Savanoriai reikalingi

Kauno apskrities Vyrų krizių centro vadovės, psichologės Dovilės Bubnienės iniciatyva pradėjusi veikti Vyrų linija skaičiuoja veiklos pusmetį. Pernai rudenį, prieš pat paskelbiant antrąjį karantiną, vyrams, patekusiems į sunkią padėtį, pagalbą telefonu ėmę teikti specialistai ne kartą turėjo progų įsitikinti, kad yra reikalingi.

Ne mažiau reikalingi ir savanoriai, pasirengę susirašinėti elektroniniu paštu su pagalbos ieškančiais vyrais.

"Savanoriai reikalingi, nes žmogiškųjų išteklių trūksta visada. Tačiau vyrai, kas buvo netikėta, labiau linkę skambinti nei rašyti. Tai laiškų gal ir nereikėjo tiek daug rašyti, kiek savanoriai buvo pasirengę. Skambučių vis dėlto daugiau nei laiškų", – pastebėjo Vyrų linijos įkūrėja D. Bubnienė.

Nėra ir aiškaus modelio, kieno pagalbos – specialisto, o paskui savanorio ar savanorio ir paskui specialisto – drąsiau kreipiasi vyrai. Būna visaip. O kai kada vyrai tik skambina arba tik rašo.

"Yra buvę, kad savanoriai atrašo laišką ir rekomenduoja susisiekti su kuriuo nors specialistu arba randa arčiausiai gyvenamosios vietos esantį specialistą, nes mūsų Vyrų linija pagalbą teikia visoje Lietuvoje gyvenantiems vyrams. Buvo ir taip, kad žmogus išreiškė norą bendrauti su vienu ar kitu konkrečiu savanoriu", – tęsė D. Bubnienė.

Jaučiamas entuziazmas

Jau nuo pat pradžių kilo minčių, kaip savanoriai aktyviau galėtų įsitraukti į pagalbą, kad ir jie galėtų telefonu bendrauti su skambinančiais vyrais, tačiau D. Bubnienė neslepia, kad tai daryti riboja finansinė padėtis.

"Biudžetas – labai saikingas, o kiekvienas konsultuojantis turėtų būti prisijungęs prie mobiliosios stotelės. Kiekvienas toks prijungimas kainuoja, o dar – ir mėnesinis mokestis. Kol kas už telefono paslaugas mokame iš sutaupytų lėšų ir finansinė situacija trukdo plėstis. Kai kurie savanoriai išsakė norą konsultuoti telefonu bent po kelias valandas per savaitę", – pasakojo Vyrų krizių centro vadovė.

Atsirado ir daugiau norinčių padėti savanorių. Tačiau čia irgi savi niuansai. D. Bubnienė pabrėžė, kad pokalbis su ieškančiuoju pagalbos  ne toks pats, kaip prie puodelio arbatos. Būna įvairių ir kartais labai sudėtingų konsultacijų, todėl savanoriams pirmiausia reikėtų surengti mokymus.

"Reikia apmokyti savanorius, kaip nepulti patarinėti, o leisti žmogui išsikalbėti, išklausyti, leisti pačiam pokalbio metu ieškoti ir galbūt rasti sprendimus. Mokymams lėšų negavome ir vėl stojome, nes kol kas nežinome, ką toliau daryti. Yra didelį įdirbį turinčių linijų, kurios galėtų būti skirtos specialistų mokymams, tačiau tam reikia pinigų", – niuansus minėjo D. Bubnienė.

Nepaisant kuklaus finansavimo, Vyrų linija tęsia veiklą ir džiaugiasi bent tuo. Prieš startuojant šiai pagalbos vyrams linijai finansavimas buvo skirtas iki praėjusių metų pabaigos, vėliau pratęstas 2021 m.

"Buvo institucinio stiprinimo konkursas. Parengėme projektą, kuris būtų leidęs plėsti Vyrų linijos veiklą, organizuoti mokymus, tačiau projektui pritrūko vertinimo komisijos balų ir mūsų puikios idėjos liko ateičiai", – pasakojo D. Bubnienė.

Didžiulis poreikis

Pastebėjimų ir suvokimo, kad karantinas į blogąją pusę paveikė psichinę žmonių būseną, netrūksta. Dar po pirmojo karantino kalbėta, kad turi būti skiriama papildomų lėšų įvairios psichologinės pagalbos plėtrai. Deja, realybė – kitokia.

Socialinių reikalų ir darbo ministerijai pratęsus Vyrų linijos teikiamai paslaugai finansavimą ir šiems metams, toliau vyksta kompleksinė specialistų pagalba vyrų linijoje, kaip ir anksčiau, – konsultuojama kiekvieną darbo dieną nuo 10 iki 14 val. Kai kada, kai situacija labai įtempta ir besikreipiantis pagalbos patiria stiprią emocinę krizę, specialistai patys dar kartą perskambina anksčiau konsultuotam žmogui.

"Pagal telefonų išklotinę matome, kad skambučių daugiau, nei mes galime atsiliepti. Randame ir vėlai vakare, ir naktį praleistų skambučių. Matome, kad mūsų pajėgos vis dar per mažos, kad patenkintume poreikius. Bet smagu, kad linija gyvuoja ir iki metų pabaigos tikrai gyvuos", – veiklos rezultatus apibendrino D. Bubnienė.

Psichologė neabejoja, kad tokios pagalbos poreikis yra ir tikrai nemažės. Kai kurie asmenys tam pačiam specialistui skambina ir po penkis, ir po aštuonis kartus. Tad pagalba nevienkartinė. Pagalbos prašymai labai įvairūs. Vieniems reikia teisinių konsultacijų skyrybų atveju, turto dalybų klausimu ar dėl išmokų, kitiems – dėl priklausomybių, depresijos ar atsidūrus visiškai kritinėje situacijoje.

"Konsultuoja psichologai, psichoterapeutai, socialinis konsultantas ir teisininkas. Kai kada suteikiama informacija ir apie tai, kur vyrui artimiausioje vietoje rasti tiesioginę pagalbą", – pasakojo D. Bubnienė.

Skambina vyrai iš didelių ir iš mažų miestelių. Būtent pastarieji skambina, nes nori išsaugoti anonimiškumą – juk mažame miestelyje dažnai būna pažįstami su konsultantu arba baiminasi, kad vizitą pastebės kas nors iš pažįstamų.

Nusivylimas ir apatija

D. Bubnienė džiaugiasi pagalbą teikiančiųjų požiūriu. Jie neskaičiuoja valandų. Pasibaigus numatytam konsultavimo laikui, nenumeta ragelio. Nesvarbu, kad darbo laikas baigėsi, kalbama tiek, kiek to reikia skambinančiam žmogui.

"Pasitaikė tokia sudėtinga situacija. Žmogus galvojo apie savižudybę, tai kolega perskambino jam net ne budėjimo metu, o vakare, grįžęs namo, ir tęsė pokalbį", – požiūrio į veiklą subtilybėmis dalijosi D. Bubnienė.

Pasak psichologės, skelbiama, kad savižudybių statistika yra mažesnė nei prieš metus. Tačiau dėl to yra įvairių pamąstymų. "Tai gali būti mobilizavimosi fenomenas – kai labai sunku, žmonės sukaupia visas jėgas, tačiau vėliau tas susikaupimas gali atsiliepti ne pačia geriausia forma. Išsekimo riziką patiriame visi", – nerimu dėl galimo poveikio dalijosi D. Bubnienė.

Pagalbos poreikis auga, finansavimas – ne.

Ji pastebi ir skirtumų, kokios pagalbos reikėjo per pirmąjį karantiną ir kokios reikia dabar. Po pirmojo karantino buvo labai ryškus pasikeitimas. Daug nerimo išsakoma dėl ateities, netekus darbo, esant paskoloms, dėl prastovų, nežinomybės, kaip reikės gyventi.

"Dabar jaučiamas nusivylimas ir nuovargis. Žmonės šiek tiek prisitaikė ir perdegė. Mano asmeninis ir subjektyvus pastebėjimas iš darbo patirties, o gal aš su tokiais atvejais susiduriu, kad daugėja priklausomybių ir didėja alkoholio vartojimas. Dar vienas momentas, kad žmonės tarsi patys save varžo. Jau lyg ir galėtų išvažiuoti, tačiau, tarsi įklimpę, neleidžia sau to daryti. Lyg būtų kažkokios ribos, kurias dabar jau sunku sulaužyti", – apribojimų liekamuosius niuansus minėjo psichologė.

Pastebima netgi tai, kad tie, kurie sau daugiau leido, mažiau ar ne taip sąžiningai laikėsi karantino reikalavimų, mažiau jaučia to užsidarymo padarinius, o sąžiningai laikęsi karantino reikalavimų jaučia stipriau.

"Tai aišku, kad negerai. Būtent tai ir yra karantino žymė – žmonės pristabdyti, be polėkio, nusivylę, apatiški, nejuda. Kartais tai sąmoningai net nesuvokiamas jausmas ir lyg kasdien lydinti būsena", – karantino paliekamas problemas žėrė D. Bubnienė.

Alkoholio fonas

Apie ką vyrai kalba paskambinę pagalbos telefonu? Dažnas pasakoja, kad namie nebuvo tiek pykčio, kiek yra dabar. D. Bubnienė pastebėjo, kad kai kurie prieš keletą metų buvę centro klientai vyrai sugrįžo.

D. Bubnienė neatmeta prielaidos, kad karantino padariniai gali pratrūkti pačia blogiausia forma / V. Raupelio nuotr.

"Mes anksčiau džiaugėmės, kad nėra atkryčio, o štai per pastarąjį pusmetį pasitaikė nemažai. Tai irgi rodo prastą žmonių būseną", – signalus, kuriuos turėtų žinoti ir valdžios žmonės, kartojo D. Bubnienė.

"Neseniai konsultavau telefonu ir prašiau paskambinusio vyro suformuluoti problemą, dėl kurios jis skambina. Jis paaiškino, kad pirmoji problema yra skyrybos, o antroji – gėrimas, nes dabar po skyrybų geria. Vis dėlto priėjome prie išvados, kad pagrindinė problema – alkoholis, nes ir pirmos, ir antros skyrybos įvyko dėl alkoholio. Taip jau yra, kad kartais vyrai sunkumus skandina alkoholyje. Žmonės tarsi prisikabina kaip inkaras prie kažkokios problemos tam, kad turėtų legalią priežastį išgerti", – visų laikų rykštę minėjo psichologė.

Skambinantiems patariama, kokius žingsnius turėtų daryti. Tačiau ne visada sužinoma, ar padarė. Dar kitas niuansas, kad priklausomybę turinčio žmogaus mąstymas jau ne toks, kaip blaivaus.

"Tuo momentu, kai skambina, jis suvokia savo bėdą, o po valandos ima galvoti kitaip arba visai pamiršta. Vartojant psichoaktyvias medžiagas neišvengiamai keičiasi mąstymo procesai. Kartais ir negrįžtamai, priklausomai, kiek ilgai vartoja alkoholį", – dar kartą apie žalą sau ir artimiesiems, apie tai, koks ilgas ir sunkus darbas, kol žmogus įsisąmonina ir žengia pirmą žingsnį, minėjo D. Bubnienė.

Liautis grasinti

Vyrų krizių centre ir vyrų linijoje konsultuojantis psichologas-psichoterapeutas Lionius Demjanovas pastebėjo, kad bet kuri priklausomybė išryškėja krizių atvejais. Priklausomybės buvo, yra ir, greičiausiai, bus. Tik kriziniu laikotarpiu jas labiau pajautė pagalbą teikiantys specialistai. Tikėtina, kad ir patys žmonės ryškiau tai pajuto.

"Dabar atsirado daugiau atvirumo. Anksčiau žmonės kažkaip galėjo labiau susiniveliuoti, pasislėpti tarp kitų, nes visi kažkuo užsiėmę, ir galėjo likti tarsi šešėlyje su savo problema ar priklausomybe. Dabar jie labiau matomi ir patys pastebėjo, kad jiems daug sunkiau pasislėpti. Apribojimai lėmė, kad žmonės liko vieni su savo problema ir tai jiems skausminga", – šiandienos situaciją dėstė L. Demjanovas.

Specialistas pastebi, kad Vyrų linijos konsultantai ir savanoriai – ne stebukladariai, bet atsirado tinkamu laiku tinkamoje vietoje, todėl žmonės ir kreipiasi. "Pastebime ir tai, kad kreipiasi ne tik tie, kuriems skauda, bet ir tie, kurie yra šalia tų, kuriems skauda, – artimieji", – tęsė psichologas-psichoterapeutas.

Specialistas sakė, kad priklausomų žmonių artimiesiems sunku jau vien tai, kad kiekvienas turi savo patirties, kaip jis nori padėti arba kaip jis geba padėti. Kai ieško pagalbos arba bent jau domisi, ką galima padaryti, tai ir randa pagalbą. Pasakymai, kad "tu negerk" ne visada paveikia, o dažniausiai nepaveikia.

Pastebime ir tai, kad kreipiasi ne tik tie, kuriems skauda, bet ir tie, kurie yra šalia tų, kuriems skauda, – artimieji.

"Bet kokį grasinimą – paliksiu, išeisiu – priklausomas žmogus būna girdėjęs šimtus kartų, paskaitas apie žalingumą – tūkstančius, ir jie neveikia. Tada mūsų pareiga per raidą padėti, nes kiekvienas amžius turi savo Achilo kulniuką, kaip galima paveikti", – dėstė L. Demjanovas.

Jis taip pat išskyrė dar vieną svarbų dalyką, kuris jau daromas praktiškai. "Visą laiką prašau, kad ateitų artimieji arba vienas jų. Paaiškinu, kad artimasis žinotų, kaip elgtis ir ką daryti, kai priklausomas žmogus jau ryžosi keistis, nes daroma labai daug klaidų. Vienas gydosi, tvarkosi, o kitas nuo ryto iki vakaro vaikšto ir klausinėja: "Na, kaip? Ar tikrai nenori išgerti?" Tai, jei mūsų dešimt kartų klaustų, ar nenorime bandelės,  po penkto karto jau ir užsimanytume", – artimųjų klaidas dėl elementaraus nežinojimo įvardijo L. Demjanovas.

Nežino, kaip pakilti

Psichologas-psichoterapeutas pastebėjo, kad vis dažniau skambina moterys ir klausia patarimo, ką gali daryti su geriančiu vyru. Neretai prireikia paaiškinti subtilumus, bet pagrindinis specialisto patarimas – nustoti moralizuoti ir skaityti pamokslus. Taip pat labai svarbu nustoti grasinti.

"Tas, kuris priklausomas, labai pastebi neatitikimą tarp artimojo žodžių ir elgesio. Savo elgesio jis jau nestebi, o artimųjų – labai", – kontroliuoti, kaip ir ką darome patys, patarė L. Demjanovas.

Psichologas-psichoterapeutas pabrėžė, kad priklausomybė – vienišumo liga. Tad dar vienas psichologo patarimas – būti šalia. "Tai nereiškia, kad reikia būti šalia ir moralizuoti ar grasinti, bet padėti būnant kartu, laukiant ir klausiant, kuo galiu padėti, ar galiu būti šalia. Svarbu, kad priklausomas žmogus neliktų vienas", – tęsė L. Demjanovas.

Dar dažnas klaidingas artimųjų elgesys, ypač tų, kurie daug aiškina ir grasina, – jie to nepadaro. "Su priklausomybių turinčiais žmonėmis ne visada gali elgtis gailestingai, nes gailestis žlugdo. Kai kuriais atvejais patartina elgtis labai kategoriškai. Jei nustojai ką nors daryti – nustojai, jei nustojai finansuoti – nustojai. Priklausomas žmogus turi pasiekti dugną, nes dažnas, nepasiekęs to dugno, nežino, kaip pakilti", –  pradžiamokslį paminėjo psichologas-psichoterapeutas.

Specialistas priminė, kad priklausomybe sergantis žmogus dažniausiai turi apsauginį variantą – tarsi atsarginį aerodromą: atsiranda, kas pagaili, pamaitina, priima pernakvoti. Tuomet jis vis bando, kiek dar gali tuo pasinaudoti, vartoti ir daryti savo artimiesiems įtaką.