Kodėl kimono?

Sužinoti daugiau apie vieną Japonijos simbolių – kimono, o ir pamatyti, kodėl taip ilgai trunka jį apsirengti, buvo galima čia pat Kaune. Neformalioje popietėje visa tai demonstravo Japonijos ambasadoriaus Tetsu Ozaki žmona Harumi Ozaki ir kito Japonijos diplomato Koji Sugiyamos žmona Kae Sugiyama.

Į Šančiuose esantį saloną „Jaukūs namai“ viešnias pasikvietė savininkė Asta Kavaliauskaitė. Taip vainikuotas salono įkūrimo jubiliejinių iniciatyvų ciklas.

Viešnios: H.Ozaki ir K.Sugiyama lankėsi popietėje Šančiuose. (Vyčio Šulinsko nuotr.)

Ši verslininkė, ryšius su Japonija užmezgusi prieš daugybę metų, yra tapusi savotiška neoficialia Lietuvos ambasadore Japonijoje. Lietuvą ir Kauną Saulės šalyje ji pristato lino gaminiais, menininkų kūriniais, taip pat svetingai priima japonus Lietuvoje, Kaune, ir taip skatina turizmą. Ji vienos labdaringos iniciatyvos, jungiančios abi šalis, iniciatorė ir tarpininkė.

Beje, ir saloną valdančios bendrovės, įkurtos dar Astos mamos Dalytės, ir tinklalapio oficialus pavadinimas – toks pat kaip šio drabužio – MB „Kimono“, nors kai buvo kuriamas nebuvo net minties apie projektus su Japonija.

Labai svarbi kimono dalis yra apykaklė. Tradicinė būna balta, bet galima rinktis ir gėlėtą, margą arba kokią nors kitokią.

Veiklos tęstinumas

„Ambasadoriaus žmona Lietuvoje yra tik nuo spalio. Kiekvienam žmogui norisi nuoširdžių ryšių, ypač jų reikia būnant svečioje šalyje, kur daug kas nauja“, – pasakojo A.Kavaliauskaitė, paklausta, kaip kilo idėja pasikviesti Japonijos ambasados Lietuvoje atstovų.

Ji su Japonija ir japonais ryšius palaiko jau aštuonerius metus ir kuo toliau, tuo labiau žavisi šia šalimi, jos žmonėmis. „Norime parodyti neturistinę Japoniją, per žmonių prizmę, visuomenines iniciatyvas“, – sakė kaunietė, surengusi neformalią popietę be iškilmingų kalbų, jas pakeitė bendravimas akis į akį.

„Viską diktuoja aplinkybės ir žmonės, kuriuos sutinki“, – kalbėjo A.Kavaliauskaitė. Ji dėkojo buvusiam ir dabartiniam Japonijos ambasadoriams ir jų žmonoms, kitiems ambasados atstovams už šilumą.

„Tikimės, kad, keičiantis ambasadoriams, išliks projektų ir bendros visuomeninės veiklos tęstinumas“, – vylėsi visuomeniška kaunietė.

Vietoje sagų – segtukai

Kol rinkosi vietinės bendruomenės atstovai, viešnios H.Ozaki ir K.Sugiyama ruošėsi pristatymui.

H.Ozaki per pusmetį, kol yra Lietuvoje, kimono yra dėvėjusi tris kartus. Atvykus į Vilnių iš pradžių buvo sunku dėl daugybės pokyčių, ypač dėl kalbos barjero. Tačiau įsikurti padėjo aplinkinių draugiškumas ir nuoširdumas. „Lietuviai labai panašūs į japonus“, – tautiečių ir mūsų būdą, laukdama pradžios, palygino H.Ozaki.

Kimono rengimosi procedūra – iš daugybės dedamųjų ir preciziška. Modeliu tapusi H.Osaki neslėpė nepratusi prie tokio vaidmens renginiuose, tačiau ją inspiravo noras pasidalyti savo kultūra ir pabendrauti su vietos bendruomenėmis.

„Parodysime, kaip apsirengti kimono. Mes ne profesionalės, gali kilti nesklandumų, bet čia visi savi, tai viskas gerai“, – energingai ir su šypsena pradėjo K.Sugiyama ir pridūrė, kad kol kas dėvi vadinamuosius kimono apatinius, todėl fotografuoti dar nereikėtų, nors šis į suknelę panašus ilgas apdaras atrodo irgi puošniai.

H.Ozaki rengėsi savo asmeniniu kimono. Jis – mamos dovana. Į Lietuvą, kaip vėliau pasakojo „Kauno dienai“,  atsivežė tris kimono. Vieną prieš vestuves nuotaka visuomet gauna dovanų iš mamos.

„Labai svarbi kimono dalis yra apykaklė. Tradicinė balta, bet galima rinktis ir gėlėtą, margą arba kokią nors kitokią“, – rengdamasi pasakojo Kae, pati vilkinti vasarinį kimono, kuris yra be pamušalo.

Kimono neturi sagų. Tam, kad susiausto drabužio kraštai tvirtai laikytųsi prie šonų, kraštai pritvirtinami segtukais. Kimono ir vyrams, ir moterims susiaučiamas ties krūtine į dešinę pusę.

Užtrunka: apsirengti kimono – nemenkas iššūkis. (Vyčio Šulinsko nuotr.)

Daug atributų

Labai svarbi vidurinė drabužio linija, kuri turi išlikti centre ir nugaroje, ir priekyje. Tam reikia pasistengti trumpinant paprastai žemę siekiantį vos apsirengtą kimono. Trumpinama nieko nekerpant, o tiesiog iš jo vidurinės dalies padarant horizontalią klostę, drabužio apačią į viršų juosmens link pakeliant tiek, kokio ilgio norime kimono. Klostė prilaikoma per juosmenį viską surišant pagalbine juosta tarsi diržu.

Tada aplink juosmenį juosiama ilga dekoratyvinė juosta. Paskui eilė papuošimui, tvirtinamam prie juosmens iš nugaros. Prireikė dar vienos juostos. Nepaminėjome specialaus atributo, kuris neleidžia subliūkšti papuošimui, ir platesnės juostos, kuria šis atributas paslepiamas. Net nebandėme skaičiuoti, kiek kartų buvo aprišamas juosmuo.

Drabužio dalys, net ir kai kurios siūlės turi savo atskirus pavadinimus, pavyzdžiui, kimono rankovės anga, apykaklė, apsiuvas, viršutinis moters kimono pamušalas, rankovės kišenė, dalis virš apykaklės ir kt.

Kimono dažniausiai siuvamas iš šilko, tačiau šiais laikais neretai naudojama medvilnė ar poliesteris. Tiktų ir lietuviškas linas. Kimono skirtas visiems: moterims, vyrams, vaikams.

Suvenyrai: viešnios atvyko su dovanomis – origamiais. (Vyčio Šulinsko nuotr.)

Išskiriamos kelios kimono rūšys, priklausomai nuo formos, kur ir kam skirtas dėvėti. Šiais laikais dėvimas tik įvairių festivalių, ceremonijų ar švenčių progomis, nes yra brangus, ilgai trunka apsirengti, sudėtinga valyti, prižiūrėti.

Apsirengimo procesas – kruopštus ir vienai moteriai būtų sunku apsirengti. Dviese užtruktų irgi gana ilgai, palyginti su laiku, kiek trunka apsirengti šiuolaikinius mums įprastus drabužius. Popietės dalyviams laikas prabėgo greitai, nes pavergė svečių charizma ir vedė smalsumas.

Kimono dėvinčias japones esame matę filmuose, bet retas esame turėję galimybę stebėti, kaip pasiekiamas galutinis rezultatas.