Kelionės – tarsi prievolė

"Nemėgstu keliauti. Darau tai labiau priverstinai. Štai ir praėjusiais metais panašiu metu vykau į Čikagą koncertuoti vietos lietuviams", – mitus apie kelionių teikiamą džiaugsmą daužė K.Siurbytė.

Sužinojusi apie gegužės pabaigoje planuojamas gastroles Kinijoje, kartu su choreografe Anželika Cholina ir jos dviejų dalių šokio spektakliu "Ana Karenina", K.Siurbytė anaiptol neapsidžiaugė. Juolab kad septintą pagal dydį pasaulyje miestą  Šanchajų, kuriame viešnagės metu praleido bene daugiausia laiko, kaunietė įsivaizdavo kiek kitaip.

"Maniau, važiuosiu į vargo kraštą, o atsidūriau naujausių technologijų ir architektūros stebuklų pasaulyje, – dainininkė neslėpė, romanas tarp jos ir didžiausio, apie 40 mln. žmonių talpinančio Kinijos miesto užsimezgė dar tą pačią dieną. –  Dažniausiai kelionės, į kurias labai nenorėdavau vykti arba tos, į kurias dėdavau pernelyg daug vilčių, kaip kad nutiko su Paryžiumi, būdavo nepasisekusios. Tai pirmas kartas mano biografijoje, kai atsitiko priešingai – važiavau su išankstiniu nusistatymu, kuris išgaravo per kelias akimirkas. Taip, aš įsimylėjau šį rojaus kampelį."

Pritrūko drabužių

Į gausiausiai žmonių apgyvendintą pasaulio šalį, kuri savo gamyba ir prekių eksportu lenkia pirmaujančias valstybes, K.Siurbytė vyko su stipriu desantu: režisiere A.Cholina, šokėjais, apšvietėjais, scenos mašinistais ir kitais svarbiais kūrybinio mechanizmo sraigteliais.

Sceniniai spektaklio kostiumai ir dekoracijos keliavo atskirai laivu. Ką su savimi vežėsi K.Siurbytė? Į registruotą ir rankinį bagažą ji įspraudė ne vieną komplektą drabužių, bent kelias poras avalynės, knygą, kvepalus ir kitų moteriškų smulkmenų.

"Paradoksas. Kiek anksčiau teko keliauti po užsienį, visuomet likdavo nepanaudotų drabužių. Kinijoje jų pritrūkau", – dažniau nei įprastai keisti palaidines ar sukneles, pasak solistės, teko dėl tvankaus oro. Tuo metu, kai ji viešėjo Kinijoje, termometro stulpelis rodė 32 laipsnius, o debesimis užtrauktas dangus nors ir neleido saulei iškišti nosies, ši taip kepino, kad ne vienas K.Siurbytės bendrakeleivis apskrudo ir skruostus, ir pečius. Šokėjų kūnams tokia temperatūra esą buvo labai tinkama, o teatro solistei, kuriai dviejų dalių šokio spektaklyje buvo patikėtas kelių minučių operinis intarpas, galvą ir kaklą nuolat teko dangstyti skarele.

Žinodama, kad Kiniją oficialiai valdo komunistinis režimas, jau trečią dieną ėmiau ieškoti piktų veidų. Didelei mano nuostabai jų neradau.

"Lauke daugiau kaip 30, prie kondicionieriaus 20 laipsnių, tiek pat ir autobuse. Tokia temperatūrų kaita – peilis balsui. Laimei, pavyko išsaugoti savo aparatūrą", – į lietų pro Kauno valstybinio muzikinio teatro grimo kambario langą dirstelėjo pagrindines soprano partijas operetėse atliekanti moteris.

Taip, grįžusi atgal į Kauną, K.Siurbytė pasigedo ne tik kutenančios šilumos – akis badė besimėtančios šiukšlės, kurių Šanchajuje, jos teigimu, nerastum nė su žiburiu.

"Nesutikau ten nei elgetų, nei girtaujančių ar konfliktuojančių žmonių. Visi tvarkingi, prisižiūrėję, sportuojantys ir besišypsantys, – liaupsių vietiniams ir jų būdui negailėjo kaunietė. – Žinodama, kad Kiniją oficialiai valdo komunistinis režimas, jau trečią dieną ėmiau ieškoti piktų veidų. Didelei mano nuostabai jų neradau. Taip ir nesupratau, ar žmonės ten išties laimingi, ar jie tiesiog neįsivaizduoja, kad gali kitaip gyventi."

(Vilmanto Raupelio nuotr.)

Traukė vietinių žvilgsnius

Visos kelionės metu šypsena nesitraukė ir nuo pačios K.Siurbytės veido.

Ypač tomis akimirkomis, kai visai netikėtai stovinčią atokvėpio pavėsyje ar tiesiog einančią gatve bendrai nuotraukai ją apspisdavo būrys kinų. Šviesių plaukų, tokios pat odos ir dangaus mėlio akių viešnia juos traukė tarsi magnetas.

"Vietiniams buvau kažkas tokio, kaip lietuviams juodaodžiai prieš dvidešimt metų. Ypač į mano šviesius plaukus žiūrėjo moterys, kurioms net ir didžiausios pastangos nukąsti juodą plaukų spalvą peroksidu geriausiu atveju atsipirko kaštoniniu atspalviu", – skambiai kvatodama, tarsi erzindama šviesias sruogas nuo peties į šoną braukė žinoma kaunietė.

Nuo gatvės praeivių persimainiusių veidų išgirdus, kad Lietuvoje gyvena vos 3 mln. žmonių, K.Siurbytė akimirksniu persikėlė į įspūdingas ir didingas Kinijos teatrų sales, kur penkis kartus lenkėsi vietos žiūrovams. Pastarieji, pasak solistės, maloniai nustebino visą kūrybinę trupę, laukusią blogiausios baigties –  abejingos publikos tylos po šokio spektaklio.

"Manau, reikia nusilenkti Anželikos talentui europietišką istoriją papasakoti taip, kad visi ją suprastų", – ovacijas, garsius šūksnius ir nusidriekusią eilę sveikintojų po pustrečios valandos trukusio reginio prisiminė moteris. Dažnas rankose spaudė ne tik atvirutes su rašikliais autografams, bet ir gėlių puokštes, atspindinčias asketišką kinų gyvenimo būdą.

"Žinote, kas nustebino? Aplodismentai. Lietuviai ploja nesustodami, o kinai tai daro su pertraukomis. Tik vėliau supratau, kad tos mažos atokvėpio akimirkos skirtos išsitraukti telefoną ir įamžinti kiekvieną į sceną išeinantį artistą", – apie vietinių meno gerbėjų įpročius kalbėjo pašnekovė.

Teatrai – kaip "Akropolis"

Vykdama į Kiniją moteris neįsivaizdavo, kaip galima suderinti stiklinę ir šaltą architektūrą kartu su žaliuojančia flora.

Parkuose šalia į dangų besistiebiančių gigantiškų pastatų išvydusi plaukiojančias auksines žuveles, ropojančius vėžlius, besiskleidžiančius lotosus ir anturius, K.Siurbytė suprato, kad tai įmanoma.

"Rojus žemėje. Vien ko verti Kinijos teatrai ir jų mastelis. Bijau klaidinti, bet vieno tokio pastato dydis prilygsta kone penkiems "Akropoliams", o norint jį visą apeiti reikia maždaug pusvalandžio", – pirštu į besikeičiančias nuotraukas telefone baksnojo solistė.

Atitinkamo dydžio ir teatrų salės, kurių viename pastate galima suskaičiuoti bent dvi. Kiekvienoje jų – maždaug po 2 tūkst. vietų, o Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – kiek daugiau nei 0,5 tūkst.

"Pasirodymus rengėme keturiuose teatruose. Vienas jų priminė lotoso žiedą, kitas buvo išpuoštas žybsinčiomis lemputėmis, tačiau ne kaip pigiame cirke. Viskas padaryta labai subtiliai ir skoningai", – K.Siurbytė norėjo tikėti, kad kada nors gyvenime jai dar nusišypsos proga stovėti tokių teatrų scenose.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Sotinosi vaizdais

Kinijoje apstu įvairių turgaviečių, prekyviečių ir kitų vietų, kur galima įsigyti pigesnių "iPhone", išmaniųjų apyrankių ar kitų niekučių, K.Siurbytė juanius leido ne daiktams, o įspūdžiams: plaukė laivais ir keltais, važinėjo metro, lankė šventyklas.

"Kiekvienoje jų – įvairūs Budos: miegantis, besišypsantis, vyriškos ar moteriškos energijos. Buvo viena šventykla, kurioje pajutau mane klupdančią jėgą. Tiesiog įėjau ir kritau ant kelių. Tas pats atsitiko ir mano draugei", – pastebėjusi ties žvangančiais jos papuošalais sustingusį žvilgsnį, K.Siurbytė čia pat pakeitė temą. – Jie ne iš ten. Iš Kinijos persivežiau kelis rankų darbo vėrinius ir perlus."

Pusbrangius mineralus išvaizdžiai lietuvaitei dovanojo ne slaptas gerbėjas. Kriauklę, iš kurios vietinis prekeivis išlupo net 23 rožinius, pilkus, juodus ir baltus perlus, ji įsigijo vienoje saloje už 100 juanių – maždaug 15 eurų.

"Yra trijų dydžių, skirtingai įkainotos kriauklės. Aš ėmiau didžiausią. Rizika pasiteisino, mat ji galėjo būti ir tuščia", –  sėkme džiaugėsi K.Siurbytė. Prekeivių siūloma paslauga – patį gražiausią perlą čia pat įtupdyti į žiedą, moteris atsisakė. Savo laimikį parsivežė namo ir dabar galvoja, rankos riešą, kaklą ar pirštus jais puoš.

Viešnagė Kinijoje solistei įsimins ne tik žėrinčiais perlais, bet ir naujais įgūdžiais. Vaikščiodama po vietos turgus ji esą išmoko puikiai derėtis.

"Ne 50, o visu 70 proc. mušdavome kainas. Pradžioje pasakydavome ir patys išsigąsdavome, bet jau netrukus perkandome vietinius. Vos tik šie imdavo mosikuoti rankomis, mes apsisukdavome eiti, šie – mus vytis ir brukti prekę už mūsų pasiūlytą kainą", – rankas trynė žodžio meistrė.

Nuvylė kinų maistas

Vaizdai glostė kaunietės širdį, tačiau skoniai lėkštėje jos visai nedžiugino – kinų virtuvė Lietuvoje, kuria K.Siurbytė mėgaujasi su malonumu, esą neturi nieko bendro su tuo, ką jei teko ragauti pačioje Kinijoje.

Taip ir liko neragauta vėžlių sriuba, troškiniai su gyvačių mėsa ar kepti skorpionai.

"Juokais vietinį maistą praminėme šliurpalu. Valgai vištieną, tačiau nežinai, ar, prieš patekdama į lėkštę, višta tikrai kudakavo", – suprunkštusi moteris prisipažino didesniems skrandžio iššūkiams nepasiryžusi. Taip ir liko neragauta vėžlių sriuba, troškiniai su gyvačių mėsa ar kepti skorpionai.

"Valgydavome pusantro karto per dieną. Norėjosi kuo daugiau pamatyti, o ir dėl tvankaus oro apetito nebuvo, – klimatui, padailinusiam ir taip puikias linijas, dėkojo moteris. – Taip, numečiau 3 kg, todėl grįžusi stengiuosi nepersivalgyti."

Tiesa, po kelionės vos peržengusi namų slenkstį ji negalėjo atsispirti mamos keptiems puriems bulviniams blynams, kitądien – ėrienos šonkauliukams ir picai. Pasiilgusi europietiško maisto, kartą K.Siurbytė itališkos virtuvės pasididžiavimu mėgavosi ir viešbučio numeryje Kinijoje.

"Valgiau, ko gero, skaniausią picą savo gyvenime. Kodėl? Nes širdis pasiilgo kramtomo maisto, – apie patiekalą, kuris jai atsiėjo tiek pat, kiek ir kriauklė su perlais, rydama seiles kalbėjo moteris. – Beje, picos ten brangios. Tarkim, oro uoste pica kainuoja 200 juanių – tai būtų apie 30 eurų, nors eilinį šliurpalą gali suvalgyti ir už 4 eurus."