Žino visi vietiniai

Nors į 25-mečio turgavietę vaikystėje su tėvais eidavau kone kiekvieną sekmadienį, o vietinių prekeivių sėdėjimo planą žinojau net ir užsimerkusi, batsiuvį L.Banevičių radau ne iš karto. Kelią link rajono įžymybės rodė vietiniai.

"Eikite tiesiai iki pat turgavietės, o tada sukite kairiau. Ten pamatysite nedidelį geltoną namelį", – Alaušo gatvėje sutiktas žilagalvis būtų mielai nuvedęs iki taško A, tačiau jo tempą stabdė lazdelė.

Lėtam žingsniui laiko mes neturėjome. Kaip ir Lionginas. Anksčiau ne kartą sakęs, kad liepa ir sausis – laisviausi mėnesiai, 2020-uosius pradėjo užkimštomis lentynomis ir nenutrūkstančia klientų eile prie langelio. Pokalbio pradžioje dar bandžiusi registruoti visus įeinančius vidun, galiausiai lioviausi tai daryti – pasimečiau tarp skaičių.

"Draugė įsigijo batelius. Velniškai patogūs, bet tas margas kulnas labai rėžia akį", – zomšinius "žudikus" iš maišelio traukė nusivylusiosios vaikinas.

Pavartęs delne, Lionginas matė tik dvi išeitis – keisti kulnus naujais arba senuosius aptraukti tokios pat spalvos zomša.

"Ateikite rytoj antroje dienos pusėje ir atsiveskite draugę. Kartu nuspręsime, ką daryti", – langelį Lionginas užvėrė neilgam.

Netrukus į stiklą beldė išvaizdi šviesiaplaukė, kurios nubrozdintus aulinukus meistras prikėlė antram gyvenimui. Po jos pirmosios pagalbos prireikė garbaus amžiaus damos plyšusiai rankinei. Galiausiai – besišypsančiai paauglei, kuriai per siūlę iširo mėgstamiausi sportiniai bateliai.

Kaučiukas vietoj metalo

Kai prie lango šmėstelėjo kepurėto senolio siluetas, Liongino veidas nušvito, o kai žilagalvis palinkęs prie langelio kažką sušnibždėjo, batsiuvys ėmė šypsotis tarsi jaunas mėnulis.

"Nepatikėsite, tai pirmas žmogus per pastaruosius dešimt metų, kuris manęs teiravosi pasagėlių", – paklaustas, kur ir kam jos naudojamos, batsiuvys entuziastingai čiupo piršto dydžio metalo gabaliuką ir arčiausiai gulėjusį maždaug 44 dydžio batą.

Pasagėlės, kokias kadaise naudojo karininkai, pakulnius esą saugo nuo dėvėjimosi, tačiau kelia begalinį triukšmą. Veikiausiai dėl jo šios priemonės tapo nepopuliarios, kaip ir metalinės pakalos ant moterų aukštakulnių.

"Dabar žmonės nori vaikščioti tyliai. Nereikia, kad kaimynai girdėtų, kada grįžti namo iš svečių", – pirštu į kaučiukines pakalas bedė pašnekovas.

Dabar žmonės nori vaikščioti tyliai. Nereikia, kad kaimynai girdėtų, kada grįžti namo iš svečių.

Jos – populiariausios ir tarnauja kur kas ilgiau už kitas. Be to, pas Lionginą kainuoja pigiau nei kitur. Veikiausiai dėl to, kad žmonės moka derėtis, o batsiuvys į derybas lengvai leidžiasi.

"Ponia, šito bato taisymas jums kainuos 10 eurų. Na gerai – 4 eurai už kiekvieną batą. Arba ne: vienas batas – 4 eurai, o kitas – nemokamai", – L.Banevičiui kalbant, klientės lūpų kampučiai nevalingai kilo į viršų.

Ateina ir emigrantai

Bendrauti su žmonėmis Lionginas tikrai moka. Tai jam esą teikia begalinį malonumą, o klientams – norą grįžti vėl ir vėl. Ne veltui į meistro taisyklą skuba ir vietiniai, ir atokesnių rajonų gyventojai, ir emigrantai, trumpam grįžę į Lietuvą susitaisyti dantų ir aplankyti artimųjų.

Su vyrais, atėjusiais į taisyklą, Lionginas mielai šnekteli apie vakarykštes krepšinio rungtynes ar Dano Rapšio pasirodymą antrame FINA čempionų serijos etape Budapešte. Vaikus jis pavaišina skanėstais iš slapto stalčiaus. Moterys? Išvaizdus ir šmaikštus batsiuvys dėmesio joms niekada negaili. Vienai, išvykstančiai į kelionę, palinki sklandaus skrydžio, kitą paragina atsargiau traukti batų užtrauktuką, kad pastarojo netektų taisyti trečią kartą.

"Žmonių veidus gerai prisimenu, o štai žmonės savo batus pamiršta", – kairiau atsigręžė šnekovas.

Antai, vienoje lentynoje – auksinės vasarinės basutės, kurias paliko jauna mergina. Šalia jų įsitaisę sportiniai bateliai ryškiais raišteliais, kiek tolėliau – aulinukai su kailiu. Iš viso – trys lentynos "niekieno" batų. Anksčiau sutaisytą avalynę batsiuvys saugodavo daugiau nei metus, dabar užmirštaisiais atsikrato po poros mėnesių.

"Iškaba prie durų primena, kad avalynę saugau mėnesį, bet realiai – tris. Paskui atsikratau jų. Patys matote, kad nebėra pas mane vietos, – paklaustas, ar buvo tokių, kurie savo batų pasigedo praėjus senaties laikui, L.Banevičius nusijuokė. – Ne vienas ir ne du. Kažkada žmogus atėjo atsiimti batų, kuriuos paliko prieš dvejus metus!"

Pasako apie žmogų

Vizažistai pasakytų, kad kiekvienos save gerbiančios moters kosmetinėje privalo būti atspalvį turintis drėkinantis kremas, skaistinanti pudra, šešėliai akims ir antakiams paryškinti, lūpų balzamas ir dažai, plonas teptukas, tušas, dezodorantas, maskuojanti priemonė paakiams ir žinoma, kvepalai. Kirpėjai kosmetinę papildytų geru šampūnu, kauke, kondicionieriumi ir aliejuku.

"Balta palaidinė ir tokios pat spalvos marškiniai, prigludę tamsūs džinsai, maža juoda suknelė, puošnus švarkas, oversize megztukas ir lengvas šalikėlis", – kas netilptų į kosmetinę, stilistai kimštų į save gerbiančios moters spintą.

Ką pasakytų Lionginas, batus siuvantis ir taisantis jau trisdešimt metų? Tai, kad kiekvienos save gerbiančios moters kosmetinėje turėtų būti atskiras skyrelis priemonėms, skirtoms avalynės priežiūrai. Natūralios odos batams – specialių kremų, tekstilinei avalynei – purškiamų priemonių, valymo putų arba specialią kempinėlę, verstai odai – spalvotų arba neutralios spalvos pieštukų.

"Pakanka pamatyti batą ir aišku, ar savininkas prižiūri jį, ar ne", – L.Banevičius priminė posakį, esą žmogus sutinkamas pagal drabužį, o palydimas pagal protą.

Kaunietis patarle nesivadovauja, tačiau praeivių avalynę neretai palydi žvilgsniu. Nunešiota viena pado pusė išduoda apie netaisyklingą eiseną, ištampytas batas – apie deformuotą pėdą ir iš vietos išėjusius kauliukus. Pridžiūvęs purvas – apie žmogaus nevalyvumą ir nepagarbą avalynei.

"Esu sulaukęs tokių batų, todėl teko iškabinti užrašą, kad priimu tik švarius", – per langelį persisvėręs, pirštu į lapą virš galvos baksnojo L.Banevičius.

Šeimos tradicija

Batsiuvystė – Liongino kraujyje. Batsiuviais dirbo jo tėvai. Šiuo amatu vertėsi ir jo dėdė.

"Augau tarp batsiuvių, todėl į avalynę žiūriu kitaip", – L.Banevičius grįžo į 1986-uosius, kai grįžęs iš armijos įsidarbino "Tauro" fabrike, tuometiniame "Juzės" skyriuje. Pradžioje vykdęs mokytojo nurodymus, jau netrukus gabus jaunuolis ėmėsi individualių užsakymų.

"Turėjau šiokį tokį supratimą, todėl gana greit visko išmokau. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, su broliu pirmieji išėjome iš fabriko ir atsidarėme savo dirbtuves. Batų netaisėme, tik siuvome. Vežėme į Rusiją", – Lietuvoje, anot auksarankio, jų avalyne prekiavo maždaug maždaug šeši miestai.

Sumažėjus apyvartai broliai papildomai ėmėsi batų remonto, o pastaruosius dvejus metus Lionginas tik juo ir užsiima.

"O buvo laikas, kai visi namiškiai avėjo tik mano siūtus batus! Man pačiam galioja posakis, kad batsiuvys – be batų. Turiu kelias mėgstamas poras ir to pakanka", – kalnas batų šalia batsiuvio kojų išdavė, kad ne visi tokie minimalistai kaip jis.

Nors dažniausiai į dirbtuves užsuka klientai, nešini viena ar dviem poromis batų, būna ir tokių, kurie jų atitempia visą maišą.  Dažniausiai besibaigiant vienam ir prasidedant kitam sezonui.

"Yra žmonių, kurie tikrai prižiūri savo batus. Baigiasi žiema ir jie atneša pakalti atšokusius pakulnius, susiūti iširusias siūles", – tokie klientai, anot L.Banevičiaus, su avalyne elgiasi itin pagarbiai.

Prieš dėdami į spintas batus atostogų, gerai nuvalo, išblizgina, vidun įkiša specialias formas arba prigrūda senų laikraščių. Pastaruosius rekomenduoja ir Lionginas. Popierius, anot jo, ne tik padeda išlaikyti bato formą, bet dar ir sugeria drėgmę.

Kainos nesikandžioja

Bene dažniausiai, pasak meistro, taisyklos duris varsto sentimentalieji. Tie, kurie sugedusius daiktus taiso, o ne į šiukšlių dėžę siunčia. Kita kategorija – asmenybės, norinčios išsiskirti iš minios, batus papuošti žėrinčia sage, ryškia gėle, odos gabalėliu ar kitu netikėtu akcentu.

"Primimenu vieną menininkę, kuri norėjo batų su odiniais veidukais vienoje ir kitoje aulo pusėje. Palaukite, parodysiu dar vienus ypatingus batus", – pasirausęs krūvoje L.Banevičius ištraukė baltus suvarstomus ilgaaulius, išpieštus melsvais burbuliukais.

Eksperimentų būta ir daugiau. Tarkim, batai iš odinės striukės, seno garinto džinso, dėvėtų suknelių ir net iš maudymosi kostiumėlio. Tiesa, tąkart susidoroti su užduotimi buvo nelengva – medžiaga labai tampėsi. Meistras neslėpė, kad jam gana dažnai tenka taisyti apsišaukėlių meistrų darbus arba padaryti tai, ko masinės gamybos įrenginiai nesugebėjo.

"Kažkas nori platesnio aulo, nes koja nestandartinė ir blauzda arba netelpa, arba vietos lieka per akis. Štai seni, jau nebemadingi ilganosiai. Ką aš su jais darysiu? Nuimsiu priekį, pakeisiu kulną, ir moteris galės džiaugtis naujais patogiais batais", – pabandžius skaičiuoti, ar ne pigiau būtų įsigyti kitus batus, L.Banevičius akimirksniu sudėliojo taškus.

Odiniai batai parduotuvėje kainuoja nuo 100 eurų, o senųjų transformacija klientei, meistro skaičiavimais, atsieis tik 18 eurų.

Jaunimo darbas nevilioja

Namelis, kuriame Lionginas dirba jau dvidešimt metų, mažas, tačiau labai talpus. Vietą čia rado ir siuvimo mašina, ir televizorius, ir metrai odos, dešimtys siūlų ričių, šimtai dėžučių, su sagtelėmis, kniedėmis ar "Swarovski" kristalais.

"Anksčiau juos tekdavo naudoti gana dažnai. Taip, moterys labiau puošėsi, jei to klausiate. Dabar tendencijos pasikeitė. Kerzus nešioja ir vyrai, ir moterys", – besimainant madoms, batsiuvys deklaravo ištikimybę vietai, kurioje dirba. Taisyklos Alaušo gatvėje jis nenorėtų palikti, tačiau jei kada nors taip atsitiks, neabejojo, kad klientai seks paskui jį.

Paklaustas, ar turi amato sekėjų, Lionginas šyptelėjo. Jaunimas mieliau renkasi kitas profesijas, kur rezultatas greitesnis ir didesni pinigai.

"Reikia daug kantrybės, o ir darbas nėra lengvas. Žinoma, batų siuvimas kur kas sudėtingesnis procesas nei taisymas, tačiau ir pastarasis turi savų niuansų. Atneša žmogus batą, atrodo, viskas paprasta, tačiau pradarai ir matai... – L.Banevičius tikino, kad tarp odontologo ir batsiuvio darbo yra daug panašumų. – Dantis atrodo sveikas, kol nepradedi gręžti, o tada atsiveria visi gražumai. Taip pat būna ir su batu – pradedi taisyti ir, užuot sugaišęs keliolika minučių, gaišti kelias valandas."