Koks jis – "Kauno dienos" skaitytojų Nuoširdžiausiu Kauno gydytoju išrinktas Respublikinės Kauno ligoninės Chirurgijos klinikos Dienos chirurgijos skyriaus vadovas mokslų daktaras Jonas Andriuškevičius?

– Kaip vertinate Nuoširdžiausio Kauno gydytojo rinkimus ir tai, kad esate jų nugalėtojas?

– Didžiausi nuopelnai priklauso "Kauno dienos" skaitytojams ir mūsų pacientams. Smagu laimėti, bet kai padedi laimėti kitam – dar smagiau. Rinkimai verti dėmesio, nes sujudina medikų visuomenę, pakelia nuolat pliekiamų gydytojų prestižą. Būti nuoširdžiam absoliučiai nieko nekainuoja. Metai iš metų darai tą patį, ir įvertina. Malonu.

– Kodėl vienus gydytojus pacientai myli, o kitus – nelabai?

– (Ilgai galvoja). Nežinau. Negaliu atsakyti.

– Kodėl savo gyvenimo kelyje pasirinkote mediciną?

– Dėl to didžiausią "kaltę" suversčiau mamai. Augindama aštuonis vaikus ji turėjo slaptą svajonę, kad vienas jų bus gydytojas. Jau turėjo vieną sūnų vairuotoją, kitą – inžinierių, dukrą filologę. Aš – trečias vaikas nuo galo. Kiek vėliau mama prisipažino, kad daug svarstė, ar aš sugebėčiau dirbti gydytoju. Pasitarė su Janina, kuri studijavo filologiją. Sesuo mamai pritarė, kad aš tikrai galėčiau būti gydytoju. Tuomet pradėjo mane orientuoti į mediciną, man baigus aštuntą klasę neišleido į Smalininkų žemės ūkio technikumą. Bendraklasis buvo prikalbinęs mane ten mokytis, bet mama užprotestavo, sakė, baik vidurinę ir tada daryk, ką nori. Man besimokant devintoje klasėje į Pilviškių vidurinę mokyklą atvažiavo grupė dėstytojų ir studentų iš Medicinos instituto. Jie agitavo studijuoti mediciną, ir tada aš pasidaviau. Jei ne mama, ko gero, būčiau buvęs žemės ūkio specialistas.

– Gal ji medikė?

– Ne, mama augino vaikus. Dabar jai 95 metai ir vis manęs klausia, ar man nebuvo per sunku tapti gydytoju, dirbti. Atsakau, kad visko buvo, nebuvo vien lengva. Sakau, gal būčiau buvęs geras žemės ūkio specialistas. Pajuokaujame, bet niekada nesigailėjau, kad pasirinkau mediciną.

– Mama yra antros eilės Maironio pusseserė?

– Tai jau taip. Bet mūsų šeimoje poetų nėra, aš nė vieno eilėraščio nesu parašęs.

– Tačiau labai daug pacientų išoperavęs ar kitaip išgydęs, naujų gydymo metodų pritaikęs. Iš kur tas begalinis žinių troškimas?

– Nuo pat darbo pradžios vis norėjosi naujoves pritaikyti, ką darai, padaryti kuo geriau. Iš pradžių literatūra buvo tik rusiška – ja teko apsiriboti. Visa pažanga prasidėjo nuo ryšių su Vakarų šalių klinikomis, kai atsivėrė geležinė uždanga. Sesuo Janina dirbo gide, ji padėjo man užmegzti tuos ryšius. Daug išmokau iš kolegų austrų, vokiečių. Buvo smagu sužinoti, nukopijuoti, pritaikyti ir kitiems perduoti naujausius pažangiausius vakariečių chirurgijos metodus.

– Dėl to reikia užsienio kalbų. Kiek jų mokate?

– Rusų ir vokiečių išmokau dar mokykloje, anglų – savarankiškai.

– Ko gero, poetinis, filologinis genas padėjo? Beje, kur teko dirbti Lietuvoje?

– Pirmi šešeri metai prabėgo Šiauliuose, kur buvau paskirtas dirbti medicinos mokykloje dėstytoju, ir dar dirbau šio miesto ligoninėje. Kauno 2-oje klinikinėje ligoninėje (dabar Kauno klinikinė ligoninė – red. past.) dirbau 14 metų, ir dabar likutis – 17 metų Respublikinėje Kauno ligoninėje.

– Tuo laikotarpiu buvo ir mokslinis darbas?

– Jį baigiau ir apsigyniau 1993 m.

– Kuo paviliojo chirurgija, kas chirurgui smagiausia?

–  Tai viena rimčiausių specialybių. Smagu, kai viskas sklandu: sėkminga operacija, sklandus paciento sveikimas, išleidimas namo, kitų gerai nusiteikusių pacientų atvykimas.

– O rūpesčiai – medicinos priemonių, naujausių technologijų stoka netrukdo darbui?

– Galima viską padaryti ir su paprastesnėmis priemonėmis, tik laiko ilgiau užtrunka. Dabar visko yra ir pas mus, tik ne viską ligonių kasos kompensuoja. Ligoniai domisi naujovėmis, prašo jas taikyti. Rezultatai – tie patys, negali pasakyti, kad pacientas jausis kitaip, daug blogiau, jei neturėsime naujausių priemonių.

– Chirurgui lengviau dirbti su tokiomis?

– Taip, o ypač lengva būtų dirbti su robotais.

– Esate Kauno krašto chirurgų draugijos prezidentas, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Kauno apskrities skyriaus pirmininkas, Kauno regiono bioetikos komiteto ekspertas, Vokietijos chirurgų draugijos, Europos mini invazyvios chirurgijos draugijos narys, daug sportuojate. Kaip visur suspėjate?

– Ko gero, sportas ir padeda suspėti, nes jis atstato jėgas. Tinklinį žaidžiu nuo jaunystės, pastaruosius penkerius metus – dar ir tenisą. Tai tinkliniui artimas žaidimas, abiem reikalingas tinklas ir kamuolys. Tenisas padeda vystyti individualias savybes, tinklinis – komandines. Judėjimas labai reikalingas, itin chirurgams.

– Nes daug dirbate stovėdami ir nejudėdami? Ir akys nuo nuolat įtempto žvilgsnio nukenčia?

– Mano akys tikrai nukentėjo, bet šiuolaikinė oftalmologija gali daug. Labai daug chirurgų priversti nešioti akinius. Akims kenkia ne tik įtampa, bet ir dezinfektantai: kasdien juos naudoji aperaciniam laukui, dezinfekuoji rankas, tai medžiagų ir į plaučius prisikvėpuoji, ir į akis garų patenka. Po operacinių renovacijos dabar pas mus sąlygos daug geresnės.

– O kas atsitiko kojai, kad šlubčiojate?

– Plyšo Achilo sausgyslė. Teko operuoti, kolega Laimutis Škikas labai šauniai tai padarė.

– Karininkai ilgai neserga? Beje, kaip tapote karininku?

– Įstojau į Krašto apsaugos savanorių pajėgas kariu savanoriu, baigiau bazinius karo medicinos kursus, gavau Lietuvos kariuomenės kapitono laipsnį.

– Ir kam to reikia gydytojui?

– Labiau įprasminti gyvenimą, atlikti pareigą tėvynei. Būdamas atsargos karininku galėjau dalyvauti misijoje Afganistane, Goro provincijoje. Kartu su kolegomis danais, amerikiečiais, kroatais padėjome afganistaniečiams ir misijos dalyviams. Joje buvau 2007 m. keturis mėnesius.

– Turbūt Afganistanas įstrigo giliai į širdį ir atmintį?

– Tai turbūt viena skurdžiausių šalių pasaulyje, bet jos žmonės – nuoširdūs, geri, paprasti. Tie keturi mėnesiai prabėgo palyginti ramiai, be aukų, bet sužeidimų buvo, teko atlikti ne vieną operaciją.

– Baigėsi lietuviška tradicine tapusi pavasarinė operacija – Nuoširdžiausio Kauno gydytojo rinkimai. Ką pasakytumėte savo pacientams, kolegoms ir "Kauno dienos" skaitytojams?

– Aukso, gėlo vandens atsargos gali baigtis, o nuoširdumas – niekada. Esu labai dėkingas visiems mus rinkusiems, įvertinusiems. Visiems linkėčiau vadovautis principu: jei gali – padėk, jei turi – duok, jei žinai – patark, ir niekada netrukdyk.

– Tai jūsų principas? Duodant galima viską išdalyti, sau neliks?

– Man maloniau duoti, nei imti, todėl duodamas nieko neprarandu.