XXVII klasikinės muzikos festivalis, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs rengti koncertus po atviru dangumi, šią vasarą publikai pristatė 36 koncertus. Net šeši koncertai surengti Kauno ir jo rajono atvirose erdvėse, kurių viena buvo tikras atradimas – T. Ivanausko Obelynės sodyba, joje klausytojai galėjo mėgautis ne tik koncertu, bet ir edukacijomis bei žaidimais mažiesiems žiūrovams. Didžioji dalis – šešiolika koncertų vyko žinomiausiose miesto ir rajono šventovėse. Festivalio koncertai pasiekė ir kitų Lietuvos miestų ir miestelių publiką – Rietave, Šiauliuose, Birštone, Dubingiuose, Raudondvaryje, Zapyškyje. Festivalis nuosekliai siekia į koncertus pritraukti jaunąją publiką. Du šio sezono koncertai, skirti mažiausiems, buvo pilni jaunųjų geros muzikos gerbėjų. Tęsiant pernai pradėtą tradiciją, vienas iš jaunųjų klausytojų auditorijai skirtų koncertų buvo draugiškas autistiškiems vaikams bei jų šeimoms. Ypatingo publikos dėmesio ir ovacijų sulaukė išradingais garsų ir vaizdų paieškos sprendimais prisotinta Maltos kompozitoriaus Rubeno Zahros šiuolaikinė opera vaikams „Kirana“. Vienas šios operos spektaklis vyko su vertimu į lietuvių gestų kalbą ir tapo bene pirmuoju muzikiniu spektakliu Lietuvoje, prieinamu klausos negalią turintiems žmonėms. Festivalyje vis stipriau įsitvirtina ir pernai gimusi festivalio iniciatyva – nemokami edukaciniai renginiai „Susitikimai muzikoje“, organizuojami įvairiose socialinėse įstaigose.

Šių metų festivalio scenos tapo atviros gausiam ratui jaunųjų muzikantų. Galimybė koncertuoti tarptautiniu mastu pripažintame festivalyje – svarus indėlis į jų tarptautinę karjerą ir žinomumą. Tarp pasaulinio garso atlikėjų, pasirodžiusių festivalyje, šiemet itin ryškūs buvo dirigentės ir dirigentai: ukrainietė Oksana Lyniv, Giedrė Šlekytė, Robertas Šervenikas, Modestas Pitrėnas, Gintaras Rinkevičius, Jonas Janulevičius, Sergejus Krylovas (Italija) ir kt.

Edgarą Montvidą, baigiamajame koncerte atliksiantį Don Chosė vaidmenį iš operos „Karmen“, kalbino operos solistas Giedrius Prunskus. Antrus metus Pažaislio festivalio meno vadovo pareigas einantis E. Montvidas pasidalijo darbo patirtimi, ateities vizija bei trumpa sekančią vasarą vyksiančio XXVIII festivalio naujienų apžvalga.

– Kokie jausmai aplankė išgirdus pasiūlymą tapti Pažaislio muzikos festivalio meno vadovu?

– Iš pradžių kiek išgąsdino pareigų pavadinimas – meno vadovas. Iki tol niekada nebuvau vadovaujančiu asmeniu, buvau atsakingas tik už patį save. O meno vadovas – tai atsakomybė už visą festivalį, teisingą jo veiklos linkmę, žiūrovus. Pažaislio muzikos festivalis – ilgaamžis, turintis suformuotas tradicijas, tad pirmoji mintis išgirdus pasiūlymą buvo nerimastinga – ar sugebėsiu? Idėjų aš turiu, bet to nepakanka. Reikia išlaikyti festivalio stuburą, formuoti programą ne vien pataikaujant publikai, o apžvelgiant visus aspektus, neapleidžiant klausytojų edukacijos, pristatant naujus atlikėjus – susideda galybė veiksnių. Kita vertus, mano bendradarbiavimas su festivaliu taip pat yra ilgaamžis, tad pasiūlymas imtis meno vadovo pareigų pernelyg nenustebino. Jau daugelį metų turėjau galimybę siūlyti programas baigiamiesiems festivalio koncertams, kviesti į juos savo kolegas dainininkus. Žinoma, aš, kaip dainininkas, geriau išmanau vokalinę muziką, tad turiu atidžiai stebėti, kad festivalis netaptų išskirtinai vokalinės muzikos renginiu. Čia turi būti reprezentuojamos ir kitokios muzikos sritys. Tad turėjau apsvarstyti visus šiuos klausimus bei pagalvoti apie tai, kaip pavyks vadovavimą festivaliui suderinti su savo paties karjera. Bet sprendimas atėjo tarsi savaime – supratau, kad galiu skirti nemažai laiko festivalio reikalams netgi repeticijų procese ar vykstant spektaklių maratonams, kai pasitaiko viena kita laisva diena. Taigi, mintys apie festivalį mane nuolatos seka ir lydi. Dabar galiu objektyviau žvelgti į tam tikrus dalykus: skambančią muziką, naujų atlikėjų vardus. Anksčiau į tai kreipdavau mažiau dėmesio, o dabar, važinėdamas po festivalius ar kitus renginius, galiu susipažinti su puikiais, iki šiol negirdėtais atlikėjais ir pakviesti juos pasirodymams Pažaislio muzikos festivalyje.

Edgaras Montvidas. / Organizatorių nuotr.

– Meno vadovo pareigos jus užklupo neramiu laikotarpiu...

– Atėjau į festivalį prasidėjus pandeminiam laikotarpiui. Tai buvo didžiulis išbandymas visiems mums. Kartais manęs klausia, ko išmokau per šį laikotarpį? Nedrįsčiau to pavadinti kokia nors mokykla. Tuo metu buvo sužlugdyta daugybė vilčių, ambicijų, ypač muzikantų tarpe. Tai – tikrai ne gyvenimo universitetas, iš kurio galima pasimokyti.

– Kokį festivalį radote prieš dvejus metus ir kaip jį matote dabar?

– Vertinant dvejų metų retrospektyvą, šios pareigos mane žavi, praturtina mano patirtį, brandina mane kaip muzikantą. Dabar turiu galimybę drąsiai peržengti savosios srities – vokalinės muzikos – ribas, žvelgti į muziką plačiau, atverti sau duris į instrumentinės, džiazo ar pasaulio muzikos sferas. Iš tiesų, faktas, kad tokio garbingo festivalio vadovai patikėjo man šias pareigas, paglostė mano savimeilę. Džiaugiuosi, kad jie manyje įžvelgė tam tikrą potencialą, nors, kita vertus suprantu, kad mano žinomumas Lietuvoje taip pat padeda festivalio įvaizdžiui, sklaidai, talkina pritraukiant klausytojus bei rėmėjus. Visomis išgalėmis stengiuosi rūpintis ne tik festivalio programa, taip pat ieškau partnerių, galinčių prisidėti prie festivalio gyvavimo, jo žinomumo. Be abejo, festivalis yra puikiai žinomas tarp Lietuvos muzikos mylėtojų, bet iš patirties galiu pasakyti, kad apie save reikia kartas nuo karto priminti, nesvarbu, koks populiarus bebūtum.

– Kokią matote festivalio ateities viziją?

– Visada norėjau, kad Pažaislio muzikos festivalis išplauktų į dar platesnius vandenis ir jame koncertuotų kuo daugiau tarptautiniu mastu pripažintų muzikų. Juk gyvename socialinių medijų laikmetyje, tad jeigu į festivalį atvyksta žinomas atlikėjas, jis savo aplinkai paskelbia, kad čia buvo. Taip žinia apie renginį pasklinda plačiai, atsiranda galimybė kultūriniam turizmui, kai nemaža grupė melomanų vyksta į koncertus, kuriuose pasirodo jų mylimi atlikėjai. Tuo įsitikinau asmeniškai, dalyvaudamas prestižiniame Bregenco festivalyje. Pažaislio muzikos festivalis jau yra vertinamas tarptautiniu mastu, bet norisi, kad turistai iš užsienio, keliaudami po Baltijos šalis, atvyktų specialiai į mūsų festivalio koncertus. Kita vertus, pasaulyje žinomų atlikėjų vardai lemia renginių kokybę ir tampa lengviau kalbėtis su kitais atlikėjais, motyvuojant tuo, kad festivalyje jau svečiavosi pasaulinės muzikos žvaigždės. Žinoma, per ilgą Pažaislio muzikos festivalio istoriją tokių atvejų būta ne vienas. Ypač – pirmuoju festivalio gyvavimo dešimtmečiu. Visgi, kiekvienam renginiui kartas nuo karto praverčia naujas, „šviežias kraujas“, platesnės pažiūros, gaivūs vėjai. Tad manoji misija – sukelti lengvutį „skersvėjį“ festivalio užkulisiuose, neapleidžiant iki tol sukurtų tradicijų, generuoti naujas idėjas ir pristatyti jas publikai. Turiu pripažinti, kad bendraudami ir diskutuodami apie festivalio programas su Lina Krėpštaite, kuri yra nepakeičiama festivalio siela, gerų idėjų randame visada.

– Kuo ypatinga XXVII vasaros sezoną baigiančio Pažaislio muzikos festivalio misija?

– Ilgainiui festivalyje kartojosi atlikėjai ar programos, kartais trūko naujoviškumo ar intrigos. O ilgamečiam renginiui intrigos reikia nuolatos, juk festivalių Lietuvoje – aibė. Juokaudamas galiu pasakyti, kad dabar vos ne kiekviena bažnyčia turi savo festivalį. Tad tokiam festivaliui, koks yra Pažaislio muzikos festivalis (galėčiau jį pavadinti visų Lietuvos muzikos festivalių tėvu), būtina turėti, surasti ir auginti savo klausytojus. Nereikia pamiršti, kad festivalio bazė yra Kaune, ne Vilniuje. Teigiamas aspektas yra tai, kad Kaunas yra centrinėje Lietuvos dalyje, bet festivalio klausytojų potencialas vis tiek kiek kitoks nei sostinėje – šio niuanso negalima užmiršti. Reziumuojant, stengiamės pristatyti publikai aukščiausios prabos atlikėjus, kokybišką muziką, naujus kūrinius. Mūsų tikslas – paglostyti publiką, atsižvelgiant į jos pageidavimus ir kartu lavinti klausytojų skonį. Juokaudamas mėgstu pateikti tokį pavyzdį: kūdikiui juk niekas nesiūlo sūrio su mėlynuoju pelėsiu. Iki to reikia užaugti. Lygiai taip turime užauginti klausytoją. Tokiu būdu edukaciniai renginiai tampa itin svarbia festivalio veiklos sritimi, užtikrinančia, kad kokybiška muzika taptų kasdienės kultūros dalimi. Man puikiausias to pavyzdys – Austrija, kur važiuojant per nuošalius kaimus matai plakatus, kviečiančius ne į pigius renginius, o į, pavyzdžiui, Jono Kaufmanno koncertą ar „Šubertiadą“, kuriuose pasirodo aukščiausiojo lygmens atlikėjai. Kaunas turi puikų potencialą, tik, deja, neturi koncertų salės, kas, mano nuomone, yra mūsų miesto katastrofa, didžiulė bėda ir faktas, liūdinantis mane asmeniškai. Bet mes turime Pažaislio vienuolyną ir fantastiška aura spindintį jo kiemelį. Kol galime ten glaustis, tol gyvuosime. Tai – didžiausias mūsų laimėjimas ir išskirtinė erdvė, reprezentuojanti Kauną bei Pažaislio muzikos festivalį.

Organizatorių nuotr.

– Šių metų muzikos šventė Pažaislyje jau baigiasi. Gal žinote, kuo publiką pradžiugins XXVIII Pažaislio muzikos festivalis?

– Turime planų ir beveik suformuotą programą ne tik kitiems metams, bet ir 2024 metų sezonui. Tiesa, kol dar nepasirašytos sutartys, nenorėčiau tų planų detalizuoti. Kitais metais koncertų festivalyje planuojame šiek tiek mažiau, bet visi jie bus išskirtinės kokybės. Deruosi su vienu Lietuvos simfoniniu orkestru, kuris dar nėra grojęs Pažaislio muzikos festivalyje – publikai dovanotume nuostabų koncertinį operos atlikimą. Sulauksime visame pasaulyje žinomo mecosoprano pasirodymo, išgirsime puikų senosios muzikos ansamblį. Kalbamės su vienu iš Didžiosios Britanijos orkestrų, atliksiančių Kaune net dvi programas. Festivalis ir toliau daug dėmesio skirs jauniesiems atlikėjams ir kylančioms muzikos pasaulio žvaigždėms. Bendradarbiausime su tarptautinio Virgilijaus Noreikos vardo dainininkų konkurso organizatoriais, pristatydami konkurso laureatų koncertus su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Žinoma, neapsieisime be kamerinės muzikos ir Lied žanro, kuriam labai linkėčiau atrasti savo publiką ir sukurti klausymosi tradicijas Lietuvoje. Turėtų pasirodyti didžiulis džiazo muzikos orkestras, būrys Lietuvos žvaigždžių, sulauksime grandiozinio Geniušų šeimos projekto. Kitų metų festivalį planuojame užbaigti gurmaniška muzika: pirmą kartą Lietuvoje nuskambės Karolio Szymanowskio opera „Karalius Rogeris“. Tai – labai ambicingas projektas, suvienysiantis tarptautinę atlikėjų komandą nuo Kanados iki Australijos. Taigi, ateinantiems metams jau turime labai gražias gaires, tikiu, kad Pažaislio muzikos festivalio publikai tai išties patiks.