Greičiausiai ne vieno kauniečio namuose galima pamatyti rusų dailininko Semiono Podorožno tapytus paveikslus. Kaip atsitiko, kad šis Rusijos dailininkas, nutapęs Stalinui jo mylimos aktorės Liubovės Orlovos portretą, pateko į Kauną ir čia kūrė?

Atsidėkojo portretu

„Tai buvo vokiečių okupacijos metais. Mano mama draugavo su kauniečių Andrėjauskų šeima, kuri garsėjo tuo, kad visaip padėjo įvairių tautybių nukentėjusiems kare žmonėms, – pasakojo išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje Kira Daujotaitė. – Tad nenuostabu, kad mamos draugė Serafima Andrėjauskienė rėmė ir į vokiečių nelaisvę patekusį rusų kilmės dailininką S.Podorožną, karo pradžioje tarnavusį sovietų armijoje. Aš nežinau, kaip ir kodėl jis dirbo Valstybės teatre (dabar Kauno muzikinis teatras – red. past.) – tapė dekoracijas, tačiau pas mus jis lankydavosi S.Andrėjauskienės paakintas.“

Vokiečių karo belaisvis – rusų dailininkas ne kartą viešėjo Obuolių gatvės namelyje, kur gyveno K.Daujotaitės šeima. Tuomet maždaug 40-ies sulaukusiam rusų dailininkui didžiulį įspūdį darė šeimos galvos Petro Paliulio elgesys – buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas visuomet padėdavo jam – vokiečių belaisviui užsivilkti paltą išeinant iš namų.

Kartą po pietų dėkingas S.Podorožnas pasisiūlė nupiešti K.Daujotaitės portretą. Kai portretas buvo baigtas, dailininkas jį padovanojo belaisvį draugiškai priimdavusiai namų šeimininkei.

Vokiečiai įvertino gabumus

Kaip prisimena dabar jau garbaus amžiaus S.Andrėjauskienės dukra Aleksandra, su S.Podorožnu jos tėvai susipažino per tuomečiame Valstybės teatre dainavusį solistą Sergijų Karnilovą.

S.Podorožną vokiečiai iš pradžių laikė VI forte. Artėjant Velykoms, stovyklos komendantas Zingas liepė kaliniams nupiešti plakatą „Tvarka – mūsų turtas“. Šią užduotį puikiai atliko nelaisvėje buvęs dailininkas.

Komendantui taip patiko S.Podorožno darbas, kad pasiteiravo, ar negalėtų nupiešti jo portreto. Per keliolika minučių eskizas buvo baigtas.

Kalbos apie gabų dailininką greitai pasklido po stovyklą ir kiti vokiečiai ėmė reikalauti piešti jų portretus. Tuomet S.Podožnas buvo įkurdintas nedideliame namelyje, kuriame buvo batsiuvių dirbtuvė, beje, stovėjusiame už stovyklos ribų.

Dailininkas turėjo daug užsakymų. Stovykloje atsirado dar keli tokie dailininkai – vokiečiai visais jais pasitikėjo: išleisdavo į miestą nusipirkti dažų, pieštukų. Maža to, kažkokiu būdu su vokiečių sutikimu tie dailininkai buvo įdarbinti Valstybės teatro dekoracijų ceche.

Tapo Mathauzeno kaliniu

Dirbdami teatre belaisviai užmezgė daug pažinčių, laisvai vaikščiojo po miestą su specialiais atpažinimo ženklais ant drabužių. Beje, S.Podorožnas teatre nutapė balerinos Janinos Drazdauskaitės-Čiunovienės portretą visų ūgiu – tai buvo atlygis jos vyrui už visokeriopą pagalbą.

Pokario metais šis paveikslas buvo balerinos, pasitraukusios su vyru į Vakarus, tėvų namuose. Po to buvo grįžęs į teatrą, bet istorinio virsmo metais pateko į vieną privačią kolekciją.

Anot A.Andrėjauskaitės, artėjant frontui  S.Podorožnas rengėsi bėgti, tačiau kažkas jį išdavė – dailininkas buvo išsiųstas į Austrijoje veikusią Mathauzeno koncentracijos stovyklą.
Po karo dailininkas grįžo į tuometį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), kur jam, kaip ir visiems kitiems, teko susidurti su nauja, šįkart saviškių, inicijuota represijų banga.
Susirado buvusius globėjus

Dailininkas neužmiršo savo globėjų Kaune – parašė laišką S.Karnilovui į teatrą ir paprašė adresų. Taip prasidėjo Aleksandros tėvų susirašinėjimas su S.Podorožnu.
„Iš laiškų žinau, kad jo paveikslas karo tematika pateko į tuomečio Leningrado Ermitažą, kad mirė jo dukra, o anūkas gyvena Izraelyje. Atrodo, kad jo tapytas paveikslas vokiečių okupacijos tema turėtų būti ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Žinau, kad po karo S.Podorožnas buvo atvažiavęs į Kauną", – pasakojo ponia Aleksandra ir prisipažino, kad daugiau žinių apie dailininką nugrimzdo į nebūtį – artimesnius ryšius su juo palaikę kaunietės tėvai.

"Apie šį dailininką ir jo kūrybą Linas Lazėnas 1965 m. sukūrė dokumentinį filmą „Gėlės mirties forte“. Apie S.Podorožno mirtį 1968 m. pavasarį mums pranešė jo žmona. Jam tebuvo 64 metai“, – pasakojo ponia Aleksandra.