Biatlono su šunimis profesionalė siekia padėti negalią turintiems žmonėms

Kaunietė Monika Venytė – kinologė ir biatlono su šunimis sporto profesionalė. Vis dėlto šių dviejų definicijų, norint tiksliau apibūdinti kilnią moters veiklą, nepakanka. Su sportininkų bendraminčių komanda, pasivadinusia „Link tikslo“, Monika siekia garsiai kalbėti apie negalią turinčių žmonių problemas. Viena iš jų – nepakankamai aiškus šunų vedlių teisinis reglamentavimas Lietuvoje.

Ryžosi avantiūrai

Minėto tikslo vedama sportininkė ryžosi dalyvauti tarptautinėse biatlono su šunimis varžybose „Hard Dog Race“, vasarą vykusiose Lenkijoje. Ji sudarė komandą su regėjimo negalią turinčiu sportininku Povilu Krapiku ir sėkmingai įveikė varžybų trasą.

„Tokiu savo poelgiu mes norėjome atkreipti visuomenės, valdžios dėmesį, kad žmonės, turintys negalią, gali kalnus nuversti, jei tik šalia yra norinčių jiems padėti“, – kalbėjo ji.

Paklausta, ar biatlonas su šunimis kažkiek primena tikrąjį biatloną, daugiausia žiemą kultivuojamą sportą, susidedantį iš slidinėjimo kroso ir šaudymo mažo kalibro šautuvu į penkis taikinius, Monika susimąsto. Galbūt jis labiau panašus į šunų kinkinių sportą, kur bėga sportininkas ir šuo. Pagrindinis skirtumas, kad biatlono su šunimis trasa yra gerokai ilgesnė ir sudėtingesnė: turi kliūčių ruožą, kurį abiem reikia įveikti. Tai ne tik bėgimas, bet ir plaukimas, šaudymas, važiavimas dviračiu ir kitos slaptos užduotys, apie kurias iš anksto nežino nė vienas varžybų dalyvis.

Skatina žmones pajudėti

Visą vasarą per socialinius tinklus Monika kvietė norinčius prisijungti prie biatlono su šunimis treniruočių, kurias ji su bendraminčių grupe rengė Kaune, dažniausiai prie Lampėdžių, Drąseikių karjerų. Ar sulaukė daug norinčių?

„Į pirmus susitikimus atvyko nemažai smalsuolių su savo šunimis, ypač pavasarį. Gal žmonės iš po žiemos buvo davę sau kažkokių priesakų, pažadų – numesti svorio, sulieknėti? Deja, didžioji dalis po pirmųjų treniruočių nubyrėjo – liko tik patys ištvermingiausi, motyvuočiausi“, – aiškina sportininkė, kurios tikslas – supažindinti kauniečius su šia įdomia ir daugeliui negirdėta sporto šaka, ją populiarinti.

Tandemas: Monika ir burbonų brako veislės medžioklinis šuo Lobis – puikus duetas. / M. Venytės asmeninio archyvo nuotr.

Negi keturkojis neturėtų būti nuo mažens specialiai treniruojamas, kad galėtų dalyvauti tokiose biatlono su šunimis varžybose? „Jei kalbėtume apie profesionalųjį sportą – taip. Tačiau, kiek daug yra žmonių, turinčių augintinių, kurie nori tiesiog su jais kiek daugiau pajudėti – ne tik apeiti aplink namą, pamėtyti šuniui kamuoliuką, bet ir intensyviau pasportuoti“, – aiškina kinologė.

Ji pasisako už tai, kad mūsų keturkojai draugai kiek įmanoma daugiau būtų drauge su savo šeimininkais. Monikai šuo yra kaip jos šeimos narys, su kuriuo ji gyvena, sportuoja, atostogauja. „Jei žmogus negimė sportininkų šeimoje ir neapdovanotas sportiniais genais, negi jis negalėtų tiesiog aktyviai leisti laiko su savo šunimi?“ – retoriškai klausia mergina.

Per tokias treniruotes M.Venytės rūpestis ir užduotis – kad žmonės, norintys pajudėti su savo augintiniais, viską atliktų taisyklingai.

Ilgas ieškojimų kelias

Daugiau nei septynerius metus pašnekovė profesionaliai užsiėmė biatlonu su šunimis. Už šį hobį moteris dėkinga savo šuniui. Burbonų brako veislės medžioklinis šuo Lobis jos namuose atsirado netikėtai.

„Lietuviai į medžioklę eina su skaliku, prancūzai – su burbonų braku. Priglaudžiau jį tik laikinai pagloboti, bet pasirodė, kad nieko nėra pastoviau už laikinumą“, – juokiasi kinologė.

Kadangi šunelis buvo labai aktyvus, reikėjo jį kažkaip užimti, suvaldyti. Taip Monika žingsnis po žingsnio atėjo į šį sportą. „Lengvai pabėgioti mėgau visada, tad pradžia nebuvo sunki. Galbūt naujiena tapo užsibrėžti tikslą ir visus metus palengva jo siekti“, – aiškina aktyvi moteris, prieš biatloną su šunimis išbandžiusi ne vieną panašią sporto šaką.

Agility varžybos (šunų sportas, kuriame šuo, vadovaujamas vedlio, turi kuo greičiau ir tiksliau įveikti trasą, sudarytą iš įvairių kliūčių – aut. past.) jų porai netiko, nes Lobis buvo be galo jautrus, nemėgo didelių žmonių susibūrimų, svetimos aplinkos. Tada šeimininkė sugalvojo jį nuvesti į šunų kinkinių sportą.

„Pamaniau, jei mūsų tandemą sujungs tamprus lynas, kurio vienas galas pritvirtintas prie šuns pakinktų, o kitas – prie specialaus mano diržo, gal Lobis jausis saugiau?“ – prisimena radusi išeitį, kuri pasiteisino, – ilgainiui nubėgti 5–6 km Lobiui pasidarė per lengva užduotis. Abiem norėjosi didesnių iššūkių.

Biatlono su šunimis specifika

Biatlono su šunimis sportą sudaro bėgimas, bendrų šuns paklusnumo komandų vykdymas, kliūtys su vandeniu. „Dažnai būna, kad reikia nuplaukti tam tikrą atstumą ar kažkur pranerti“, – aiškina sportininkė ir sako, kad kartais lįsti į šaltą vandenį, ypač ankstyvą pavasarį, nelabai malonu.

Sezonas Lietuvoje prasideda gegužę ir baigiasi rugsėjo vidury, kai vanduo telkiniuose pasidaro per šaltas maudytis. Pramoginio biatlono su šunimis trasa paprastai tęsiasi apie 5–6 km, o tarnybinių šunų biatlono varžybose ji gali būti net 11–12 km ilgio, papildyta šaudymo rungtimis.

Ar norinčių išbandyti šį sportą su šunimis neatgraso jo sudėtingumas? Anot Monikos, viskas gali atrodyti labai sudėtinga, kol pats nepabandai.

„Ne šventieji puodus lipdo, – juokiasi ji. – Jei kryptingai sieksi tikslo, treniruosiesi – viskas bus įmanoma“, – užtikrina ji, su Lobiu dalyvaujanti varžybose jau septintus metus.

Pirmasis atsiliepė į kvietimą

Povilą Krapiką, nuo vaikystės turintį regėjimo negalią, Monika vadina tuo žmogumi, kuris jos gyvenimą beveik per metus kilstelėjo į dar nepažintus gyvenimo užkaborius.

„Koks tas pasaulis, kai negali jo regėti, bet gali jausti, pačiupinėti, klausyti ir išgirsti... Hmm?.. Povilas be galo myli gyvenimą ir moka juo džiaugtis“, – Monika pristato trečiąjį sportinės komandos narį.

Kodėl reikėjo, kad Povilas prisijungtų prie jos ir Lobio? Pasirodo, moteris sugalvojo planą, kaip pagelbėti likimo nuskriaustiems žmonėms – atkreipti valdžios dėmesį į jų problemą.

„Mūsų šalyje vis dar nėra aiškiai reglamentuoto įstatymo dėl šunų vedlių, šunų asistentų veiklos. Esu kinologė ir sportininkė. Šuo – visas mano gyvenimas. Negalia neklausia profesijos, amžiaus, lyties ar socialinio statuso, nuo to niekas neapdraustas. Jei taip nutiktų man ir gaučiau profesionaliai paruoštą šunį, skirtą mane lydėti, negalėčiau pasinaudoti jo paslaugomis“, – apgailestauja kinologė.

Anot jos, Lietuvoje nėra įstatymo, kuriuo šuo vedlys būtų priskirtas tarnybinių šunų kategorijai. Pagal dabartinius LR galiojančius įstatymus net ir profesionaliai apmokytas šuo yra tik naminis gyvūnėlis, todėl į parduotuvę, vaistinę ar gydymo įstaigą įeiti ir lydėti aklojo (ar kitą negalią turinčio) jis negali.

Suvokdama problemos aktualumą moteris nusprendė netylėti. Per savo feisbuko paskyrą ėmė ieškoti žmonių, kurie nejaustų baimės šunims ir norėtų dalyvauti komandos „Link tikslo“ projekte.

„Padedant draugams nufilmavome tokį socialinį eksperimentą, kai neregys su šunimi bando įeiti į vaistinę, prekybos centrus – t.y. vietas, kurios jam yra gyvybiškai būtinos, tačiau pagal galiojančius įstatymus apsaugos darbuotojai jo ten negali įleisti“, – dalijosi savo idėja Monika.

Vienas iš greičiausiai atsiliepusių ir panorusių eksperimente dalyvauti žmonių buvo Povilas. Vyras jau nuo vaikystės turi regėjimo negalią, bet savarankiškai gyvena, dirba ir netgi užsiima lengvąja atletika.

Monika juokiasi, kad filmuodami šį eksperimentą savanoriai netikėtai susidūrė su nenumatytomis aplinkybėmis – apsaugininkai buvo tokie malonūs ir supratingi, kad viršydami savo įgaliojimus jie leido neregiams eiti su šunimis kur tik panorėjo.

Pažintis baigėsi varžybomis

Įsišnekėjusi su Povilu biatlonininkė sužinojo, kad jis taip pat yra didelis sporto entuziastas. Tuomet sumanė pakviesti P.Krapiką dalyvauti tarptautinėse šunų biatlono varžybose, kurios kasmet vyksta visoje Europoje. Artimiausia šalis – Lenkija, kur pati sportininkė su savo šunimi ne sykį buvo dalyvavusi.

„Taip galėjau dar kartą pasiųsti Lietuvai, gal net visai Europai, žinutę apie negalią turinčius žmones ir jų asistentus šunis, kurie be galo jiems reikalingi“, – teigia pašnekovė.

„Kadangi Povilas išsyk sutiko – griebėmės darbo. Išsiaiškinome, kad mūsų pagrindinis tikslas – ne užlipti ant prizininkų pakylos, bet tiesiog įveikti biatlono trasą saugiai, be traumų. Mūsų žinutė turėjo būti tokia, kad žmogus, turintis negalią, padedamas šuns asistento, gali lengviau tapti visaverčiu visuomenės nariu“, – aiškina sportininkė.

Vis dėlto varžybų organizatoriams Lenkijoje ji neišdrįso pasakyti, kad vienas iš lietuvių trejeto narių – neregys: „Maniau, kad jie gali pabijoti atsakomybės ir neleisti mums startuoti.“

Laimei, viskas pavyko kuo puikiausiai. Monikos, Povilo ir šuns Lobio komanda, prasmingu pavadinimu „Link tikslo“, sėkmingai kirto finišo liniją, prie kurios jų pasitikti skubėjo pats varžybų „Hard Dog Race Base Poland“ įkūrėjas Andras Puza. Visiems girdint jis Povilą pavadino savo gyvenimo didvyriu ir įteikė asmeninį kvietimą į dar vienas biatlono su šunimis rungtynes.

Sulaukė palaikymo ir dėmesio

Kaip organizatoriai perkando lietuvių užmintą mįslę? Pasak Monikos, kiekviename trasos etape budi teisėjai su radijo stotelėmis, tad mįslę įminti, matyt, nebuvo labai sunku.

Taip galėjau dar kartą pasiųsti Lietuvai, gal net ir visai Europai, žinutę apie negalią turinčius žmones ir jų asistentus šunis, kurie be galo jiems reikalingi.

„Buvome iki ašarų sujaudinti gauto dėmesio ir mūsų pristatymo visai tūkstantinei dalyvių ir žiūrovų miniai“, – prisimena M.Venytė, pasinaudojusi A.Puzos kvietimu ir rugpjūčio viduryje drauge su Povilu ir Lobiu vėl vykusi į kitą varžybų etapą Lenkijoje.

Šįsyk apie dalyvavimą pasidalijusi socialiniuose tinkluose biatlonininkė sulaukė didelio draugų palaikymo. Atsirado daugiau sportininkų, norinčių solidarizuotis su „Link tikslo“ komanda ir jos gražiais siekiais.

„Tą kartą į varžybas Lenkijoje išvažiavome su visa delegacija, kurią sudarė kariškiai, pasienio kinologai ir kiti sportininkai su šeimomis. Nenusakomas jausmas, kai tave iš tolo pasitinka ir iki pat finišo lydi didžiulis būrys lietuvių su tautine simbolika, palaikymo šūksniais. Tada ir mūsų žinutė, dėl kurios užvirėme visą šitą košę, skamba kur kas garsiau“, – džiaugiasi Monika ir pridūria, kad vienas kito palaikymas ne tik negalią turinčiam, bet ir sveikam žmogui yra labai svarbus.

Visi turi įvairiausių problemų. Kauniečių komanda „Link tikslo“ jas sprendžia ne prie televizoriaus ar šaldytuvo, bet susibūrusi į darnų bendraminčių būrį.

„Kad ir koks būtų oras, mes imame savo šunis ir važiuojame į sutartą vietą treniruotis. Tai darome ne tik dėl sporto, bet ir dėl paprasto žmogiško bendravimo, kai tiesiog negali nuvilti savo draugų“, – teigia pašnekovė.

Susidūrė su iššūkiais

Pradėjusi treniruoti Povilą biatlono su šunimis varžyboms, profesionali sportininkė nė nenumanė, kaip stipriai žmogus vedlys, bėgdamas su neregiu, turi numatyti viską iš anksto. Juk bėgimo trasa – tai ne lygus stadiono takas, o vingiuoti, medžių šaknų išraižyti miško keliukai, smėlio paplūdimiai, įvairios dirbtinės kliūtys.

„Iš tokios trasos grįžti be traumų yra nemažas iššūkis net ir aplinką puikiai reginčiam žmogui – ką jau kalbėti apie Povilą?“ – stebisi vyro drąsa ir atkaklumu jo porininkė.

Pasak Monikos, medžių šakos, šaknys, nuokalnės ir reljefo pakilimai – apie viską iš anksto neregį turi įspėti vedlys. „Ir tu negali tiesiog pasakyti „atsargiai“, – dalijasi varžybų patirtimis M.Venytė. – Reikia detalizuoti, kaip, iš kurios pusės, kur statyti koją ar ką peršokti.“

Moteris prisipažįsta, kad abiem buvo ką veikti. Net ir šuo turėjo priprasti prie judesio, kai prie jo dviem tampriais lynais bėga pririšti du sportininkai.

Ar varžybų trasą Lenkijoje lietuviai galėjo patyrinėti iš anksto? Pasirodo, ne. Bet gudruolė Monika su Lobiu sumanė iš pradžių startuoti pati, o vėliau kliūčių ruožą mėgino įveikti jau su Povilu. Labiausiai jiems nerimą kėlė plaukimo rungtys, kurių sportininkai dar nebuvo išbandę drauge.

„Jei Povilas būtų pabūgęs, šią užduotį galėjome ir praleisti, – aiškina ji. – Bet jis, šaunuolis, darė viską, ką jam priklausė daryti: bėgo 6 km, atliko aštuoniolika skirtingų užduočių, tarp kurių buvo ir plaukimas!“ Monikai teliko tapti Povilo akimis ir viską iš anksto sužiūrėti.

Šuo pripažino iš karto

M.Venytė stebisi, kad jos šuo Lobis, paprastai vengiantis kontakto su svetimais žmonėmis, Povilą pripažino iš karto. Jau per pirmąją pažintį jos augintinis prisispaudė vyrui prie kojų, leido save paglostyti, net apsikabinti. Vykstant į varžybas Lobis dėjo galvą ant Povilo kelių tarsi sakydamas: tu – mano draugas, esame likimo broliai.

Pats P.Krapikas namuose augina labradorų veislės šunį, su kuriuo vaikšto ir į dresūros pamokas. Anot jo, po truputį purena dirvą šuneliui vedliui ir laukia šiuo klausimu konkretesnių teisininkų veiksmų.

Kokių veislių šunys patys tinkamiausi šiam sportui? Pasirodo, kažkokių ypatingų kriterijų nėra. Monikai varžybų trasoje teko matyti ir didelių, ir mažų veislių šunų, o sykį biatlono varžybose dalyvavo net špicas!

„Svarbiausia – žinoti savo tikslą, kurio vedamas startuoji varžybose. Jei sieki rezultatų – rinkis greitą, didelį, stiprų šunį, kuris padėtų tau bėgti, tave trauktų; o jei sugalvojai tiesiog smagiai praleisti laiką drauge su savo augintiniu – dalyvauk varžybose nors ir su kate“, – pokštaudama atsisveikina sportininkė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių