Nesivaržo sauskelnių

Šalia šiltos krosnelės, savo guolyje, snaudžia dar vienas Ievos ir Deivido globotinis – didelis mišrūnas šuo Maksas, dar visai neseniai valkatavęs Žeimenos garažuose, kur vyrai jam buvo pastatę būdą ir atnešdavo ėsti. Kai Ieva su Deividu nusprendė jį globoti, Maksas jau buvo prisirinkęs visą puokštę ligų, sunkiai išlįsdavo iš būdos.

Padedant gyvūnų globos organizacijai "Miesto katė" ir Makso gydymui aukojusiems žmonėms, prasidėjo dažnos Ievos ir Deivido kelionės su Maksu po veterinarijos klinikas. Vis dėlto  sunkios ligos paliko neišgydomų pokyčių seno šuns organizme – Maksas priverstas vaikščioti namuose su sauskelnėmis, tačiau nėra praradęs apetito, mielai eina laukan, važiuoja su savo globėjais į jų sodą, kur mėgsta snausti po diemedžiu.

Pasigenda atsakomybės

"Netiesa, kad gyvūnus gelbsti tik pensininkai ir priplaukusios moterėlės – mes pažįstame daug jaunų žmonių, kurie neabejingi nuskriaustiems keturkojams, savanoriauja gyvūnų globos organizacijose, globoja parsineštus nelaimėlius namuose. Tai protingi, atsakingi, jautrūs, baigę mokslus žmonės, turintys šeimas ir rimtus darbus. Gėda spardyti beglobių kačių šėryklas, kilnu – padėti ir gelbėti silpnesnį", – įsitikinusi Ieva.

Pasak Deivido, gėda ir tiems kauniečiams, kurie, vedžiodami mieste savo šunis, nesurenka jų ekskrementų. "Ar sunku užsimauti ant rankos polietileno maišelį ir paimti tai, ką paliko šuo? To nedarantys šunų šeimininkai ne tik teršia tas pačias erdves, kuriose patys ir jų vaikai vaikšto, bet ir taip elgdamiesi  piktina visuomenę", – tvirtino Deividas.

Globoja benames kates

Ieva antrino vyrui, pateikusi kitą netinkamo miestiečių elgesio pavyzdį: šią žiemą į jų kiemą atklydo gražuolė katė – rusų mėlynoji. Pašėrę peralkusią paklydėlę, pastebėjo skelbimą, kad šis gyvūnėlis yra ieškomas, susisiekė su jo šeimininkais. "Pasirodo, jai buvo leidžiama lakstyti laisvai, bet juk šitaip elgtis mieste negalima – tai draudžia įstatymai. Gyvūnas gali ne tik paklysti, jį gali partrenkti automobilis, atsitikti kitokių nelaimių. Apie tai kalbėjau su katės šeimininkais, kurie prižadėjo gyvūnėlio daugiau nebepalikti be priežiūros", – pasakojo Ieva, ruošdama paketą su maistu Drąseikių sodų bendrijoje gyvenančių sulaukėjusių kačių kolonijai. Mat sodų bendrijos – populiari vieta atsikratyti augintinių.

Ieva su Deividu kiekvieną savaitgalį važiuoja į minėtus sodus šerti benamių kačių. Jauni žmonės daugumą jų jau kastravo, susirgusius gyvūnus gydė, pastatė jiems šiltus namelius, kuriuose jie jaučiasi ir saugūs, ir nestokoja maisto.

Nepelnyti priekaištai

Pasirinkę gyvūnų globos kelią, Ieva ir Deividas nesijaučia vieniši – juos palaiko artimieji, draugai, padeda kai kurie veterinarijos gydytojai, neatsisakantys padėti nelaimės ištiktiems gyvūnams. "Esame laboi dėkingi veterinarijos gydytojams Henrietai Romanovai, Evaldui Diržinauskui ir visam veterinarijos klinikos "Vetvila" kolektyvui su Kristina Sudikiene priešakyje. Tai ne tik puikūs specialistai, tai puikūs, jautrūs žmonės", – tvirtino Ieva.

Žmonės dažnai prikaišioja porai, kad ši rūpinasi gyvūnais, o ne našlaičiais vaikais, seneliais. Deja, dažniausiai priekaištauja tie, kurie patys nėra ir piršto pajudinę nei dėl skriaudžiamo žmogaus, nei gyvūno. Todėl būtų gerai, kad mūsų visuomenė nepritrūktų tokių žmonių kaip Ieva ir Deividas, kurie širdingai padeda nuskriaustam, atstumtam, silpnesniam už save gyvūnui.