Šeštus metus organizuojamame kasmečiame suaugusiųjų ir mokinių raštingumo konkurse – Nacionaliniame diktante – šiemet triumfavo kaunietė Vaida Višinskaitė. 25-erių mergina buvo geriausia suaugusiųjų grupėje tarp 64 Nacionalinio diktanto finalo dalyvių. V. Višinskaitė, didelį taisyklingos gimtosios kalbos bagažą sukaupusi dar besimokydama „Santaros“ gimnazijoje, šiuo metu dirba Kauno apylinkės teismo teisėjo padėjėja.

Portalas kaunodiena.lt paklausė nugalėtojos, kaip ji jaučiasi ir ką jos gyvenime reiškia lietuvių kalba.

– Ar pirmą kartą dalyvavote konkurse ir rašėte nacionalinį diktantą?

– Diktantą rašiau jau antrą kartą. Pirmą kartą savo jėgas išbandyti nusprendžiau dar studijų metais, prieš 4–5 metus. Tuomet laimėjau 2 vietą. Tik tada apdovanojimai nebuvo tokie iškilmingi kaip šiemet.

– Tai kodėl ryžotės dar kartą dalyvauti?

– Norėjau išbandyti save, pasitikrinti, ar neužsimiršo dar mokykloje įgytos lietuvių kalbos žinios. Dirbu teisme, o čia labai reikalingas geras lietuvių kalbos mokėjimas, nes rašau dokumentų projektus.

– Ar jums patiko lietuvių kalba mokykloje, galbūt tai buvo jūsų mėgstamiausia pamoka?

– Gal ir ne pati mėgstamiausia, bet visos kalbos man labai gerai sekėsi. Iš lietuvių kalbos valstybinio egzamino surinkau maksimalų balą – 100.

– Kam reikėtų dėkoti, kad taip gerai išmokote lietuvių kalbą, galbūt mokytojai?

– Turėjau nuostabią lietuvių kalbos mokytoją – Deimantę Karaliūtę. Ji su dideliu atsidavimu mums stengėsi perteikti visas mūsų gimtosios kalbos subtilybes. Ji net didžiausius tinginius puikiai išmokė lietuvių kalbos. Esu jai labai dėkinga, norėtųsi, kad tokių pedagogų būtų daugiau, tuomet visų Lietuvos vaikų raštingumas pagerėtų.

– Ar lietuvių kalbos taisyklės labai pasikeitė nuo mokyklos laikų, ar teko daug ką pasikartoti prieš diktantą?

– Prisipažinsiu, prieš diktantą teko peržiūrėti taisykles, tačiau nustebau, nes jos visai nepasikeitusios.

– Kai sužinojote, kad nugalėjote, kokios emocijos tuomet jus užplūdo?

– Tikrai apsidžiaugiau. Dabar labiau pasitikiu savimi. Kartais darbe ginčijamės dėl vieno ar kito žodžio rašybos arba skyrybos, turėdama šį titulą dabar galėsiu tvirčiau išsakyti savo nuomonę, patarti kolegoms.

– Kuris tekstas jums buvo sunkesnis, ar pirmojo diktanto etapo, ar finalinis?

– Pirmas buvo tikrai sunkesnis, tačiau turbūt dėl to, kad prieš finalinį etapą daugiau ruošiausi. Pirmajame tekste teko pasukti galvą dėl kai kurių žodžių rašybos, ar jie rašomi iš didžiosios raidės, ar mažosios. Per finalą dėl skyrybos ar rašybos man jokių abejonių nekilo, tik dvejojau dėl pastraipų atskyrimo.

– Jūsų nuomone, lietuvių kalba yra sunki?

– Vienareikšmiškai – taip. Asmenavimas, linksniavimas įkandamas ne kiekvienam lietuviui, o užsieniečiui iš viso painus dalykas. Pati moku kelias užsienio kalbas, jų gramatika gerokai lengvesnė.

– Kas yra sunkiau: gramatika ar skyryba?

– Tikriausiai skyryba. Nosines raides, kitą rašybą galima išmokti, o skyrybai kartais žinių neužtenka, reikia nuojautos, kažkokio šeštojo pojūčio, kad suprastum teksto esmę.

– Kaip galvojote, kodėl tiek daug jaunimo yra neraštingų arba labai prastai moka lietuvių kalbą?

– Tai lėmė įvairios technologijos, greitas gyvenimo tempas, nebelieka laiko atkreipti dėmesį į rašybos niuansus. Žmonės skubėdami rašo bet kaip. Be to, įtakos turi užsienio kalbos. Aš manau, kad kiekvienas lietuvis turi mokėti savo gimtąją kalbą.

– Kaip reikėtų paskatinti visus lietuvius mylėti savo kalbą ir stengtis vartoti ją taisyklingai?

– Šeimoje tėvai turi perduoti savo vaikams pirmuosius kalbos įgūdžius. Reikia nuo mažens skaityti knygeles, o ne tik prie kompiuterio sėdėti. Žinoma, reikia ne versti, bet sudominti. O mokykloje pedagogai turi ne tik versti mus iškalti taisykles, bet sužavėti lietuvių kalba.

– Ar ketinate dar kartą išbandyti savo žinias rašydama nacionalinį diktantą?

– Niekada nepakenks, jeigu nuolat tikrinsime savo žinias, juk tobulėjimui ribų nėra. Tačiau oficialiai gal daugiau nedalyvausiu, lai kiti laimi.