D. Jarmalavičiūtė: buriavimas panašus į žaidimą šachmatais

Prakalbus apie buriavimą, ne vienas įsivaizduojame turkio spalvos vandenis skrodžiančią prabangią jachtą, kurios denyje skamba muzika ir pasileidusios plaukus šoka įrudusios gražuolės. Deimantės Jarmalavičiūtės buriavimo patirtys kitokios. „Linksmintis ar degintis, kai vyksta varžybos, nėra laiko“, – šypsosi 23-ejų kaunietė, ne pirmus metus dalyvaujanti Lietuvos ir pasaulio buriavimo čempionatuose.

Pradėjo buriuoti dešimties

Kauno technologijos universitete (KTU) statybos inžinerijos studijas pernai baigusi Deimantė dirba vienoje statybų įmonėje, o laisvu laiku užsiima buriavimu. Mylimą hobį kaunietė atrado būdama dešimties. Iki tol, sako, išbandė daugybę būrelių, iš kurių nė vienas neprilipo.

„Mano dėdė šiek tiek buriavo. Kai pamatė, kad vasaromis nelabai turiu ką veikti, pasiūlė nuvykti į Kauno jachtklube esančią buriavimo mokyklą. Pabandžiau ir patiko“, – pasakoja D. Jarmalavičiūtė.

Nors šiandien Deimantė yra ne vienos buriuotojų komandos narė, bet sportininkės karjerą sako pradėjusi nuo vienviečio laivelio. „Vaikai iki penkiolikos metų pradeda buriuoti su „Optimist“ klasės laiveliais. Vėliau pereina prie didesnių – t. y. „Lazer“ klasės jachtų. Lietuvių buriuotoja Viktorija Andriulytė, kuri Atėnuose vykusiame Europos buriavimo čempionate iškovojo Lietuvai kelialapį į Paryžiaus olimpines žaidynes, jose dalyvaus būtent su šio tipo jachta“, – aiškina Deimantė, pati pradėjusi buriuoti su kur kas didesnėmis jachtomis tik būdama 20-ies.

Buriuojančių moterų nedaug

Žmonių skaičius jachtoje priklauso nuo laivo didumo. Žiemą sportininkei teko dalyvauti varžybose „The Ocean Race Sprint Cup“ su „Ambersail-2“ jachta, kuri plaukė iš Ispanijos į Žaliojo Kyšulio salas Afrikoje.

„Tokios jachtos yra tik aštuonios pasaulyje. Jose plaukia nuo aštuonių iki dešimt žmonių. Kai plaukiu su „RS-280“ sportine jachta, sukurta lietuvių, joje telpa penki komandos nariai. Su tokio tipo jachta paprastai tenka startuoti vietinės reikšmės komandinėse varžybose“, – aiškina pašnekovė.

Nors pasaulyje tarp buriuotojų yra nemažai moterų ir merginų, tačiau Lietuvoje buriuojančių dailiosios lyties atstovių nėra daug. Galbūt dėl to, svarsto Deimantė, kad šis sportas reikalauja daug fizinės ištvermės, jėgos.

„Nelabai įsivaizduoju, kad Lietuvos komandoje galėtų būti vienos moterys, nes plaukiant reikia atlikti daug fiziškai sudėtingų veiksmų, kuriems jos paprasčiausiai neturėtų jėgų“, – tikina ji ir pateikia pavyzdžių. Tarkim, mažesnės jachtos turi falus, kuriuos, atsistojus prie stiebo, reikia traukti rankomis, o tai nėra labai lengva.

Ar kolegos vyrai netraukia per dantį: jei moteris denyje – lauk bėdos? Pasak Deimantės, jos buvimas vyriškoje kompanijoje jau nieko nebestebina. „Išmokau su jais susikalbėti, – šypsosi ji. – Aišku, jei vyrai laive dirbs, o tu deginsies denyje, tuomet neišvengsi pašaipų. Tačiau aš žinau, kad į jachtą einu ne pramogauti, o dirbti. Tai įrodau konkrečiais veiksmais ir savo vikrumu“, – tikina sportininkė, išsikovojusi gerą vardą buriuotojų bendruomenėje.

Komanda: prisidėti prie „Ambersail-2“ buriuotojų Deimantei didelė garbė ir atsakomybė. / D. Jarmalavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Įsimintinos patirtys

Buvo laikas, kai Deimantei reikėjo siūlytis į sportininkų komandas, prašytis priimamai į varžybas, tačiau šiandien mergina jau pati sulaukia įdomių pasiūlymų. Kai dalyvavo varžybose su „Ambersail-2“ komanda, turėjo dvi koleges ukrainietes. Kai su kita komanda plaukė per Atlantą, iš sportininkių moterų ji buvo viena, nes kita moteris jachtoje gyveno svečio teisėmis.

Deimantė aiškina: buriuotojų pasaulyje įprasta, kad kartu – jei tai nėra varžybos – kartais plaukia ir keli komerciniai keleiviai, kuriems toks plaukimas būna įdomi patirtis. Jie ne tik viską stebi, bet ir dalyvauja buriuotojų darbe, atlieka tam tikrus nesudėtingus darbus.

Jachta „Ambersail-2“ šiuo metu parduodama, tad buriuotoja apgailestauja, kad turbūt nebeteks su ja plaukti. „Todėl tobulinuosi ir tobulėju kituose formatuose, su kitokiomis jachtomis, nes kiekvieno burinio laivo valdymo specifika yra vis kitokia“, – aiškina sportininkė.

Ar Deimantė norėtų turėti savo jachtą ir būti jos kapitone? Gal ateityje taip ir bus, tačiau šiuo metu iki svajonės išsipildymo trūksta ne tik specialių teisių, bet ir pačios jachtos.

„Kol kas tai nėra didžiausias mano tikslas gyvenime, tačiau jei aplinkybės susiklostys – kodėl gi ne?“ – šypsosi buriuotoja ir sako, kad šiandien ją labiau žavi sportinis adrenalinas. Su komanda sportininkė ne kartą yra startavusi Lietuvos „RS 280“ jachtų klasės taurės etapuose, o su jachta „DIA“ dalyvavusi pasaulio ORC čempionate, kur rungėsi su stipriausiomis jūrinio buriavimo įgulomis.

Vis tik plaukimas iš Ispanijos į Žaliojo Kyšulio salas jai buvo vienas įsimintiniausių. Jo metu Deimantei su komanda teko patirti ir ekstremalių situacijų, kai vėjo greitis siekė net 52 mazgus (apie 100 km/val.).

„Tuo metu plyšo viena naudojama burė, turėjome išsikelti štorminę. Tokias sąlygas buvo matę vos keli mūsų įgulos nariai, tad kitiems, tarp jų ir man, tai buvo nepamirštama patirtis ir didžiausias kada nors matytas vėjas“, – stipriausiais varžybų įspūdžiais dalinasi pašnekovė ir tikina baimės tąkart nejutusi.

Atsakinga: prasidėjus varžyboms kiekvienas buriuotojų įgulos narys žino, ką turi daryti. / D. Jarmalavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Kliaujasi komandos draugais

Pradžioje, kol mokėsi buriuoti, didžiąją laiko dalį laivelyje mergina praleisdavo viena. Taip išsiugdė gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus. Vėliau, pradėjusi bendradarbiauti su įvairiomis buriavimo komandomis, sužinojo, kad sunkiais momentais gali atsiremti į savo komandos draugus, tartis su jais, ieškoti geriausio sprendimo.

Dalyvaudama varžybose su „Ambersail-2“ jachta, Deimantė buvo pagrindinės burės trimerė. Išvertus iš buriuotojų kalbos, tai reikštų burės reguliuotoją.

Nuolatinis komandinis darbas ją išmokė taikyti komandiškumą ir pagrindiniame savo darbe. „Jei iškyla kokia problema, visada stengiuosi pasitarti su kitais darbuotojais, sužinoti, koks, jų nuomone, būtų geriausias sprendimas“, – aiškina mergina ir priduria, kad nesėkmes taip pat lengviau išgyventi komandoje, o ne po vieną.

Šiandien, patekusi į kritinę situaciją jūroje ar krante, Deimantė neprašo mintimis aukštesnių jėgų pagalbos, o kliaujasi savo komandos nariais. „Buriuojant neišsprendžiamų problemų nėra, todėl tokį požiūrį taikau ir gyvenimui krante“, – sako ji.

Pradėjusi buriuoti Deimantė išmoko kur kas lengviau įveikti baimę, suimti save į rankas ir kovoti prieš iškilusį sunkumą.

Vis tik pradžioje visko būta... „Kai pirmą kartą ateini į naują laivą ir patenki su juo į audrą, dar nežinai, kaip jis reaguos į sunkias oro sąlygas, nes kiekviename laive būna vis kitaip“, – aiškina D. Jarmalavičiūtė. Iš pradžių ją trikdydavo begalės keistų garsų. Blaškomas vėjo ir didelių bangų laivas braškėdavo, traškėdavo, vaitodavo, tad atrodydavo, kad tuoj sulūš per pusę. Vėliau mergina suprato, kad toks scenarijus beveik neįmanomas.

Deimantei yra tekę ne kartą drebėti ir dėl draugo gyvybės. „Patekome į audrą. Stovėjau prie jachtos vairo ir mačiau, kaip didžiulės bangos taikosi nuplauti nuo denio kitą komandos narį, bandantį atlikti reikalingus veiksmus. Tokią akimirką negali pasiduoti baimei, nes bus blogai ne tik tau, bet ir visai komandai“, – sako buriuotoja, net ir po didžiausių audrų netroškusi visko mesti ir ieškotis paprastesnio hobio sausumoje.

Stichija: iš pradžių į audrą pakliuvusio ir garsiai vaitojančio laivo garsai Deimantei kėlė stresą, bet ilgainiui buriuotoja suprato, kad jie nėra pavojingi. / D. Jarmalavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Miegaliams būtų sunku

Buriuotoja dalinasi varžybų rutina ir sako, kad kartais oro sąlygos neduoda nė atsikvėpti. Mėgstantiems pamiegoti jūroje būtų sunku.

„Pasiskirstome budėjimą kas keturias valandas. Vadinasi, keturias valandas būnu ant denio, atlieku savo pareigas, o paskui keturias valandas miegu. Tačiau jei prasideda audra ir reikia mano pagalbos, žinoma, einu padėti. Maistas? Dažnai tai būna specialūs keliautojams skirti ir vandeniu užpilami maisto daviniai, nes varžybų metu nėra laiko gaminti “, – tikina D. Jarmalavičiūtė ir tikslina, kad kiekvienas nereikalingas kilogramas jachtoje gali atitolinti pergalę, todėl per varžybas jie nesiveža nei puodų, nei keptuvių, tik arbtinuką.

Ar plaukikų nekankina jūros liga? Anot pašnekovės, visko būna, tačiau varžybų metu negali leisti sau sirgti, nes tuomet sutriktų visos komandos darbas. Todėl Deimantė vartoja vaistus. „Kai kas jūrligę vadina psichologiniu dalyku. Pritariu. Kai per sudėtingas varžybas darbas veja darbą ir nėra laiko pašalinėms mintims, tuomet ir nepykina“, – dėsto savo nuomonę buriuotoja.

Paklausta, kaip sekėsi derinti studijas su sportu, Deimantė tikina, kad visi tie metai buvo nemenkas iššūkis. „Pirmus studijų metus buriavimu neužsiėmiau, dariau pertrauką. Antraisiais metais, kai mane pakvietė prisidėti prie „Ambersail-2“ komandos ir atstovauti Lietuvai „The Ocean Race Europe“ varžybose, turėjau praleisti daug paskaitų ir pavasario sesiją. Pradžioje dar naiviai imdavau užrašus į laivą, bet paskui supratau, kad taip elgtis beprasmiška, todėl viską darydavau iš anksto – rašydavau darbus, atsiskaitinėdavau arba grįžusi namo įsijungdavau turbo režimą, – studentiškus laikus prisimena mergina. – Kai labai nori buriuoti, randi būdų, jėgų ir laiko viską suderinti.“

Buriuojant neišsprendžiamų problemų nėra, todėl tokį požiūrį taikau ir gyvenimui krante.

Prasilenkė...

Išgirdusi Aurimo Valujavičiaus pavardę, Deimantė dalinasi įdomiu sutapimu, kai beveik sutiko Aurimą Atlanto vandenyne. „Panašiu metu ir mes su komanda plaukėme iš Alikantės į Žaliųjų Kyšulių salas. Ties Tenerife matėsi jo navigacinė šviesa. Sakyčiau, su Aurimu prasilenkėme per kokius du kilomterus – vieną jūrmylę. Bandėme kviesti jį per raciją, bet Aurimas tuo metu miegojo ir buvo ją išjungęs“, – pasakoja pašnekovė, mačiusi filmą apie Aurimo kelionę per Atlantą. Merginai įstrigo keliautojo pasakyti žodžiai, kad jam visai nesinorėjo lipti į krantą, nes jūroje vienam kur kas ramiau.

„Aš suprantu, apie kokią ramybę jis kalba. Man kartais irgi patinka vienatvė, tačiau jūroje man reikia komandos, žmonių, su kuriais plaukti šimtąsyk smagiau nei vienai“, – tikina buriuotoja.

Pagal Zodiaką Deimantė yra Svarstyklės, tačiau vos gavusi kvietimą prisijungti prie komandos niekada ilgai nesvarsto.

Kai būna namuose Kaune, mėgsta eiti į sporto klubą, leisti laiką su draugais, keliauti. Jei buriuoja užsienyje, ekskursijoms ar geresniam vietos pažinimui laiko ne visada lieka. Kartais, sukorus ilgą kelią, reikia apsisukti ir grįžti namo. Ar Deimantei neapmaudu? Ne, nes jai labiausiai patinka pats plaukimas ir iššūkiai laive. Vis tik džiaugiasi, kad, pasiekę egzotiškas Žaliojo Kyšulio salas, lietuviai turėjo ir užtektinai laiko jas apžiūrėti, pabendrauti su vietiniais.

Ši vasara merginai jau visa suplanuota. Iš pradžių plauks su kauniečių komanda, kuri su jachta „DIA“ dalyvaus Europos čempionate Suomijoje, paskui laukia Kuršių marių regata Lietuvos buriavimo čempionate.

D. Jarmalavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Svajonė – apiplaukti pasaulį

Ar buriavimas brangus sportas? Sportininkė tikina, kad iki tam tikro lygio tikrai ne. Kai pati pradėjo važinėti į Kauno jachtklubą ir bandė savo aistra užkrėsti klasės draugus, dauguma manė, kad lankyti buriavimą – didelė prabanga.

„Pradžioje tikrai ne, – pasakoja Deimantė. – Vaikams, kurie tik pradeda lankyti šį būrelį, viskas duodama. Reikalingą inventorių, laivą, bures, net dalį aprangos suteikia sporto mokykla. Prabanga prasideda tada, kai užsigeidi geresnio laivo, naujesnės įrangos. Tai kainuoja, nors... jei tau gerai sekasi, viską gali gauti iš buriavimo mokyklos.“

Kai pereini prie komandinio buriavimo arba nori įsigyti savo laivą, – sveikas atvykęs į dar vieną šio hobio lygmenį. Varžybų starto mokesčiai čia nemaži, todėl sportininkai dažniausiai ieško rėmėjų.

Savo hobį D. Jarmalavičiūtė prilygina šachmatų sportui, nes kai esi vandens stichijoje, turi pats vienas galvoti taktinius ėjimus, numatyti situacijas, jas išanalizuoti, priimti teisingus sprendimus. Jis tinka tiems, kas mėgsta mąstyti ir trokšta adrenalino.

„Tai kompleksinis sportas, kur tu turi matyti debesis, vėją. Suprasti iš vandens, kaip tas vėjas vaikšto, kur pasisuka, nes iš pradžių informaciją tu mokaisi gauti iš gamtos ženklų, o tik paskui, didesnėse jachtose, už žmogų tai atlieka specialūs prietaisai“, – aiškina D. Jarmalavičiūtė.

Ar jachtoje ji imasi kokių nors grožio ritualų? Pasirodo, sportinėse jachtose net veidrodžio nėra, tad apie grožio ritualus čia tenka pamiršti.

„Jei kalbėtume apie laisvalaikio jachtą – tuomet kas kita. Joje kur kas daugiau patogumų, ir veidrodis yra“, – juokiasi Deimantė ir priduria, kad plaukdama ji nei dažosi, nei puošiasi, nes buriuotojų apranga irgi speciali: jie dėvi „šturmes“ – neperšlampamas striukes ir kelnes.

Kokia karščiausia buriuotojos svajonė? Aišku, kad leistis jachta aplink pasaulį. Šįkart pirmenybę Deimantė teiktų laisvalaikio jachtai ir pasimėgautų didesniu komfortu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

pirmam

pirmam  portretas
Zekas atsirado iš abreviatūros З / K. Tik vėliau išplito įvardyt tikras padugnes ir vieną kitą nekaltai pakliuvusį. Reiškė zakliūčionnye kanaloarmeicy Taip buvo užkoduoti BaltBelLago kaliniai. statę Belomor kanalą.. Kaliniai bet ne nusikaltėliai.Tie zekai, gal ne 100 bet 99% tai tikrai normalūs piliečiai jokių tatuiruočių neturėjo. Tatuiruotės nenusiplauna. Jas išima lazeriu. Kainuoja brangiau negu tatuiravimas. Ir biznis labai perspektyvus. Nes durnelių skaičius didėja geometrine pogresija.

ale tikrai

ale tikrai portretas
Daktaras nurodė nutukusiam laikytis dietos, sportuoti. Kitas apsilankymas, Svoris nemažėja. Daktaras - dieta? - Taip. Sportuoji? Taip. Ką? - žaidžiu šachmatais.

tadas

tadas portretas
o tatuiruotes tai nenusiplauna... teks kaip zekui visa gyvenima vaikscioti.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių