- Marijana Jasaitienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
P.Kacevičienė kavą geria kasdien, ir ne po vieną puodelį, anūkė Rasa ją aplanko taip pat beveik kasdien, tik dukra Marija gyvena pernelyg toli, kad galėtų rūpintis šimtamete mama.
-
P.Kacevičienė kavą geria kasdien, ir ne po vieną puodelį, anūkė Rasa ją aplanko taip pat beveik kasdien, tik dukra Marija gyvena pernelyg toli, kad galėtų rūpintis šimtamete mama.
-
P.Kacevičienė kavą geria kasdien, ir ne po vieną puodelį, anūkė Rasa ją aplanko taip pat beveik kasdien, tik dukra Marija gyvena pernelyg toli, kad galėtų rūpintis šimtamete mama.
-
P.Kacevičienė kavą geria kasdien, ir ne po vieną puodelį, anūkė Rasa ją aplanko taip pat beveik kasdien, tik dukra Marija gyvena pernelyg toli, kad galėtų rūpintis šimtamete mama.
-
P.Kacevičienė kavą geria kasdien, ir ne po vieną puodelį, anūkė Rasa ją aplanko taip pat beveik kasdien, tik dukra Marija gyvena pernelyg toli, kad galėtų rūpintis šimtamete mama.
-
P.Kacevičienė kavą geria kasdien, ir ne po vieną puodelį, anūkė Rasa ją aplanko taip pat beveik kasdien, tik dukra Marija gyvena pernelyg toli, kad galėtų rūpintis šimtamete mama.
-
P.Kacevičienė kavą geria kasdien, ir ne po vieną puodelį, anūkė Rasa ją aplanko taip pat beveik kasdien, tik dukra Marija gyvena pernelyg toli, kad galėtų rūpintis šimtamete mama.
-
P.Kacevičienė kavą geria kasdien, ir ne po vieną puodelį, anūkė Rasa ją aplanko taip pat beveik kasdien, tik dukra Marija gyvena pernelyg toli, kad galėtų rūpintis šimtamete mama.
Į klausimą, ar visų koneveikiama senatvė, sulaukus 100 metų, labai baisi, jubiliatė Petronėlė Kacevičienė atsako klausimu: "O kada ji bus, ta senatvė? Nežinau, gal bus baisu, kai ateis. Kol kas jos nejaučiu."
Gali būti dizainere
Tiesus atviras žvilgsnis, sidabru nuspalvinti plaukai, pačios siūta šilkinė dominuojančios mėlynos spalvos suknelė ir jokio virpesio keliant prie lūpų puodelį kavos – tokie būtų pirmieji praėjusią savaitę, penktadienį, 100-mečio jubiliejų minėjusios kaunietės P.Kacevičienės portreto štrichai.
Tiesa, taip buvo apsirengusi ši moteris dvi dienas prieš šventę, kai kalbėjomės. Apie gyvenimą, bet ne apie senatvę. Ši tema buvo išsemta, vos ją palietus: "O kada ji bus, ta senatvė? Kol kas jos nejaučiu, negalvoju, kad man daug metų", – pasakė šimtametė, ir daugiau šio skaičiaus neminėjome.
Grįžome į praeitį, vaikystę. Ji prabėgo Marijampolės rajone, Sasnavoje, o jaunystė ir visas gyvenimas – Kaune.
"Nuo penkiolikos metų išėjau uždarbiauti. Mokiausi siūti", – pasakoja.
Kalba aiškiai, tvirtu balsu. Patikslinus, kad dabar siuvėjai vadinami dizaineriais, skambiai nusijuokia ir kaipmat pereina prie šio termino.
"Daug metų dirbau ta dizainere, savo darbą mėgau, gerą vardą užsitarnavau. Pamenate, Laisvės alėjoje buvo siuvykla "Mada"? – klausia Petronėlė ir netgi pamini namo, kuriame buvo jos darbovietė, numerį.
Visa šeima – siuvėjai
Mudviejų pokalbio jubiliatę atlydėjusios jos dukra ir anūkė, paprašytos pasilikti ir ilgai klausiusios, pagaliau įsiterpė, papildydamos savo prisiminimais.
Dabar Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti ir mamos pasveikinti atskridusi Petronėlės dukra Marija sako, kad jaunystėje ji rengėsi labai gražiomis suknelėmis, kokias dėvėdavo karininkų žmonos. Joms Petronėlė siūdavo pagal užsieninių žurnalų modelius. Kad niekas daugiau tokių suknelių neturėtų, karininkienės išplėšdavo puslapius su tais modeliais, sumokėdavo už visą žurnalą, bet viskas su visomis detalėmis likdavo gabios siuvėjos atminty, ir ji be vargo pasiūdavo tokią pačią suknelę savo dukrai.
"Pelninga ši profesija buvo, pasirinkau, pasitaikius progai jos išmokti. Pats darbas sunkus, sėdimas, jaunimui tai nelabai tinka", – mąsto Kauno ponias puošusi siuvėja.
Jos vyras taip pat buvo siuvėjas, Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai ir jo žmonai drabužius siūdavo.
"Mano brolis, brolienė – siuvėjai, o aš tik nupiešti modelį mokėjau. Nupirkdavau sagas ir pasakydavau, ko noriu", – priduria Petronėlės dukra Marija.
Gyventi pas mylinčią ir mylimą anūkę ji negali: kaip būtų, jei iš mokyklos grįžę proanūkiai rastų ją mirusią?! Išgąstis – visam gyvenimui!
Auka dėl karūnos
Šimtmečio sulaukusios P.Kacevičienės vyras ir sūnus iškeliavę Anapilin jau seniai.
"Likau viena iš visos gausios šeimos. Buvome septynios dukros ir trys broliai", – palinguoja galvą senjorė.
Užauginusi vaikus – dukrą ir sūnų, netekusi vyro ji ilgai gyveno viena. Iki 99 su puse metų. Nuolat aplankydavo anūkė, bet ji gyvena Rumšiškėse. Draugė užeidavo. Tačiau gyventi vienai esant tokio amžiaus – nesaugu.
"Man reikalingas žmogus šalia visą parą, o tokio rasti neįmanoma", – apibendrina Petronėlė ir griežtai tvirtina, kad gyventi pas ją mylinčią ir mylimą anūkę ji negali: kaip būtų, jei iš mokyklos grįžę proanūkiai rastų ją mirusią?! Išgąstis – visam gyvenimui!
Ir nesvarbu, kad vaikaičiai jau nemaži – Petronėlė visuomet rūpinosi ne savimi, o kitais. Apie dukrą, emigravusią į Ameriką, sako, kad taip susiklostė Marijos gyvenimas, ir svarbiausia, kad ten jai gerai. Tą rūpestį kitais perdavė savo palikuonims.
"Močiutė pas mane antrame aukšte jaustųsi kaip narvelyje. Aš dirbu, namo grįžtu tik vakare. O ką močiutei daryti, jei ko nors panorėjusi nepasiektų ar nugriūtų?! Čia visai kita gyvenimo kokybė", – Petronėlės buvimą "Perlojos namuose" apibendrina jos anūkė Rasa.
Ir neslepia, kad giminaičiai smerkė, priėmus sprendimą močiutę čia įkurdinti. Dabar, kai atvažiuoja Petronėlės aplankyti ir mato, kokiomis sąlygomis ji gyvena, pripažįsta: vadinamasis aukojimasis dėl bejėgio žmogaus globos niekam nereikalingas.
"Auka tampa globojamasis, nes namuose neįmanoma sudaryti tokių sąlygų, prižiūrėti taip profesionaliai", – įsitikinusi Rasa.
P.Kacevičienė kavą geria kasdien, ir ne po vieną puodelį, anūkė Rasa ją aplanko taip pat beveik kasdien, tik dukra Marija gyvena pernelyg toli, kad galėtų rūpintis šimtamete mama.
Kava ir šampanas
Arbata vienuoliktą valandą vakaro, pusryčiams – nebūtinai visiems išvirta košė. Vienam panorėjusiam specialiai gali būti verdamas kiaušinis. Tokia "Perlojos namų" kasdienybė.
"Kavą mėgstu, tai – normalu. Geriu be cukraus. Du gurkšniukus nugeriu, palaukiu", – mudviem besivaišinant kava pakomentavo Petronėlė.
Šis gėrimas yra jos pusryčiai. Jei nori, geria ir dieną, ir vakare – prie lovos stovi kavos aparatas. Senjorės anūkė Rasa pakužda, kad močiutė nieko daugiau negeria, tik kavą. Net vaistus ja užsigeria, o ne vandeniu, iš viso per dieną išgeria kokius penkis puodelius. Nemažus ir nesilpną.
"Normalią, ne durpinyčios. Žinot, kas yra durpė? Nuo jos būtų toks rudas vanduo", – silpną kavą kritikuoja Petronėlė ir pasakoja, kad šį gėrimą žino nuo vaikystės.
Pas mus be artimųjų pagalbos senatvė vis dėlto sunkoka. Gal Prezidentas Gitanas Nausėda atkreips į tai dėmesį?
Jos teta, pas kurią gyveno, mėgo kavą. Ją pati gerdavo, o šeimynai duodavo ramunėlių arbatos.
"Ir aš pas tetą pripratau. Skanu kavutė. Po truputį", – Petronėlei saldumynų prie kavos nereikia, jų nelabai mėgsta.
Po torto, sako, norisi silkės arba mėsos. Galima lašelį konjako, o jau šampanas tai labai skanu. Kaipgi jo taurės nepakelti per 100-mečio jubiliejų?!
Dantis valėsi anglimis
"Dėl sveikatos didelių bėdų neturėjau", – paklausta apie savijautą atsako Petronėlė.
Tai, kad skauda kojų sąnarius ir todėl be vaikštynės žingsnio nežengia – nutyli.
Rasa pasufleruoja, kad jau prieš 20 metų buvo siūloma sąnarius protezuoti, bet ligonė priėmė sprendimą: jai geriau numirti namuose nei ant operacinio stalo. Taip galvojo dėl garbaus amžiaus. Dabar tenka gerti vaistus nuo skausmo, bet Petronėlė jų labai vengia. Bijo priprasti, saugo inkstus ir kepenis nuo šalutinio vaistų poveikio.
"Nelabai reikia man tų vaistų, bet anūkėlė pyksta, kai negeriu. Klausau aš jos", – šypsosi senjorė.
Jos dėmesys savo sveikatai akivaizdus: burnoje trūksta tik vieno danties, ir tas iškrito visai neseniai. Petronėlė tvirtina vaikystėje dantis valydavusi sutrintomis anglimis.
"Tada nebuvo tų chemijų", – taip įvardija dantų pastą.
Į klausimą, kas lemia gerą sveikatą, atsakymo neturi. Svarsto: gal ją praranda tie, kurie girtuokliauja, persivalgo?
"Visko reikia su saiku. Man sako: to nevalgyk, ano negalima. Aš valgau visko, bet po truputį. Mėsą valgiau ir valgau. Ir daržoves. Jei paduoda porciją – tik bulvių palieku", – nusijuokia Petronėlė.
Paklausus, ar maistas jos naujuosiuose namuose skanus, atsako diplomatiškai: viskas gerai, vidutiniškai skanus. Pati visuomet gamindavo šiltus patiekalus šeimai, anūkę, kuri nepasižymėjo geru apetitu, įkalbėdavo būtinai suvalgyti, nes maistas – sveikatos pagrindas. Petronėlė prisimena, kad Sibiro tremtiniai žolę, šaknis valgė. Ji pati tremties išvengė.
Pietus valgo lauke
"Kai pragyvenu dieną, kiekvieną vakarą apgalvoju praeitį ir sakau: ačiū Dievui, kad duonos buvo iki valiai, vaikai gėdos niekada nepadarė. Praeitis buvo gera. Vyras? Geras. Apie mirusius gerai arba nieko", – pacituoja seną posakį.
Meilei ir pramogoms Petronėlė laiko neturėjo. Nueidavo į vakaruškas, po jų palydėdavo vieni kitus namo, o rytą – anksti keltis ir darban. Dabartinį jaunimą senjorė giria, sako, galima pasidžiaugti, kad yra tiek daug labai darbščių, gabių jaunų žmonių.
"Nuklysta tie, kurie pradeda vartoti narkotikus, vogti", – Petronėlė galvoja, kad prie to priveda tingėjimas dirbti, ir reikia sugalvoti darbo Lietuvoje, užuot važiavus jo ieškoti į užsienį.
Marijai buvo 44-eri, kai net valytojos darbo negavo, užsidarius jos darbovietei – vaikų kavinei "Pasaka", todėl emigravo.
"Reikėjo gyventi, važiavau trumpam. Taip ir likau, dukros patarta. Sūnus žuvo", – motyvą, kodėl paliko tėvynę, pateikia senjorės dukra Marija.
Beje, jai šiemet – 70 metų, Rasai – 40. Visoms trims šeimos moterims šie metai – jubiliejiniai. Kartų konflikto jos niekada nejautė, anaiptol, Rasa ir dabar bet kokiu klausimu nuolat prašo močiutės patarimo. Ši anūkėlės laukia kasdien.
"Kaip čia nelauksi..." – sako palietus šią temą ir nepyksta, kad Rasa nenupirko jai išmaniojo telefono, kurio prašė.
Kam panorėjusi Petronėlė skambina paprastu klavišiniu telefono aparatu. Ir džiaugiasi buvimu čia, kur šilta, jauku, bet kada gali paprašyti pagalbos ar paslaugos. Iš pradžių atvažiavo tik apsižiūrėti, bet pamačiusi aplinką, pajutusi požiūrį į senus žmones, pasakė: "Jei būčiau žinojusi, kad čia taip – seniai būčiau atvažiavusi. Kavą geriu, pietus valgau lauke."
Kada ateina senatvė?
Jei ne dukra Amerikoje ir veikli dirbanti anūkė, vargu ar Petronėlė įstengtų iš savo pensijos gyventi tokioje aplinkoje...
Rasa patvirtina: "Vien močiutės pensijos neužtektų. Sudėjus tris finansavimo šaltinius – gerai. Tačiau samdyti prižiūrėtoją namuose išlaidos panašioss, o kokybė – visai kita, šiai neprilygstanti."
Amerikoje, sako Marija, yra skirtingų senelių namų, ir aukštos, ir žemos klasės. Finansuoja draudimai, fondai. Pas mus be artimųjų pagalbos senatvė vis dėlto sunkoka. Gal Prezidentas Gitanas Nausėda atkreips į tai dėmesį?
"Jo tėvelis nebejaunas", – priduria Petronėlė, besidominti naujienomis, dėl to žiūrinti televizorių, klausanti radijo, retkarčiais paskaitanti laikraščius.
Senjorė sako, kad naujasis Prezidentas jai patinka, bet jį vertins pagal darbus, kurių dabar – dar tik pradžia.
"Sakė, ne nuo jo vieno priklauso, visi turės padėti. Jei visi dirbs – bus gerai, o jei vogs – nebus gero gyvenimo", – moteris kone pasipiktina paklausta, ar balsavo prezidento rinkimuose. – O kaipgi? Reikia balsuoti."
Bendraamžiams Petronėlė pataria kuo nors užsiimti, o ne bambėti, kad viskas blogai. Sako, nėra tokio žmogaus, kuris absoliučiai nieko negalėtų, visai sveikatos neturėtų. Laikas šimtametei bėga greitai ir gyventi nenuobodu.
Pavydėtina senatvė, net ir sulaukus 100 metų!.. Tiesa, juk tai, pagal P.Kacevičienę – dar ne senatvė.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Prisiminė, kaip Nemunas ties Kaunu užšaldavo dar lapkritį
Praeityje Lietuvos klimatas buvo kur kas šaltesnis. Kai kuriais metais meteorologinė žiema prasidėdavo dar lapkričio pradžioje, o vandens telkiniai ir net upės užšaldavo lapkričio viduryje. Taip buvo nutikę ne kartą XIX a. pabaigoje. &S...
-
Sinoptikai praneša orus, o gyventojai dalijasi: įspūdingas dangus šį rytą
Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba dalijasi šios dienos orų prognoze. ...
-
Kuri Kauno eglutė gražesnė: šių ar praėjusių metų?33
Nauja puošimo komanda Kaune šiandien paskleidė meduolių kvapą – Vienybės aikštėje įžiebta miesto eglė. Praeitais metais Kalėdos Kaune susitelkė ties lengvumo tema. Tada eglę puošė menininkė Jolanta Šmi...
-
Lietuvoje įžiebta pirmoji Kalėdų eglė: Kaunas pakvipo meduoliais, Kalėdų Senelis leidosi stogu98
Kauno Vienybės aikštėje įžiebta eglė – smaližių širdis tirpdančiomis dekoracijomis papuoštas kalėdinis medis ėmė skaičiuoti iki didžiųjų metų švenčių likusį laiką. ...
-
Restauruoti Prienų ir Kauno rajono miškuose rasti partizanų dokumentai23
Po metus trukusių darbų restauruota dalis Lietuvos partizanų Tauro apygardos Geležinio Vilko ir Žalgirio rinktinių dokumentų. Dalies dokumentų, daugiau kaip 70 metų išbuvusių po žeme, nepavyko atkurti. ...
-
Kauniečiai sveikino Lietuvos kariuomenę: didžiuokimės tuo, ką turime26
Įvairiuose Lietuvos miestuose renginiais paminėtos 106-osios Lietuvos kariuomenės atkūrimo metinės. Kauniečiai tradiciškai susibūrė Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. ...
-
Kalėdų eglės įžiebimas Kaune (vaizdo įrašai)29
Kaunas pirmasis šalyje šiandien žiebia kalėdinę eglę ir įjungia šventinį laikmatį. Įspūdingą šventę stebėkite kartu su portalu „Kauno diena“ nuo 19.30 val.! ...
-
Ar naujo Seimo priklausomybių politika bus efektyvesnė?15
Dalis Kaune išrinktų parlamentarų mano, kad reikėtų peržiūrėti su visuomenės sveikata susijusius strateginius dokumentus, nes kol kas valstybė nesuteikia pakankamai savalaikės ir tinkamos pagalbos žmonėms, norintiems išgyti nuo prikla...
-
Piligriminės kelionės pamokos ir atradimai7
Visuomenininkas ir verslininkas Gintautas Labanauskas su Kauno šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros parapijos bendruomene pasidalijo įspūdžiais iš piligriminės kelionės. ...
-
Patiklumo epidemija: kaunietis sukčiams nepagailėjo 700 tūkst. eurų33
Patiklumo epidemija gyventojams atsieina jų santaupas. Kasdien dėl to šalies policija pradedama net po devynis ikiteisminius tyrimus. Toks tyrimas vykdomas, jeigu prarasta suma viršija 165 eurus. Į mažesnių nuostolių patyrusius gyventojus t...