Savaitgalį Kauno centriniame pašte atidaroma paroda „1972. Pramušti sieną“, skirta Romo Kalantos susideginimo 50-osioms metinėms. Tačiau paroda pasakos ne tik apie R.Kalantą – joje ir kitos su kova už laisvę susijusios temos.

Spaudimą pajuto menininkai

Pasak R. Žukienės, mintis surengti tokią parodą jai kilo prieš kelerius metus. „Esu dailės istorikė ir man svarbu įvykiai, datos, jubiliejai. Kai supratau, kad tais pačiais metais, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, bus ir R.Kalantos susideginimo 50-osios metinės, pasiūliau šios parodos idėją. Menas nėra kažkas atskira nuo sociumo, nuo gyvenimo įvykių ir labai daug kas mene yra gimę iš gyvenimo, atspindi žmonių jausenas, emocijas. Šią parodą norėjosi dedikuoti R.Kalantos kartai“, – sakė parodos kuratorė.

R.Kalantos kartai sovietmečiu teko išgyventi prievartą, žlugdymą, o tai žmonės dar stipriau patyrė po 1972 m. gegužės 14 d., kai Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro apsipylęs benzinu ir protestuodamas prieš sovietinį režimą susidegino R.Kalanta.

„Ypač stipriai spaudimą pajuto tam tikros žmonių grupės, visų pirma – hipiuojantis jaunimas. Antra grupė buvo kūrybos žmonės: menininkai, teatralai, dailininkai. To meto jaunimas pasakojo apie labai stiprią kontrolę, kuri buvo ir dėl jų išvaizdos. Tai dabar atrodo tiesiog neįmanoma. Net plaukus po Kalantinių saugumiečiai galėjo nukirpti čia pat, įstūmę į Laisvės alėjos bromą. O ką jau kalbėti apie stipresnį spaudimą, apie pokalbius su saugumiečiais ir cenzūrinę akį“, – kalbėjo R.Žukienė.

Pasak pašnekovės, kalbant apie meną, nuo 1970-ųjų jame buvo juntamas laisvėjimas, modernizacija. Situacija po R.Kalantos susideginimo pasikeitė: „Kūrybos žmonės pajuto dar stipresnius varžtus. Tai nereiškia, kad jie nustojo kurti, tačiau buvo išblaškyta pantomimos grupė – pačiu brutaliausiu būdu. Šios trupės artistai patys pirmieji išgirdo apie R.Kalantos susideginimą – jie repetavo Kauno muzikiniame teatre. Pantomimos grupės kūrybos kryptis tuo laiku buvo vakarietiška, ir R.Kalantos įvykis tapo paskutiniu tašku juos išsklaidyti.“

To meto nuotaikos, emocijos atsispindėjo kitų menininkų kūriniuose, kuriuose per meną buvo kalbama apie kasdienį gyvenimą, o dailininkų darbuose nestigo ironijos.

„Menininkai mąstė apie priespaudą, kurios atspalvių yra galybė: nuo partizanų iki drabužių kontrolės ir neleidimo elgtis taip, kaip nori ar įsivaizduoji“, – sakė R.Žukienė.

Dėmesys dailės kūriniams

Paroda Kauno centriniame pašte apie šį laiką pasakos skirtingais būdais: per dailę, muziką, fotografiją, kiną, – parodos kuratoriams pavyko surinkti įspūdingą kolekciją.

R.Žukienė teigia, kad daug dėmesio parodoje skiriama dailės kūriniams: „Visi dailės darbai pasakoja apie tam tikrą laikmečio gyvenimo pusę. Viena teminė dalis yra priespauda, antra – kasdienybė, trečia – moderni gyvensena ir pastangos būti vakarietiškiems.

Atskira tema – meilė ir merginos. Ji atspindi ir anekdotines situacijas, kada buvo teigiama, kad Sovietų Sąjungoje sekso nėra. Dar viena kūrinių dalis pavadinta „Vakarų ilgesys“. Menininkai stengėsi kurti ir išlaikyti normalią meno raidą: tai pati artimiausia vakarietiškam modernizmui to meto lietuvių dailės dalis.

Esminė parodos tema yra nepaklusnumas tam, kas tuo metu buvo diktuojama.

Kai kuriems iš jų, pavyzdžiui, Vladislovui Žiliui, Marijai Teresei Rožanskaitei, Vincui Kisarauskui, yra tekę dėl kūrybos turėti rimtų susidūrimų su saugumiečiais.“

Parodoje nemažai muzikos akcentų. Kaip sakė R.Žukienė, eksponatai supažindins su alternatyvia muzikine kultūra, kuri prieštaravo oficialiai muzikinei kultūrai.

Išsaugoti 50 metų

Kuratorė sako, kad esminė parodos tema yra nepaklusnumas tam, kas tuo metu buvo diktuojama. Paroda – ne apie sovietinę kultūrą, tačiau apie žmones, kurie gyveno savo gyvenimą, užėmė viešai kultūrai  alternatyvią poziciją.

Pasak R.Žukienės, nors R.Kalanta nebuvo menininkas, tik savo malonumui grojęs gitara, įvykis miesto sode inspiravo dar stipresnį norą nepasiduoti tam, kas diktuojama. Be to, žiūrint iš šiuolaikinio meno ir kultūros pusės, jei žmogus talentingai dirba, jei palieka pėdsaką visuomenėje – toks žmogus taip pat yra menininkas.

Tarp parodos eksponatų lankytojai galės išvysti R.Kalantos gitarą, autobuso bilietą, su kuriuo jis atvažiavo iš Vilijampolės į miesto centrą, laikrodį. Tačiau vienas iš emociškai jautriausių eksponatų – R.Kalantos drabužių likučiai.

„Man pačiai didžiausią emocinį įspūdį paliko, kai Kauno IX forto muziejuje, ieškodama eksponatų, pamačiau R.Kalantos drabužių likučius – tai, kas liko po susideginimo. Tai sauja džinsų medžiagos, marškinių medžiagos – skuteliai. Tikrai jaudinantis eksponatas. Jaudina ir tai, kad jie yra išlaikyti 50 metų. Tai liudija, kad mūsų visuomenei ši tema yra svarbi ir daugybė žmonių suvokė, kad juos reikia išsaugoti. Parodoje R.Kalanta – kaip asmenybė – bus pristatytas, bet mes nenorime užimti istorijos muziejaus pozicijos. Paroda dedikuota jam, bet nedetalizuojamas asmuo, šeima“, – sakė R.Žukienė.

R.Žukienės nuomone, Kauno centrinis paštas šiai parodai puikiai tinka: „Paštas yra įstaiga, per kurią būdavo bandoma bendrauti su pasauliu, skambinti, rašyti telegramas, atsiimti siuntinį. Arba jo negauti, tik sulaukti raštelio, kad jūsų knyga, siunčiama iš Vakarų, atiduota į Lenino biblioteką. Kitas dalykas – tai Laisvės alėja, kuri mums iš tikrųjų yra Laisvės alėja. Čia pat yra vieta, pro kurią R.Kalanta, tikėtina, praėjo: jis atvažiavo iš Vilijampolės, ėjo pro paštą ir atėjo iki miesto sodo.“

Parodą, skirtą „Kauno pavasario“ 50-osioms metinėms, lydės ir daugiau dabartinei visuomenei mažai žinomą laikmetį atversiančių renginių. Pašte ir kitose vietose vyks diskusijos su parodos kuratoriais, istorikais, 1972 m. pavasario įvykių Kaune dalyviais, o jaunimui bus siūlomos edukacinės programos.

Programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojama paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.