Dirbant su specialiųjų poreikių vaikais, kasdien mažais žingsneliais ugdant jų savarankiškumo rutiną, yra pasiekiami akivaizdžių rezultatų, kuriuos reikia nepertraukiamai palaikyti, kad jie taptų įpročiu. Tačiau tuo pačiu stebima, kad ši problema ypač išryškėja šeimoje: tėvams dėl dirbamų darbų stokojant laiko, įgūdžių ir sistemingumo. Ugdant ypatingo vaiko savarankiškumą, svarbu lavinti ne tik konkrečius gebėjimus ir įgūdžius, bet ir socializuoti jį kaip grupės narį, skatinti pažinti save ir aplinką, pačiam kurti santykius su grupe ir visuomene, be baimės pažindintis su naujomis aplinkomis ir pritaikyti jas savo galimybėms ir poreikiams. Švietimo sistemoje šiuo klausimu taipogi vyksta pozityvių pokyčių, kurie skatina didesnį dėmesį skirti pagrindinei vaiko ugdymo aplinkai – šeimai, atsakančiai tiek už vaiko fizinę, tiek už psichikos sveikatą. Įvairiausių problemų užgriūna tėvus šeimoje atsiradus specialiųjų poreikių turinčiam vaikui, todėl labai svarbu suteikti jiems reikalingų specialistų pagalbą, kad šių vaikų auklėjimas šeimoje būtų orientuotas į vaiko laisvės, nepriklausomybės skatinimą ir pripažinimą, nes tai – bet kurio žmogaus savarankiškumo esmė. Tačiau neretai neįgalieji laikomi itin silpnais ir pažeidžiamais, manant, kad jie neturi teisės būti savarankiškais arba kad jų galimybės būti savarankiškais – ribotos.

Partnerio nuotr.

Kauno šv. Roko mokyklos socialinės darbuotojos Virginija Bandzienė, Sonata Čereškienė ir Minojela Ramašauskienė, ugdydamos specialiųjų poreikių vaikus ir jaunuolius, formuoja savarankiškumo, socialinius įgūdžius ir skatina integruotis juos į darbo rinką, organizuodamos įvairius projektus, vykstančius tiek mokykloje, tiek už jos ribų, siekia šeimas supažindinti su veiklomis ir skatina jų tęstinumą. Su teorinėmis profesinio pasirinkimo galimybėmis vaikus supažindina konsultavimo ir informavimo platformoje www.okkarjera.com, mokinių ugdymo karjerai informacinėje svetainėje www.mukis.lt, praktiškai įvairias profesijas išbando žaidimų svetainėje www.friv.com, maisto gamybos veiklas mokyklos savitarnos virtuvėlėje, siuvimo technologijų kabinetuose ir pan. Organizuojamos edukacinės išvykos į Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centą, UAB „Fantas“, AKVILA Camphill, VšĮ „Socialinės terapijos namus“, priešgaisrinę gelbėjimo stotį, Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešąją biblioteką ir finansinių išteklių nereikalaujančiose išvykose į arčiausiai mokyklos esančius prekybos centrus – susipažinimui su kasininko / konsultanto specialybe.

Siekdamos paskatinti specialių poreikių vaikus ir jaunimą aktyviai įsitraukti į darbo rinką, specialistės nuolat ieško įvairių alternatyvų, viena jų – šių metų prisijungimas prie projekto „DUOday“. Šio projekto metu septyni mokyklos moksleiviai dalyvavo penkiose projekte dalyvaujančiose įstaigose, kuriose išbandė savo profesines galimybes – juos sutiko priimti UAB „Fantas“, Lietuvos paštas, Kauno oro uostas, Kauno lopšelis-darželis „Žilvitis“ ir Kauno m. Vinco Kudirkos viešoji biblioteka.

Nepaisant įdirbio ir patiriamų sėkmių, visuomenėje vis dar gajos tendencijos, kad darbdaviai menkai teišmano apie specialiųjų poreikių jaunuolių galimybes ir poreikius darbo rinkoje ir turi išankstinių neigiamų nusiteikimų bei nuostatų. Kaip bebūtų liūdna, jie nemato / neatpažįsta žmogaus galių, pirmiausiai mato jo negalią, todėl ypatingai svarbu ugdyti ne tik darbdavius, bet ir visą visuomenę. Žmonės su negalia vis dar stigmatizuojami, todėl stabdoma asmens socializacija ir įsitraukimas į darbo rinką, o tuo pačiu į savarankišką, nepriklausomą gyvenimą. Ne tik visuomenėje vyraujančios negatyvios tendencijos negalios tema, bet ir vaikų tėvai / globėjai neretai, greičiausiai iš didelės meilės ir baimių, pristabdo savo vaikų pilnavertį socialinį funkcionavimą – sunkiai geba susitaikyti su vaiko negalia, apgaubia juos hipergloba, o tai riboja vaiko savarankiškumo gebėjimus.

V. Bandzienės prieš metus atlikto tyrimo „Mokinių, turinčių specialiųjų poreikių, profesinis orientavimas“ metu atskleidė, kad būtina įgalinti vaiko / jaunuolio šeimos aplinką, kuri skatintų, bet nestabdytų savo vaiko savarankiškumo galimybių: daugeliu atvejų tai ne vaiko negalia, bet tėvų patiriamos baimės, nusistatymai, laiko stoka, hipergloba ir pesimizmas – veiksniai lemiantys ribotas vaiko savarankiškumo galimybes. Kolegės M. Ramašauskienės atlikto tyrimo „Specialiųjų ugdymo (-si) ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų, savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimas ir palaikymas“ metu išryškėjo, kad tėvai / globėjai dažniausiai nepasitiki savo negalią turinčių vaikų jėgomis, todėl neretai juos padaro neveiksnius, ir joks darbdavys, kad ir geranoriškai nusiteikęs, tuomet negali teisiškai įdarbinti tokio jaunuolio. Tėvai savo vaikus linkę laikyti saugioje namų aplinkoje, nors savarankiškumo įgūdžiai tuo metu jau būna susiformavę nuo minimalių iki pakankamų. Taigi kuomet šis procesas tęsiasi ir tolesnėje asmens socializacijoje – visiškai sustabdomas savarankiškas funkcionavimas visuomenėje ir trukdoma jaunimui su negalia sėkmingai integruotis į darbo rinką.

Vis tik, dalis tėvų / globėjų siekia, kad jų vaikai būtų socializuoti ir galėtų reguliariai dalyvauti darbo rinkoje, nors ir įvardija, kad darbas jų vaikui turėtų būti labai paprastas, nesudėtingas – kad jaunuoliai galėtų be įtampos atlikti jiems pavestas užduotis ir funkcijas. Remiantis socialinės darbuotojos S. Čereškienės atlikto tyrimo „Vaikų, lankančių dienos centrus, užimtumas“ rezultatais, išryškėja dar viena problema: kad vyktų pilnavertis įsitraukimas į darbo rinką, vis dar trūksta tinkamos materialinės bazės – darbdavių, įdarbinančių asmenis su negalia, finansinio skatinimo ir galimybės darbo vietoje turėti savo asistentą. Tyrimas atskleidžia, kad vaikai, lankantys dienos centrus, nors ir orientuojami profesiškai, tačiau be kontaktinės pagalbos ir be asmeninio asistento šalia negalėtų atlikti darbo, todėl užimtumo veiklų ugdymo karjerai organizavimas netenka prasmės ir išlieka labiau teorinio pobūdžio be galimybės praktiškai tai įgyvendinti.

Taigi, atlikus tyrimus, galima reziumuoti, kad tėvai, vedami meilės ir baimių, linkę pernelyg saugoti, globoti vaikus, o dėl laiko stokos negalintys skirti pakankamai dėmesio jo brandžios veiklos stimuliacijai. Trūkstant bendrų veiklų ir mokymų / terapijų, jiems sudėtinga suvokti specialiųjų poreikių vaikų auklėjimo galimybes, nes dauguma dominuojančiu vaiko bruožu laiko neįgalumą – tėvų

pedagoginė raiška, auklėjant specialiųjų poreikių vaiką, grindžiama labiau emociniais išgyvenimais. Socialiniai darbuotojai ir pedagogai linkę labiau pasitikėti specialiųjų poreikių vaiku, skatina jo savarankiškumą ir šiems vaikams dažniau nei šeimoje leidžia atlikti darbus savarankiškai. Vaikai savarankiškesni atlikdami veiksmus, nereikalaujančius didelės fizinės jėgos, veiklos planavimo, ištvermės ir mąstymo. Atliekant sudėtingesnius darbus, vaikams reikalinga pagalba.

Straipsnio bendraautorės Kauno šv. Roko mokyklos Socialinės globos padalinio socialinės darbuotojos Virginija Bandzienė, Sonata Čereškienė ir Minojela Ramašauskienė.