– Arvydai, noriu pakalbinti tave apie smurtą visuomenėje, apie patyčias, smurtą artimoje aplinkoje. Kokius jausmus tau kelia šie žodžiai ir apskritai pats reiškinys?

– Oho, labai sunki tema, Dovile. Man nesuvokiama, kad šiais milžiniškų pasiekimų laikais žmonės vis dar kariauja, žemina ir skriaudžia vieni kitus, užuot džiaugęsi kiekviena diena, kiekviena mums dovanota akimirka. Šie žodžiai mano atmintyje iškelia praeities patirtį ir sukelia nemalonių jausmų, kažkokią graužatį ar atgailą dėl tos patirties.

– Labai atsargiai bandau klausti tavęs, ar tu pats esi patyręs smurtą? Gal tai buvo smurtas artimoje aplinkoje?

– Turiu patirties, kuri man kelia nemalonius jausmus, kuri it šešėlis tam tikra prasme persekioja iki dabarties. Smurtas gerai pažįstamas, tiek artimoje aplinkoje vaikystėje, tiek mokykloje jaunystės laikais, tiek santykiuose su kaimynais. Yra dalykų, apie kuriuos nesinori kalbėti ir jų prisiminti.

– Turintys sunkios traumuojančios patirties žmonės neretai nenori apie tai kalbėti. Ar manai, jog kalbėjimas apie tai daro žmogų pažeidžiamą?

– Na, aš kaip tik manau, kad reikia kalbėti apie tai, daug kalbėti. Yra dalykų, į kuriuos žmonės nežino atsakymų, o iš kur jų turėsi, jei apie tai niekas nekalbės. Ir smurto, agresijos tema yra ta, kuria reikia  kalbėti. Bet ne mėgaujantis tuo, o siekiant rasti atsakymus, kaip elgtis, patekus tiek į nukentėjusiojo, tiek į smurtaujančiojo vaidmenį.

Smurtas prieš moterį, prieš bet kurį silpnesnį asmenį neatleistinas.

– Regis, kasmet vis daugiau atvejų dėl smurto artimoje aplinkoje patenka į teisėsaugos institucijas ir viešumą. Ką tu apie tai galvoji?

– Smurtą aš smerkiu ir jo nepateisinu. Smurtas prieš moterį, prieš bet kurį silpnesnį asmenį neatleistinas. Agresija ir smurtas, ieškant tiesos, yra elementarus silpnumo požymis. Brandūs ir stiprūs žmonės bendrauja kitaip: ramiai argumentuoja, bendraudami gerbia kitus ir taip pelno pagarbą patys sau. Bet, aišku,  ne visuomet pavyksta ir pačiam išvengti stresinių situacijų, manau, tai lemia aplinka ir mūsų tautos istorija, aišku – tai mano prielaida.