Tapo įpročiu

Aleksoto turgaus margumynas – labai chaotiškas, bet kartu ir kažkuo patrauklus. Taip apie šią turgavietę svarstė joje besilankantys žmonės.

„Man Aleksoto turgavietė neatsiejama nuo šeštadienio. Daug metų čia lankausi beveik kiekvieną savaitgalį ir man nenusibosta – pabendrauju, pasižvalgau ir dažnai nusiperku ne tik daržovių, mėsos, bet ir kokių nors smulkmenų, kurių galima rasti ant sendaikčių prekystalių ar šiaip pas įvairiausius naudotus daiktus ir daikčiukus pardavinėjančius žmones“, – sakė kaunietė Albina.

Jos draugė Rima buvo kritiškesnė ir reiklesnė – pabrėžė, kad turgavietei reikia atsinaujinti.

„Aš irgi čia dažnai lankausi, bet daugiau iš įpročio. Pastebiu, ir ne tik aš viena, kad prekių asortimentas turgavietėje darosi prastesnis. Ypač kalbant apie sendaikčius“, – svarstė moteris.

Simono Baltušio nuotr.

Be blizgučių

Prieštaringas nuomones apie turgų ir jo ateitį išsakė patys prekeiviai.

„Yra žmonių, kurie išėjo iš turgaus ir daugiau nebegrįžo, nes jiems – ne prestižas, nes jiems reikia, kad aplinkui kvepėtų, būtų lempučių, gražių gėlyčių. Yra net sakančių, kad turguje dirba žemiausios kastos prekiautojai. Tai nesąmonė“, – tvirtino trečią dešimtmetį Aleksoto turguje savo prekybos vietą turinti Vitalija.

Pasak moters, ji turi ir parduotuvę, bet Aleksoto turgus jai visada išliks svarbus.

„Žinokite, čia prekiauja daug išsilavinusių, aukštuosius mokslus baigusių žmonių. Šis turgus turi didelį įdirbį, čia galima derėtis, čia tikrai galima rasti neblogos kokybės avalynės ir drabužių. Bet ko nepardavinėjame, nes jei taip darytumėme, pas mus niekas nebegrįžtų. Nors pas mus pigiau, bet ateinančių mažėja, nes yra toks mąstymas: kad čia yra paskutinės kastos žmonės, kaip Indijoje. Tai klaidingas nusistatymas“, – pabrėžė Vitalija.

Anot jos, Aleksoto turgus nėra įstrigęs praeityje ir jis nesiruošia apmirti.

„Aišku, prekybos apimtys traukiasi, nes plečiasi prekyba internetu, atsidaro vis nauji prekybos centrai. Bet ir Aleksoto turguje yra pažanga: skiriame išskirtinį dėmesį bendravimui su pirkėjais, mano prekyvietėje galima atsiskaityti ir mokėjimo kortele. Turgaus administraciją raginu organizuoti prekybos šventes, muges, nes tai turgui duotų naudos. Taip juk daro ir prekybos centrai“, – dalijosi mintimis Vitalija.

Simono Baltušio nuotr.

Įžvelgia katastrofą

Apie 20 metų Aleksoto turgavietėje prekiaujantis Vaidas sakė besiruošiantis nutraukti savo veiklą, nes, anot jo, Aleksoto turguje – katastrofos požymiai.

Ypač gera prekyba būdavo vasarą ir pavasarį, bet dabar nėra jokio pagyvėjimo – ar pavasaris, ar ruduo. Nežinau kodėl. Gal krizė?

„Už nedidelį prekybos plotą per dieną turiu sumokėti 16 eurų. Už savaitgalį sumoku 32 eurus, bet pasitaiko, kad iš turgaus grįžtu nieko negavęs – nei euro neuždirbęs. Nėra jokio pirkimo. Mesiu visą šitą reikalą“, – sakė pensinio amžiaus vyras.

Anot jo, geriausias laikotarpis Aleksoto turguje jam buvo maždaug prieš dešimtmetį.

„Ypač gera prekyba būdavo vasarą ir pavasarį, bet dabar nėra jokio pagyvėjimo – ar pavasaris, ar ruduo. Nežinau kodėl. Gal krizė?“ – svarstė vyras.

Be planų

Seniau, geresniais laikas, turgavietėje jis prekiavo dujiniais katilais, siurblių įranga, baldais. Dabar jo prekyvietėje – spalvoti vaikiški dviratukai.

„Belgijoje vaikiškas dviratukas kainuoja 320 eurų. Bet čia vyriški dviračiai už 120 eurų pardavinėjami ir dar ne visada parduosi“, – atkreipė dėmesį prekiautojas.

Paklaustas, kokie ateities planai, numojo ranka: „Kokie ateities planai. Man 77 metai. Nieko jau čia neprigalvosi ir su „Senukais“ neprikonkuruosi“.

Ragina nenusiminti

„Dzūkutė esu, iš Alytaus“, – prisistatė žvali garbaus amžiaus Izabelė, prekiaujanti moterišku trikotažu. Ant jos prekystalio dar gulėjo ir keli jos pačios iškepti šimtalapiai.

„Aleksoto turguje prekiauju savaitgaliais. Gyvenimas taip susiklostė, kad nuolat reikėjo suktis, galvoti, kaip uždirbti, kaip auginti laimingus vaikus, ir ne tik auginti, bet ir suteikti jiems galimybę baigti aukštuosius mokslus“, – pabrėžė moteris.

Simono Baltušio nuotr.

Ji patikino, kad prekyba turguje ne tik padeda prisidurti prie pensijos, bet ir neleidžia aptingti.

„Šiame turguje pradėjau prekiauti išėjusi į pensiją. Bet, noriu pabrėžti, ne tik prekiauju, bet ir dalyvauju meninėje saviveikloje – esu etnografinio ansamblio narė“, – sakė alytiškė.

Anot jos, liūdniausia klausytis, kai keli pensininkai dūsauja kalbėdami apie gyvenimo negandas.

„Negaliu to girdėti. Juk gaunate pensiją. O kiek yra žmonių bedarbių su aukštaisiais išsilavinimais. Kam dejuoti. Svarbu, kad karo nebūtų. Kai nedejuoji, nebėdavoji, ilgiau išsaugai ir sveikatą, ir energiją“ – sakė kiekvieną savaitgalį Aleksoto turgavietėje besidarbuojanti Izabelė.