Benamystės supratimas: užjausti ar įsijausti

Benamystę išgyvenančių žmonių centras mini savo veiklos dešimtmetį. Per šį laiką daug kas pasikeitė, tačiau sunkiausiai keičiasi visuomenės požiūris: ne aš turiu padėti, o kas nors kitas.

Jautrumo indeksas

Kauno arkivyskupijos „Carito“ benamystę ir vienišumą patiriančių žmonių dienos centro „Ateik“ vadovė Rosita Mikėnienė atveria įstaigos duris. Taip ji daro kasdien: pasitinka čia ateinančius centro lankytojus, juos šiltai apkabindama, kviesdama vidun, ir kartoja: „Čia ateinantys žmonės, darbuotojai ir savanoriai – kaip viena šeima. Kaip ir šeimoje čia būna visko: juoko, džiaugsmo, liūdesio, pykčio, bendro darbo ir švenčių.“

„Visuomenė vertinama pagal tai, kiek esame jautrūs kitam žmogui. Kalbame apie empatiją – kiek mes galime įsijausti į kitą žmogų. Lietuvoje dažnai vartojame žodžius „užjausti“, „užjaučiu“. Tačiau, žiūrint į šio žodžio etimologiją, jis apibūdina tai, kas yra už jausmo, o įsijautimas – tai gebėjimas į kito žmogaus situaciją įsijausti ir pabūti joje“, – teigė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.

Tapti benamiu gali nebūtinai priklausomybių turintis žmogus. Toks likimo smūgis gali ištikti kiekvieną. Akivyskupas papasakojo sukrečiančią istoriją, kai žmogus visą gyvenimą dirbo, gavo ne itin dideles pajamas, todėl nepavyko įsigyti savo būsto. Gyveno nuomojamame bute. Išėjo į pensiją, nekilnojamojo turto nuomos kainos kilo, nebeišgalėjo tęsti sutarties. Namais tapo gatvė.

Kita sukrečianti istorija, kai moteris po tragiškos mamos netekties, nebepakeldama sutuoktinio nuolatinio alkoholio vartojimo ir smurto, paliko savo namus ir pasirinko gatvę. Ši moteris apsilankė ir „Carito“ benamystę ir vienišumą patiriančių žmonių dienos centro „Ateik“ šventėje. Klausydama pasakojant jos istoriją, moteris braukė ašarą. Šiandien ji turi namus, dirba panašiame centre Vilniuje. Jos gyvenimas pasikeitė – jai padėjo benamystę išgyvenančių žmonių centrų darbuotojai.

Popiežius yra paskelbęs Vargšų dieną. Sekmadienį ji buvo minima visame pasaulyje. Tikintieji buvo raginami rašyti laišką, kurio tema „Vargšo malda kyla į Dievą“. „Atrodo, kaip čia yra? Tik vargšų malda kyla, o mūsų nekyla? – įsigilinti į tai, kodėl būtent vargšo malda, kvietė K. Kėvalas ir patikino, kad išties vargšo malda yra stipresnė. – Jūreiviai turi posakį: „Kas nėra skendęs jūroje – tas nėra meldęsis.“ Kai mus ištinka vargo situacija, mūsų malda pasidaro labai aštri. Kai meldžiasi tie, kurie turi namus, kuriuose, greičiausiai, turi ir pavalgyti, jaučiasi saugūs. Jeigu šito nebūtų? Mūsų gebėjimas įsijausti į benamystę patiriančius žmones yra mūsų asmeninė kokybė. Jeigu visuomenėje yra namai, kur tie žmonės gali pabūti, vadinasi, esame bendruomenė ir šie žmonės yra mūsų bendruomenės dalis, šie žmonės nesvetimi. Kiekvienas galime atsidurti jų situacijoje.“

Ženklas: visuomenės kokybė matuojama pagal jautrumo benamystę išgyvenantiems žmonėms indeksą. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Darbas – pakelia

Centro šventėje smuiku grojo viena jo lankytojų. Vėliau moteris prasitarė, kad nelengva čia ateiti, bet atėjęs pasimatuoji, kiek esi pakilęs nuo dugno. Šventės dieną centre buvo nedaug lankytojų. Jie buvo perspėti, kad bus svečių, žurnalistų. Benamystę išgyvenantys žmonės paprastai nenori papulti į laikraščio puslapius, nebūna labai šnekūs. Galbūt jaučiasi išduoti, praradę pasitikėjimą ne tik savimi, bet ir kitais.

Didžioji dalis benamystę išgyvenančių žmonių vis dėlto turi priklausomybių. Centre galioja dvi taisyklės: ateiti neapsvaigusiam ir nekelti konfliktų. Dar svarbu Dešimt Dievo įsakymų. „Jie gražūs, geri. Kai nepažįsti – bijai, o kai pabendrauji – matai žmogų. Čia juk ateina virėjų, dailininkų, architektų, suprojektavusių ne vieną namą Kaune. Tiesiog jiems taip lėmė likimas“, – pastebėjo centro vadovė R. Mikėnienė.

Pasak jos, kiekviena diena centre yra ypatinga – stebuklas, neturint stogo virš galvos, turėti, kur ateiti, jaustis priimtam, reikalingam, sulaukti ne pasmerkimo, o pagalbos. „Yra pora, kuri pradžioje lankėsi atskirai, vėliau susidraugavo ir dabar gyvena kartu, išsinuomojo butuką ir vienas kitu rūpinasi“, - pasakojo vadovė.

Šiuos žmones nelengva mylėti, jeigu nematai juose Dievo ar savęs.

R. Mikėnienės iniciatyva šalia įvairių veiklų ir maldos centre pradėtos „Namukų dirbtuvėlės“. Tiksliau, medžio dirbtuvės, kuriose gaminami namukai, kaip simbolis to, ko čia ateinantys žmonės labiausiai ilgisi. Kadangi įsigyti medienos centras neturi pakankamai lėšų, radę senų, nereikalingų padėklų centro lankytojai juos ardo, šlifuoja, o vėliau gamina namukus.

„Norėjau, kad žmonės darytų ką nors naudinga. Taip, jie piešia ir tai yra gerai jų sielai, o tai, ką jie padaro, galime padovanoti ar parduoti. Pradėjome nuo raktų pakabukų, kurie yra namelio formos. Nusivežėme į Šiluvos atlaidus ir padėjome aukų dėžutę. Surinkome aukų ir išėjo, kad vienas namelis netiesiogiai kainavo 2,5 euro. 25 pakabukai grįžo 54 eurais“, – pasakodama švytėjo centro vadovė.

Aišku, sprendė, kam skirti uždirbtus pinigus. Be puodelio kavos turbūt daugelis neįsivaizduojame savo ryto. Taip ir benamystę patiriančių žmonių dienos centre pirmas ir svarbiausias dalykas – puodelis šiltos kavos. Kiekviena diena centre prasideda nuo kavos, šilumos žiemą, atsivėsinimo vasarą.

„Jie suprato, kad gali ir uždirbti. Darbinė veikla labai naudinga, ji sugrąžina darbo įgūdžius. Kiti taip įprato, kad atėję jau prašo darbo, nors prieš tai kai kurių tekdavo prašyti padirbėti. Jie pajuto, kad dirbti ir uždirbti yra gerai“, – centro vadovė prasitarė turinti idėją – lankytojų pagamintus namukus parduoti bažnyčiose.

Prašymas: į benamystę ir vienišumą patiriančių žmonių dienos centrą „Ateik“ užsukęs lankytojas paprašė arkivyskupo K. Kėvalo palaiminimo. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Arkivyskupo palaiminimas

Per dešimt centro „Ateik“ veiklos metų daug kas pasikeitė. Benamius imta vadinti benamystę išgyvenančiais žmonėmis. Tačiau vienas dalykas išliko iki šiol – durų skambutis. Nors centro lankytojai žino taisyklę – ateiti blaiviems, tačiau kartais ją pamiršta. Centro vadovė neslepia: tenka atsisveikinti kartais tik dienai, o kartais – ir visam laikui.

„Svarbiausia – nesitikėkite greitų rezultatų. Pokyčiai vyksta lėtai ir nedideliais žingsneliais. Būdami šalia kasdien mes matome, kaip keičiasi žmogus ir jo gyvenimo suvokimas. Tie vos pastebimi pokyčiai – mums didžiausias džiaugsmas ir darbo prasmė“, – teigė vadovė.

Anot R. Mikėnienės, kiekviena diena dienos centre yra ypatinga – stebuklas neturint stogo virš galvos turėti, kur ateiti, jaustis priimtam, reikalingam, sulaukti ne pasmerkimo, o pagalbos. „Didžiausias iššūkis, dirbant su šia žmonių grupe, – nepavargti mylėti. Dievas moko: „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Tačiau dažnai skubėdami tarp darbų gausos pamirštame mylėti net patys save. Šiuos žmones nelengva mylėti, jeigu nematai juose Dievo ar savęs. Tačiau pakanka prisiminti, kad tai gali būti tavo artimasis, ir lankytojus pamatai kaip menininkus, filosofus, geros širdies žmones. Atverk jiems širdį ir būsi apdovanotas dėmesiu, dėkingumu, meile“, – sakė ji.

Neišmylėti vaikai – tokią dažniausiai kiekvieno centro lankytojo širdyje žiojėjančią skylę minėjo šventėje buvę socialiniai darbuotojai. Vienas iš nedaugelio atėjusių į centro dešimtmečio šventę lankytojų išdrįso prieiti prie arkivyskupo K. Kėvalo paprašyti palaiminimo.

„Šventajame Rašte yra labai rimti žodžiai: negera žmogui būti vienam. Žmogus turi atkreipti dėmesį, kad jis sukurtas bendrystei, ir nepalikti savęs vieno, neužsidaryti ir neužsisklęsti. Mums širdis sako, kad mes sukurti santykiui, aukščiausiam santykiui – meilei. Jeigu žmogus ta meile save stiprina, jis nebealksta, išpildo save.

Labai svarbu atkreipti dėmesį į bendrystės džiaugsmą, bendrystės dovaną ir labai didelę pagalbą sau, o tada ir kitiems. Patarimas būtų turėti šalia savęs kitų žmonių, kuriuos galėtų mylėti, kuriuos galėtų pakalbinti, kuriems galėtų padėti. Tada ir pačiam grįš ne šio pasaulio jėga – meilės jėga. Kai investuoji save, atgal gauni jokiais pinigais nenuperkamą dalyką. Yra gera daryti gera. Tas gera toks brangus, kad nenuperkamas jokiais pinigais. Kai žmogus tai pajunta, pagauna naują gyvenimo skrydį. Kaip banglentininkai pagauna bangą, kuri juos neša“, – sakė arkivyskupas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaip atrodo ?

Kaip atrodo ? portretas
atrodo. kad tamstelei reikia skubiai kviestis psichiatrą.

Kaip jums atrodo?

Kaip jums atrodo? portretas
Nuo 2022 m į Lietuvą surėpliojo virš 200 000 išsigimėlių, kuriems leidimą surėplioti davė tuometinė valdžia, ministrė pirmininkė I. Šimonytė. Surėpliojusieji už dyką gavo ne tik gyvenimo vietas apartamentuose gamtos draustiniuose, SPA ir išskirtinio komfortabilumo nuosavuose namuose, valdžia dar ir apmokėjo labai dosniai tų nuosavų namų, apartamentų, nuosavų SPA, sanatorijų draustiniuose savininkams už nuomą aukštu tarifu, kai išties kitų nuomininkų tokiomis kainomis nė būt nebuvę. O kur dar tų žydų išsigimusių, visokių pigių ir AIDS, virusais užkrėstų žydžių prostitučių iš Ukrainos išlaikymas, maitinimas, gydymas. Išsigalvojo net mokyklas idiotams žydams duoti. Jie naudojasi visa infrastruktūra, kas yra dorų Lietuvos žmonių uždirbta, viskas iš mokesčių. Mokesčius, kaip žinote, suneša miunimalias algas gaunantieji vargetos, daugiau niekas mokesčių nemoka. Tų žydų neįsileido nei Lenkija, nei Rumunija,Moldova. Dabar mūsų žmonės lietuviai benamiai, užtat žydai žiemą bus sotūs, laimingi.

>hmm

>hmm portretas
Bambalys atima sveikata negrižtamai, nebepajegia jie dirbti žiauriomis kapitalizmo salygomis
VISI KOMENTARAI 19

Galerijos

Daugiau straipsnių