Dėkingas savo mokytojai

Keliautojas, žurnalistas ir fotografas V. Kandrotas Prancūziją aplanko bent kartą per metus. Ir taip jau ketvirtį amžiaus.

„Kodėl Prancūzija, o ne kokia kita šalis? – Į susitikimo moderatorės klausimą V. Kandrotas atsakė papasakodamas apie kadaise Paryžiuje matytą sceną. – Šeštadienio vidurdienis. Prie metro stotelės vyksta mugė, panaši į mūsiškę Kaziuko. Į metro vagoną įlipa paryžietis su taburete ir atsistoja prie durų. Šalia stabtelėjęs kitas paryžietis ragina jį sėsti, bet tik sulaukia raginimo daryti tą patį. Galiausiai, abu susimirksėję, ant taburetės jiedu pasodina merginą, o visas metro vagonas ploja. Štai jums ir atsakymas, kodėl Prancūzija, o ne kas kitas.“

Po trumpų aplodismentų Ąžuolyno bibliotekos „Žvaigždžių salėje“, kurie šiek tiek priminė atomazgą Paryžiaus metro vagone, V. Kandrotas mintimis grįžo į Jiezno mokyklą, kur jam teko laimė pažinti mokytoją Eugeniją Rimšienę. Nors niekada pati nebuvo Prancūzijoje, savo vaizdingais pasakojimais ji žadino norą pažinti šią šalį.

„Sužavėjo nes tik mokytojos įtaigi kalba. Savyje ji turėjo to prancūziškumo. Visada pasitempusi, su skrybėlaite, – apie guvią devyniasdešimtmetę kelionių vadovų ir pažintinių knygų apie Lietuvą autorius pasakojo su tokiu pat užsidegimu, kaip anuomet ji apie Prancūziją. – Kai parašiau knygą apie Prancūziją, aplankiau mokytoją. Ji man prasitarė kasdien meldžianti Dievo, kad jis neatimtų proto.“

Gimė knygos tęsinys

Prancūzų kalbos studijos Vytautą vedė į Kauną, o su žmona įkurtas verslas – į Vakarų Europos šalį su užjūrio valdomis, o neretai ir į jos sostinėje vykstančią knygų mugę. 2011 m. keliautojas dalyvavo Prancūzijos Respublikos ambasados skelbtame konkurse, laimėjo jį ir išvažiavo į stažuotę Paryžiuje, kur galiausiai suprato sukaupęs pakankamai naudingos informacijos knygos puslapiams užpildyti.

„Jau rašydamas knygą „Pažink Prancūziją“ supratau, kad šalies sostinei poros skyrių nepakaks.“

„Tada mąsčiau, kaip visa tai sudėlioti, kad leidinys nebūtų tiesiog „Top 10“ maršrutų gidas, kurių išleista ne vienas“, – leidėjas V. Kandrotas džiaugėsi, kad jam pavyko išlikti originaliam. Vos tik pasirodžius knygai „Pažink Prancūziją“, ji tapo bestseleriu, o autorius ėmė atidžiau dairytis į kruasanų ir meilės miestą.

„Jau rašydamas knygą „Pažink Prancūziją“ supratau, kad šalies sostinei poros skyrių nepakaks – šis miestas vertas atskiro leidinio. Taigi, „Pažink Paryžių“ yra ir knygos „Pažink Prancūziją“ tęsinys ir atskiras, neformalus kelionių po Paryžių vadovas. Kaip ir pirmoje knygoje, stengiuosi skaitytoją „pavedžioti“ mažiau numindytais maršrutais, papasakoti tai, ko nerasite tradiciniuose kelionių vadovuose“, – į Ąžuolyno bibliotekos svečius kreipėsi V. Kandrotas, kuriam Paryžius jau tapo savu miestu – jame vaikštinėjant nebereikia žemėlapio, navigacijos ir net metro schemos.

Lietuva Prancūzijoje

Šią vasarą viso pasaulio dėmesys krypo į Paryžių, kuriam buvo patikėta toliau rašyti olimpinę istoriją. Didžiausioje sporto šventėje dalyvavo ir Vytautas, matęs ne tik sidabrinį Mykolo Aleknos disko skrydį, bet ir kitų šalies atletų pasirodymus.

„Kiekvienam, kuris to dar nepatyrė, rekomenduoju apsilankyti bent vienose olimpinėse žaidynėse. Gaila, kad dabar jos nutols nuo Europos“, – ekrane už nugaros besikeičiant vaizdams, V. Kandrotas prisiminė Paryžių iki olimpiados ir po jos. Šio olimpiados įspūdžių savo naujausioje knygoje keliautojas nespėjo suguldyti, užtai pasidalijo ankstesniais pastebėjimais ir patarimais, kaip pažinti tikrąjį Paryžių, o ne tą, kuris puošia saldainių dėžutes, raktų pakabukus, krepšius ir atvirlaiškius.

„Pradėkime nuo to, kada keliauti į Paryžių. Ruduo, manau, yra tinkamiausias metas. Ypač šis“, – V. Kandrotas atkreipė dėmesį į kultūrinę šventę, kuri trims mėnesiams nuties tiltą tarp dviejų šalių ir bus ne mažiau įtraukianti nei olimpinės žaidynės.

Prasidėjęs rugsėjo 12-ąją, Lietuvos sezonas Prancūzijoje tęsis iki pat gruodžio 12 dienos. Sezono metu vyks parodos, koncertai, spektakliai, cirko pasirodymai ir kiti renginiai, apimsiantys tris temas – globalios kaimynystės, įgalintos tapatybės ir išlaisvintos vaizduotės. Paryžiuje ir įvairiose kitose Prancūzijos vietose vyksiančiuose renginiuose turėtų dalyvauti per 500 Lietuvos menininkų, atlikėjų, kitų kultūros sričių atstovų, kurių nemaža dalis kuria Prancūzijoje.

Duetas: knyga apie Paryžių yra knygos „Pažink Prancūziją“ tęsinys ir atskiras, neformalus kelionių po šalies sostinę vadovas. Regimanto Zakšensko nuotr.

Nemokami muziejai

Trokštantiems dar gilesnio kultūrinio pažinimo – Paryžiaus galerijos ir muziejai. Sostinėje jų yra bemaž 300, o kai kurie visai nemokami. Šansų pamatyti daugiau ir neišleisti nė cento turite pirmaisiais kiekvieno mėnesio sekmadieniais. Tai jums leis pamatyti šokolado, klastočių ekspozicijas, garsiąją Džokondą.

Žinoma, nesitikėkite, kad visur papulsite be vargo. Daugumoje muziejų nemokamo lankymo dieną galioja išankstinė internetinė rezervacija. Lankytojų skaičius ribotas, o laisvi laikai tirpsta kaip sniegas pavasarį. Norint pamatyti Paryžiaus panoramą, nebūtina kilti į Eifelio bokštą. Tam esą pritaikyti universalinių parduotuvių stogai, ant kurių įrengtos erdvios terasos. Vytautas jas ypač mėgsta.

„Pakilti į jas jums nieko nekainuos, nebent kuriame nors aukšte sugalvosite kažką įsigyti“, – V. Kandrotas neslėpė, kad tai padaryti sunku, bet tikrai įmanoma. Tiesa, kai nuvyksta į ekscentrišką senienų turgų Paryžiaus pakraštyje, kolekcionieriaus gyslelę turintis Vytautas nesusilaiko. Prekyvietėje yra šešiolika dengtų paviljonų, kuriuose apstu kailio apdarų, įvairių indų, senovinių kilimų, baldų, muzikos įrašų.

„Net ir nieko neperkant ten galima pusdienį praleisti rausiantis arba tiesiog žiūrint į šimto ar dviejų šimtų metų senumo daiktus“, – kalbėdamas V. Kandrotas spirgėjo tarsi mažas vaikas.

Išmokite kirčiuoti

Keliautojas nepamiršo ir vaikų. Pasiruošusiems Paryžių lankyti su savo atžalomis, Vytautas primygtinai siūlo aplankyti ne Disneilendą, o šiek tiek už Paryžiaus esantį, viešuoju transportu lengvai pasiekiamą Osterikso ir Obelikso parką ir būtinai prisėsti ant senųjų supynių, kurios pirmiausia atsirado prie traukinių stočių, kad keleiviams neprailgtų laukti.

„Deja, suaugusieji nustojo suptis“, – anot knygų autoriaus, Paryžiuje prisiminti vaikystę gali padėti ir desertai, kuriuos anksčiau valgydavome negalvodami apie talijos apimtis. Viešint Prancūzijos sostinėje būtina paskanauti kruasanų, makarūnsų ir nedidelių, vieno kąsnio pyragėlių, kurie užpildo po pietų likusią tuščią vietą skrandyje.

„O šiaip galiu pasakyti, kad Paryžius – tarsi svogūnas. Jį galima lukštenti sluoksniais“, – V. Kandrotas juokavo, kad, baigus tai daryti, išeina nebloga svogūnų sriuba, kuri įtraukta į dešimties patiekalų, kurių būtina paragauti Prancūzijos sostinėje, sąrašą. Beje, prieš atsisveikindamas Vytautas patarė atsargiai vartoti žodį „Kaunas“. Netinkamai sukirčiuotas jis reiškia „kvailys“.

„Tas pats ir su žodžiu „vynas“, – V. Kandrotas su šypsena prisiminė situaciją, kai vietoje taurės dievų gėrimo padavėjas plačiai atvėrė langus, nes restorano svečiai užsisakė „vėją“.