Ketina švęsti

"Iš principo ketiname minėti Tarptautinę gido dieną, kad nepasiduotume depresijai", – žvaliu balsu pasakoti apie pasirengimą profesinei šventei pradėjo Lietuvos gidų sąjungos prezidentas Linas Daubaras. Šiais metais gidai nesirinks, kaip paprastai, į paskaitą, neprireiks ir iškilmingų suknių, kostiumų.

Savo šventę gidai minės nuotoliniu būdu, viltingai tikėdami, kad kiekviena ateinanti diena artins juos prie susitikimų su turistais, kelionių, neįkyriai raginančių įsižiūrėti į mažos šalies grožį, ir smalsių klausimų.

"Šį kartą susijungsime ir linksmų pastebėjimų, nutikimų pasipasakojimo fone minėsime Tarptautinę gido dieną. Esame gana užgrūdinti ir nepasiduodame. Bet, žiūrint tiesai į akis, situaciją nuo pirmo karantino paskelbimo galima vertinti tik tragiškai, nepaisant mūsų optimizmo", – pastebėjo L.Daubaras.

Beveik 500 narių vienijančios Lietuvos gidų sąjungos vadovas pasakoja, kad, be jokios abejonės, vasara buvo atokvėpio metas. Atokvėpio ta prasme, kad gidai turėjo darbo. Labai gelbėjo vietinis turizmas. Visi suprato, kad yra ką pamatyti ir Lietuvoje.

"Tačiau didžioji dalis Lietuvos gidų dirba su užsieniečiais. Tai visiškai kitokios apimtys, didokos grupės, gana nemaži pinigai, ir laiko prasme – kartais savaitės, o kartais ir dviejų savaičių turai. Tai mes praradome. Padėjo gamta. Bet kiek iš 2,5 mln. Lietuvos gyventojų gali po tą mūsų šalį keliauti? Mūsų valstybė ne tokia didelė, kad vis kažką naujo galėtum pamatyti, – tai tokia objektyvi problema", – realybės momentus dėstė L.Daubaras.

Deimantėlių paieška

Įprastai Lietuvoje gidams sezonas prasidėdavo apie balandžio vidurį, gegužę. Daugiau nei 30 metų gidu dirbančio L.Daubaro kalendoriuje jau yra užsakymų, tačiau prie visų jų – klaustukai. "Anksčiau tokiu laiku  žinodavau, kad liepos 6 dieną 7 val. ryto pasiimsiu grupę. Šiandien tas pats, tačiau nesu garantuotas, kad taip ir bus", – L.Daubaras neslepia, kad COVID-19 nulemtas neužtikrintumas jau praėjusią vasarą privertė gidus persiorientuoti.

Pasak jo, tam neprireikė didelių pastangų, nes gidai turi gana daug žinių, kurias pritaikė gamtiniam turizmui – pažintiniams takams, apžvalgos bokštams, miškams ir kitam Lietuvos grožiui atskleisti.

"Jei atvažiuoja žmogus iš Australijos, jam gilintis į Lietuvos istoriją nelabai reikia, jam tai tolima. Kai kalbi su vietiniu, o mes savo istoriją daugmaž žinome, turi rasti tokių deimantėlių, kurių niekas iki tol nežinojo. Jei sugebi žmogui apie jo miestą papasakoti kažką naujo, tai jau aukštas lygis", – sako L.Daubaras.

Karantinas – parastos grupės, neuždirbti pinigai. Tačiau, iš kitos pusės, karantinas tiems, kurie norėjo, leido patobulinti savo kvalifikaciją, parengti naujus pasakojimus arba jau parengtus papildyti pikantiškomis, dar negirdėtomis, mažai žinomomis detalėmis.

"Anksčiau kaip įsikinkydavome nuo pavasario, tai spalį tik baigdavome sezoną. Praėjusią vasarą sezonas vos vos atsigavo, tad turėjome laiko gilintis į tai, kas įdomu, sužinoti kažką naujo. Rengėme įvairius mokymus ir su Gidų sąjunga, ir su ministerijos pagalba", – pasakojo L.Daubaras.

Nesigilinama į specifiką

Gana daug gidų yra ir mokytojai, dėstytojai. Per dviejų mėnesių, o kartais ir ilgesnes atostogas jie, dirbdami gidais, turėdavo galimybę užsidirbti. Pandemija šią galimybę pakoregavo. Negana to, valstybės deklaruojama parama gidams taip pat sunkiai pasiekiama.

"Skaudi tema. Visur akcentuojama parama smulkiajam verslui. Gidas yra pats tikriausias smulkusis verslininkas. Daugelis mūsų dirba pagal verslo liudijimą arba individualios veiklos pažymą. Tačiau, pagal paramos sąlygas, mūsų tie pinigai nepasiekia. Kiek prirašiau kreipimųsi – pradedant nuo Prezidento, tačiau reakcijos jokios", – nusivylimo neslėpė L.Daubaras.

Turizmas, kurio dalis yra gidai, Europoje pripažįstamas kaip vienas labiausiai nuo pandemijos nukentėjusių sektorių. Lietuvoje – taip pat. Tačiau numatyti kriterijai paramai gauti eliminuoja gidus iš gavėjų gretų.

Kai mokesčius reikia mokėti, kiekvienas juos moka ir kaip mokytojas, dėstytojas, ir kaip gidas, o kai nori gauti paramą – tai jau skaičiuoja, kad gauni atlyginimą ir kokios dar čia tau paramos?

L.Daubaras pateikė kelis pavyzdžius. Didžioji dalis gidų dirba pagal individualios veiklos pažymą arba verslo liudijimą. Kaip jau minėta, darbo sezono pradžią gidai skaičiuoja anksčiausiai nuo balandžio vidurio. O vienas iš kriterijų paramai gauti – kad karantino paskelbimo dieną, t.y. pernai kovą, gidas turėjo būti išsiėmęs verslo liudijimą.

"Bet kovo 17 d. į Lietuvą niekas nevažiuoja. Tai žmonės to liudijimo ir neturėjo. Be to, tuo metu jau buvo prasidėjusi psichozė, kad bus blogai su turizmu, todėl daugelis laukė, kaip kas bus ir neskubėjo išsiimti verslo liudijimo. O traktuojama, kad jei nebuvai išsiėmęs verslo liudijimo, vadinasi, nedirbai ir kokios čia dar paramos tikiesi", – atsainiu valdžios požiūriu stebėjosi L.Daubaras.

Paramos grimasos

Lietuvos gidų sąjungos prezidentas pastebi, kad dar vienas kriterijus, lemiantis paramos dydį, – 2019 m. sumokėti mokesčiai. Anot L.Daubaro, gidams 2019-ieji buvo geri, turizmas klestėjo.

L.Daubaro duomenimis, iki 2020 m. augimas turizmo srityje buvo labai pastebimas. Pagal atvykstančiųjų skaičių, apgyvendinimo duomenis, Lietuva buvo trečia auganti valstybė turizmo srityje.

Tačiau ir čia dažnam gidui koją kiša jų tiesioginis darbas – mokytojo, dėstytojo, lektoriaus. Valstybė skaičiuoja taip: jei 2019 m. gavai atlyginimą kaip samdomas darbuotojas pagal darbo sutartį, į paramą už gido paslaugas, kurias dėl pandemijos praradai, jau negali pretenduoti. Visiškai tas pats, kiek mokesčių sumokėjai teikdamas gido paslaugas, bet už tai, kad neturėjai galimybės jų teikti dėl koronaviruso, jokios paramos už praradimus nesitikėk.

"Kai mokesčius reikia mokėti, kiekvienas juos moka ir kaip mokytojas, dėstytojas, ir kaip gidas, o kai nori gauti paramą – tai jau skaičiuoja, kad gauni atlyginimą ir kokios dar čia tau paramos? – kartėlio neslėpė L.Daubaras. – Gerais laikais mes klestėjome dirbdami mėgstamą darbą ir uždirbdami. Dabar liko tik domėjimasis ir mėgstamas darbas. Kažkada gal vėl pradėsime ir uždirbti iš mėgstamo darbo."

Mažieji ambasadoriai

Lietuvos gidų sąjungos prezidentas pastebi, kad šiandien gidui nepakanka istorinių žinių apie šalį ar miestą. Kiekvieno turisto rankose – išmanieji įrenginiai, tad daugelį faktų norintys ir taip sužino, todėl gidui nepakanka tik žinoti, kuriais metais pastatyta bažnyčia ar kuriais metais Napoleonas per Nemuną kėlėsi.

"Muziejai jau seniai pasirinko audiogidus: pasiimi ausines, paspaudi mygtuką ir tau pasakoja. Aš jau labai seniai akcentuoju, kad gidas turi būti vietinis gyventojas, kuris žino ne tik tai, kas vyko XV a., bet ir tai, kas vyksta šiandien. Ir moka papasakoti apie paprasto žmogaus gyvenimą. Turistams įdomu, koks vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje. Kodėl, esant tokiam mažam atlyginimui, Vilniaus senamiestis pilnas prabangių mašinų, net tokių, kokiomis Londone nevažinėjama? Tą privalai žinoti. Tai XXI a. turistų klausimai", – atvykusiųjų domėjimosi amplitudę piešė gidas.

Neretai gidai vadinami mažaisiais šalies ambasadoriais. Gidas su turistu praleidžia daugiausia laiko jo viešnagės metu. Ką pirmiausia turistas, atvykęs į svečią šalį, pamato? Pasienietį oro uoste, taksi ar autobuso vairuotoją, viešbučio administratorių, o kai išsiruošia susipažinti su šalimi ar miestu, svečius lydi gidas. Kaip gidas pristatys šalį, tokius įspūdžius svečias ir išsiveš.

"Garantuoju už visus 500 Lietuvos gidų sąjungos žmones. Mes esame labai geranoriški, stengiamės, širdyje didžiuodamiesi savo šalimi, norime ją kuo gražiau parodyti. Deja, tos šalies valdžia vėliau pasako, kad tą ir tą dieną tu nebuvai išsiėmęs verslo liudijimo. Suskaičiavau, kad mūsų gidai vedė ekskursijas 26 kalbomis. Tai įsivaizduokite, kad bet kuriam žymiam žmogui, atvykusiam į Lietuvą, ne Prezidentas ekskursiją veda, o kvalifikuotas gidas, ir netgi svečio kalba", – pabrėžė L.Daubaras.

Ir pabaigoje – duoklė Kaunui. Lietuvos gidų sąjungos prezidento įsitikinimu, Kauno vizitinė kortelė galėtų būti Kauno tvirtovė. Tam reikia daug darbo, pinigų, tačiau antros tvirtovės Lietuvoje nėra.