Nebijokime neregių

"Netrukus baigsiu, užeikite į virtuvę", – pradariusi daugiabučio duris Kaune, J.Basanavičiaus gatvėje, Živilė vėl puolė ant grindų ir drėgnu skuduru baigė plauti vestibiulį.

Po akimirkos judri jaunatviška moteris, ištiesusi rankas, vikriai pripylė vandens į arbatinuką ir iš spintelės paėmė tris pakelius arbatos.

"Asmens dokumente įrašyta 50, tačiau jaučiuosi tarsi 35 metų", – nusijuokė moteris, neseniai grįžusi iš sąmoningumą propaguojančio festivalio "Debesų pieva", kuriame buvo pakviesti apsilankyti ir neregiai bei silpnaregiai.

Prieš vykdama į Molėtų rajoną Živilė kartu su dukromis iš ketvirto aukšto nusitempė beveik 20 kg svorio lagaminą ir didelį krepšį. Nuvažiavo į stotį, po to – į Molėtus, kur jas jau pasitiko organizatoriai ir nuvežė į miške vykusį festivalį.

"Ačiū jiems, nuostabiai praleidome laiką, sutikome angelų mums siųstų žmonių, – susigraudino moteris. – Dažnai regintieji mūsų vengia ir netiesiogiai atstumia. Jie turbūt mano, kad sukursime daug problemų ir nuolat reikės šokinėti aplink mus. Nereikia mūsų bijoti, vengti ir ignoruoti."

Živilė atsiduso prisiminusi, kaip kartais atveda dukrą į baleto būrelį. Kitos moterys bendrauja tarpusavyje, įsijungia į pokalbį ir ji. Deja, išgirdusios, kad ji neregė, pašnekovės dažniausiai atsitraukia.

Arba jai apsilankius darželyje pasiūlo atsisėsti dažniausiai tik auklėtoja, pavaduotoja, o kitos moterys tyli.

"Keista, nes jos dar jaunos. Sunku mums įsilieti į reginčiųjų kolektyvą, – nepiktai pripažino Živilė. – Dažnai jaučiuosi tarsi būčiau kitos rūšies."

Dažnai regintieji mūsų vengia ir netiesiogiai atstumia. Jie turbūt mano, kad sukursime daug problemų ir nuolat reikės šokinėti aplink mus. Nereikia mūsų bijoti, vengti ir ignoruoti.

Šoko nepatyrė

Raudonos ir žalios lemputės. Toks paskutinis buvo jos regėtas vaizdas prieš operaciją ligoninėje.

Ji įprato ilgą laiką praleisti ligoninėse, pas gydytojus, o jos gyvenimo neatsiejama dalimi tapo vaistai.

Nuo gimimo glaukoma sirgusi Živilė iš viso iškentė vienuolika operacijų. Nuo vienuolikos metų ji visiškai nemato.

Tiesa, pamena labai daug vaizdų. Gamtą. Geltonus viščiukus, prie namų pasodintas ryškias alyvas, erškėtrožes, drugelius ir žiogus – jie buvo mergaitės draugai.

"Apakusi nepatyriau šoko, nes tai neįvyko staiga, – prisipažino Ž.Petrauskienė. – Šokas ištinka suaugusiuosius, kurie staiga praranda regėjimą."

Ji jau seniai susitaikė su neregyste ir mato rankomis, klausa, uosle.

Tiesa, jai sunku vaikščioti duobėtais šaligatviais ypač lietingomis rudens dienomis.

"Išeinu iš namų švari, – pasakojo Živilė, – bet būna, prie laiptinės duobėse prisemiu batus ir važiuoju į miestą šlapiomis kojomis. Balas stengiuosi aplenkti, bet ne visada pavyksta, ypač, kai jų daug."

Mėgsta nuotykius

Dabar jos akys – devynerių metų Inesa ir rugpjūtį septintąjį gimtadienį švęsianti Laiminta. Dvi dukrelės.

Kai vyresnėlei Inesai buvo dveji, o ji laukėsi mažosios, abi apsiaudavo botus ir eidavo taškytis balose.

"Noriu, kad dukros išgyventų visavertę vaikystę, augtų sąžiningos, sąmoningos. Joms dažnai kartoju: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi, – kalbėjo Ž.Petrauskienė. – Stengsiuosi dažniau kartu su dukromis pabuvoti dvasiniuose renginiuose. Jas galiu tik švelniai pastūmėti, padėti, bet gyvenime jos turi rasti savo kelią."

Dukros jau įprato prie mamos negalios. Jos dažnai eina kartu: viena – dešinėje, kita – kairėje pusėje.

Pirmą kartą be baltosios neregių lazdelės Živilė iki parduotuvės išėjo, kai vyresniajai dukrai buvo ketveri. "Iš pradžių ji vesdavo mane į stulpą, – nusijuokė moteris. – Kai jai suėjo šešeri, jau išmokome vaikščioti kartu. Ir mėgstame nuotykius."

Todėl jos dažnai sėda į autobusą ir važiuoja į Vilnių pas pusseserę ar į kitą miestą. Iš pradžių dukros nepažindavo skaičių, tačiau netrukus jau žinojo, kur ir kada važiuoja viešasis transportas.

"Kai būdavo neaišku, padėdavo žmonės, – teigė Živilė. – Tiesa, jos dar nemoka detaliai pasakoti, kas, kaip atrodo aplink. Ko negaliu paliesti, noriu pamatyti žodžiais. Žinau, kad pastatė vieną ar kitą stiklinį pastatą, sutvarkė dalį Laisvės alėjos, tačiau ten su dukromis einame greičiau. Draugės man papasakoja vaizdingiau ir išsamiau. Tiesa, su dukromis puikiai praleidome laiką Kauno dienose, kai liesdama galėjau apžiūrėti dirbinius iš molio, drožinius iš medžio."

Mama, tu ne durnė

Mama dukroms negaili komplimentų. Inesa – meniška, jai patinka gamta, grožis, ji lipdo, piešia ir gražiai dainuoja.

"Ir išsiblaškiusi", – vardydama dukros savybes nusijuokė Živilė.

"Antroji – emocingesnė, triukšmingesnė kaip ir aš, – kalbėjo moteris. –  Laiminta mėgsta šokti, turi nuostabią atmintį, klausą, puikiai atsimena ir deklamuoja eilėraščius."

Kaip jos priėmė mamos neregystę?

Natūraliai. Pirmą kartą klausimas apie tai kilo, kai darželyje, paruošiamojoje klasėje, Inesai dvi mergaitės pasakė, kad jos mamos baisios akys.

"Žinau, kad mano akys nėra estetiškai gražios. O tąkart pamiršau užsidėti akinius, – savo akis Živilė slepia dėl reginčiųjų. – Bet tos dvi mergaitės neturėjo mamos. Todėl suprantu, kad Inesą erzino iš ilgesio. Jos nori turėti mamą. Net ir su tokiomis akimis."

Laiminta tik neseniai suvokė, kad mama neregė. "Ką čia kalbate nesąmones?! Mano mama mato!" – atrėždavo ji darželyje.

"Paaiškinu ir kitiems vaikams, kad mano akytės serga ir nieko nematau, o saulės akiniai – papuošalas, – nusijuokė moteris. – Dabar jau ir dukros retkarčiais pajuokauja ir vaikšto pasiremdamos lazdele, užsimerkusios. Jos mano akys. Beje, Laimintos ir klausa jau geresnė nei mano, nes praėjusiais metais patyriau ausų uždegimą."

Živilė šyptelėjo prisiminusi, kaip neseniai parlėkė dukros ir pasiguodė, kad kiti vaikai jų mamą pavadino durna boba, nes apsiniaukus ji vaikščiojo su saulės akiniais.

"Bet, mama, tu ne durnė! – išrėžė Inesa.

"Inesa, tu žinai šią paslaptį, o jie dar nežino", – paaiškino vyresniajai dukrelei neregė.

Živilė prisiminė festivalyje "Debesų pieva" su dukromis skaitytą knygą apie kurčią indėnų berniuką, kurį visi laikė kvailiu, jo šalinosi. Bet jį priėmė genties vadas. Berniukas staiga pradėjo girdėti, išmoko kalbą ir vėliau labai daug pagelbėjo gentainiams.

"Ne viskas gyvenime yra taip, kaip žmonėms atrodo, – tarė Ž.Petrauskienė. – Dažnai tai tik tavo požiūris, kuris remiasi tuo, kas yra tavo viduje."