dėka šalis tapo tokia klestinti.

„Liuksemburge darbas kalnakasyboje buvo prilyginamas didvyriškumui karo lauke. Žūti šachtoje dėl savo šalies buvo lygiai tas pats, kas žūti mūšio lauke. Net ir šiandien Rezistencijos muziejuje Eše prie Alzeto dėmesys skiriamas ne tik karo aukoms ir rezistentams, bet ir šachtose žuvusiems darbininkams. Juk, norint turėti tokią turtingą šalį, tūkstančiams kalnakasių reikėjo nenuilstamai dirbti ir žūti darbo vietose", – pastebėjo ji.

Beje, tuo metu, kai kasyklos tik kūrėsi, į Liuksemburgą dirbti atvykdavo daug imigrantų. Tad rastume ir keletą lietuvių istorijų, kurie tarpukariu įsidarbino Ešo ar jo apylinkių šachtose.

Interaktyvios „Working Class Heroes“ parodos kuratore tapo istorikė Marie-Paule Jungblut. Parodos prodiuseris Thomas Ebersbachas sukūrė karuselę, kurios skirtingos pusės pasakoja vis apie kitą kalnakasių kasdienio gyvenimo dalį. Nors karuselėje atsidūrę eksponatai mums gali padėti pažvelgti į kalnakasio kasdienybę, pasak A. Petrulienės, tai nėra kalnakasių buitį tiksliai atkartojanti paroda.

Simbolis: A. Müller – tipiška ir išskirtinė kalnakasių bendruomenės narė. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Kuratorė M. P. Jungblut nenorėjo, kad paroda primintų buities muziejų, atvirkščiai – ji žiūrovui atveria tam tikrą sceną, į kurią jis nepajėgus įžengti ir iki galo jos suvokti, – atskleidė pašnekovė. – Parodoje galima pamatyti archyvinių fotografijų, svarbių simbolinių daiktų. Pavyzdžiui, kalnakasio lempą. Ji pripildyta karbido, ant kurio užpylus vandens išsiskiria dujos, kurios ir dega skleisdamos šviesą. Kalnakasio lempa yra pats svarbiausias jo atributas, nes be šviesos šachtoje būtų neįmanoma dirbti.“

Kasdienybė po žeme

Parodoje taip pat matome archyvines kalnakasių fotografijas, kuriomis anuomet pasirūpino kasyklų savininkai.

„Istorikės, parodos kuratorės M. P. Jungblut teigimu, šiose fotografijose galima matyti labai aiškią kalnakasių hierarchiją. Ją atskleidžia darbininkų apranga, avalynė, jų vieta kadro kompozicijoje. Galime įžvelgti ir pačių kasyklų savininkų požiūrį į savo darbuotojus: jie visi sustatyti ir atremti į sieną it darbo įrankiai“, – pastebėjo A. Petrulienė.

Egzistavo skirtingos kalnakasių kvalifikacijos. Dažniausiai savo karjerą kalnakasys pradėdavo dar vaikas, maždaug šešiolikos metų. Tokio amžiaus šachtų darbininkus liuksemburgiečiai vadino „Päerdsjong“ – „jaunais arkliais“ ar „kumeliukais“. Šešiolikmečiai dar buvo netikri kalnakasiai, tik pagalbininkai, mokiniai. Aukščiausia kvalifikacija šachtoje  – sprogdintojas, tai reiškė, kad darbininkas jau gali pats formuoti šachtas.

Ekspozicijoje atskleidžiamas ir nevienareikšmis kalnakasių santykis su religija ir bažnyčia. Štai Tetanžo miestelyje profesinėms sąjungoms priklausę kalnakasiai rinkdavosi miesto centre, priešais bažnyčią buvusioje smuklėje. Abu šie vienas prieš kitą stovėję pastatai simbolizavo politinę opoziciją. Bažnyčia atstovavo dešiniajai, o smuklėje prisiglaudęs profsąjungų judėjimas – kairiajai pusei.

Kita vertus, Liuksemburgas ir aplinkiniai kalnakasybos regionai yra išsaugoję nuostabią tradiciją – kasmet gruodžio 4-ąją, Šv. Barboros, kalnakasių globėjos, dieną kone kiekviename regiono miestelyje vyksta Mišios ir procesijos. Anuomet šios Šv. Barboros mišios suburdavo visus kalnakasius, nepaisant jų konfesijos ar religinių įsitikinimų. Šv. Barbora globoja ne tik kalnakasius, bet ir kitas profesijas, kuriose galima staigi, netikėta mirtis. Kadangi parodos rengėjams nepavyko atsigabenti Šv. Barboros statulėlės iš Liuksemburgo, ekspozicijoje atsidūrė iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno fondų atkeliavusi šv. Barbora. Tad ekspozicijoje galime pamatyti ir lietuvišką akcentą.

Nors moterys šachtose nedirbo ir jų vardai neįrašyti šios industrijos istorijoje, paroda atsigręžia į tuometę moters situaciją – pasakoja apie kalnakasių žmonų ir šeimos kasdienybę.

Viena herojė netgi išgalvojama. Tai – Ana Müller, šešių vaikų mama, kalnakasių batų fabriko darbininkė, anuomet neva tapusi parlamentare ir socialinės apsaugos ministre. Kaip šmaikščiai rašoma parodos anotacijoje, Ana Müller niekada nemirė, nes... niekada ir negyveno. Vis dėlto ši išgalvota istorija primena, kad ir šiandien Liuksemburgo ir kitų Europos šalių politinėje arenoje moterų vis dar yra mažuma.

Kaip išsaugoti paveldą?

A. Petrulienės teigimu, iš pirmo žvilgsnio su Lietuva mažai bendro turinti paroda gali paskatinti mums svarbias diskusijas. Pirmiausia – padėti iš naujo atidžiai pergalvoti požiūrį į atstovavimą Seime ir savivaldoje.

„Parodos plakatas pasitinka lankytojus klausimu: „Kas užtikrins mūsų gerovę?.“ Paroda pateikia ir tiesų atsakymą – tik mes patys, išrinkdami atstovą iš savo tarpo – tą, kurio gyvenimo būdas, tikslai ir vertybės panašūs į mūsų“, – sako pašnekovė.

A. Petrulienės manymu, nepakankamai atsakingai renkame savo atstovus Seime ir miesto savivaldoje – tai ne tik Lietuvos problema. „Paroda į mūsų atmintį sugrąžina pirminę atstovavimo idėją – joje matome labai artimą ryšį tarp bendruomenės ir jos atstovų parlamente. Jie kasdien kartu leidžiasi į šachtos tamsą, jie žino, ką reiškia nuolat rizikuoti savo kūnu ir gyvybe, ką reiškia skurdus atlygis ir vargas. Šioje parodoje taip pat regime, kiek daug reikia turėti ryžto, kad sugebėtum apginti savo bendruomenės interesus. Bemokslis, suodinas XX a. pradžios Liuksemburgo kalnakasys suvokė, kad niekas kitas – tik toks kaip jis apgins jo teises. Ką šiandien galvoja išsilavinęs kaunietis artėjant savivaldos rinkimams? Tikiuosi, ši paroda paskatins mus atidžiau rinktis atstovus, kurie iš tikrųjų atstovautų savo bendruomenei“, – sakė menininkė.

Pasak pašnekovės, Liuksemburgo darbo muziejaus paroda taip pat mums primena, kad darbo teisės nėra duotybė ir už jas bet kada gali tekti pakovoti. Svarbi ir paveldo tema – kaip industrinės miesto praeities atminimą išsaugoti ateities kartoms?

„Kauno industrinė praeitis siejama su okupaciniu laikotarpiu, todėl šis paveldas yra laikomas probleminiu ir nepatogiu. Tačiau, nuo Kauno fabrikų nulupę tuos kadaise išorėje kabėjusius raudonus plakatus, randame neįtikėtinų istorijų apie sugrįžtančių tremtinių fabrikus, talentingus išradėjus, sukūrusius lietuvišką prekių ženklą, pavyzdžiui, „Šilelį“. Taip pat – apie „Inkaro“ streikuotojus ir badautojus ir daugybę kitų pasakojimų, kurių negalima užmiršti, nes jie mūsų tapatybės dalis, – kalbėjo A. Petrulienė. – Rengdami „Didžiosios pramonės“ parodas, sukaupėme įspūdingą buvusių Kauno fabrikų darbuotojų istorijų, fotografijų ir produkcijos archyvą, kuris galėtų tapti pagrindu pirmajam Lietuvos darbo muziejui Kaune. Su buvusių fabrikų bendruomene svajojame įprasminti ir išsaugoti šią miesto istorijos dalį, kaip tai padarė Liuksemburgas.“

Kas? Liuksemburgo darbo muziejaus paroda „Working Class Heroes“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Iki vasario 26 d.