Vaikai – didžiausias turtas

Paklausta, ką veikia gyvenime, Lina atsako labai paprastai: dirba, augina vaikus ir savanoriauja. Ji vadovauja nedideliam katalikiškam šv.Kazimiero knygynėliui, esančiam pačioje Kauno senamiesčio širdyje. Drauge su vyru Kauno arkivyskupijos šeimos centre veda sužadėtinių kursus – ruošia jaunus žmones Santuokos sakramentui. Koordinuoja Arkangelo Gabrieliaus ateitininkų šeimų klubo veiklą, vienijančią apie 30 daugiavaikių šeimų – susitinka kartą per mėnesį, kalbasi aktualiais šeimos santykių, vaikų auklėjimo klausimais, gilinasi į rūpimus teologinius dalykus.

„Prieš didžiąsias metų šventes – Kalėdas, Velykas – tradiciškai visi išvažiuojame į rekolekcijas. Vaikams būna viena programa, tėvams – kita. Vasarą drauge su Gerardu organizuojame tradicinę šeimų stovyklą prie jūros, kurios dienotvarkėje būna visko: ir įdomių paskaitų, ir laiko maldai, ir pramogų, ir kūrybinių vakarų“, – pasakoja vadybininkės diplomą turinti Lina.

Didžiausias moters turtas – vaikai. Vyresnieji sūnūs jau gyvena savarankiškai, į namus sugrįžta tik kartą ar du per mėnesį. Tuomet šeima patiria patį nuostabiausią bendrystės laiką su pokalbiais, su mažųjų mergaičių žaidinimais – broliai stengiasi įtikti sesėms kaip tik išmano.

Tarp pirmagimio sūnaus Pauliaus, kuriam 27-eri, ir jauniausios dukrelės Liucijos Lina skaičiuoja 20 metų skirtumą. Dar Balčiūnų šeimoje yra 25-erių sūnus Linas ir 20-ies Kazimieras, mergaitės – Bernadeta, kuriai vienuolika, ir septynerių Liucija. Pasak mamos, abi dukros labai meniškos. Vyresnėlė lanko sakralinės muzikos mokyklą, dainuoja, šoka šiuolaikinius šokius kolektyve „Aura“, o Liucija jau nuo mažų dienų pamėgusi baletą, kuris jai kuo puikiausiai sekasi.

M.Montessori metodo gerbėja

Kas rytą savo jaunėlę Lina veža į Kauno senamiestį, kur netoli Rotušės įsikūrusi Kauno Montesori pradinė mokykla. Prie jos įkūrimo prisidėjo ir abu Balčiūnai. Jie yra vieni tos mokyklos steigėjų. Moteris didžiuojasi, kad rugsėjį jau bus treji metai, kai Palaimintojo Jurgio Matulaičio pradinė mokykla atvėrė vaikams duris ir sėkmingai dirba Marios Montessori metodu. Seniau Kaunas turėjo tik montesorišką darželį!

Skaičiai: jei mėgintų suskaičiuoti, kiek su penkiais vaikais būta Rugsėjo 1-ųjų, kiek išdovanota gėlių mokytojams, informacinių technologijų specialistas Gerardas turbūt pamestų skaičių. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kažkada, kai dar laukėsi pirmojo vaikelio, perskaitė garsios pedagogės montesorininkės Domicelės Petrutytės knygą apie unikalų metodą. Liko juo sužavėta ir ėmė ieškoti kažko panašaus Kaune. Taip atrado Montesori darželį, į kurį vėliau leido visus savo vaikus. Šio ugdymo metodo entuziaste save vadinančiai L.Balčiūnienei smagu išgirsti iš jau suaugusių sūnų, kad M.Montessori metodika jiems užtikrino prasmingą vaikystę. „Sykį sūnūs išsitarė, kad yra dėkingi mums su Gerardu. Kai paklausėme, už ką, atsakė: „Kad jūs į mus tiek daug investavote.“ Jie norėjo pasakyti, kad M.Montessori ugdymo sistema juos išmokė mokytis savarankiškai“, – džiaugiasi laiminga mama.

Anot jos, vienas esminių M.Montessori metodikos dalykų – vaiko atsakomybės ugdymas. Mažasis pats, padedamas mokytojo, dėliojasi savo dienos, savaitės, mėnesio planus. Jis žino, kiek ir kokių darbelių turės padaryti. Mokytojas atlieka pagalbininko vaidmenį ir atskuba į talką tik tada, kai mokinys kažko nesupranta.

L.Balčiūnienė sako, kad Kauno Montesori pradinėje mokykloje vaikai mokosi ne dėl to, kad mokytojai prašo, bet todėl, kad jiems patiems smagu tai daryti. Kiekviena savarankiškai įveikta užduotis, atliktas darbas čia kelia didelį džiaugsmą.

Dar vienas Linai patinkantis dalykas – vaikai, mokytojo vedami, gali mokytis savu tempu, naudodamiesi galybe įdomių montesoriškų priemonių, skirtų kiekvienam mokomajam dalykui. Su jų pagalba mokslai ne iškalami, bet tiesiog fiziškai išjaučiami – taip mokytis vaikams kur kas įdomiau. „Augindama savo vaikus įsitikinau, kaip sveika iš pradžių subrandinti pradinuką tokioje saugioje aplinkoje, o tik paskui išleisti į bendrojo lavinimo mokyklą, kur vaiko, kaip individualios asmenybės, ugdymas, deja, ne pats svarbiausias“, – sako pašnekovė.

Vyras – geriausias draugas

Susizgribusi, kad dar nepristatė savo vyro, Lina atsikvepia ir ištaria vieną svarų sakinį: „Gerardas – jis mūsų visų maitintojas, ramybės teikėjas, finansinio ir dvasinio stabilumo ramstis; dar – mano geriausias draugas.“

Moteris su vyru susipažino dar būdama studentė viename studentiškame renginyje. Prieš trejus metus paminėję sidabrinį santuokos jubiliejų, Balčiūnai ruošiasi netrukus švęsti ir bendro gyvenimo 30-metį. „Kaip mums tai pavyko? Su Dievo pagalba. Patys taip pat įdėjome nemažai pastangų. Gyvename tyliai, ramiai. Ką gyvenimas ar Dievas siunčia – viską priimame. Kadangi manome, kad ir patys esame daug gavę, su džiaugsmu savanoriaujame: dalijamės tuo, ką turime, su kitais“, – atviravo pašnekovė.

Lina sutinka, kad dabar, kai jau artėja prie penktos dešimties – vasarą švęs gražų jubiliejų, motinystė yra visiškai kitokia, nei ji buvo su pirmaisiais trimis vaikais. „Aišku, ir tada, ir dabar stengiuosi duoti savo vaikams viską, ką galiu geriausio, bet patirtis, išmintis daro savo. Dabar daugelyje situacijų elgiuosi visiškai kitaip, o prieš beveik 30 metų nebuvo to užtikrintumo… – prisipažįsta Lina. – Su vėlesniais vaikais pagaliau atradau dvasios ramybę – jau žinojau, kad visi tie leliukiški dalykai – ožiukai, kapriziukai – greitai praeis, tad kasdienybėje atradau daugiau džiugesio ir mokėjimo mėgautis motinystės dovana, daugiau nuolankumo.“

Moteris teigia sulig branda pagaliau supratusi, kad niekada nebus taip, kaip tėvams norisi ar jie įsivaizduoja, kaip turėtų būti. Nepaisant visko, jų pareiga kantriai ir nuolankiai lydėti vaiką jo virsmo asmenybe kelionėje, o atėjus laikui – mokėti atsitraukti ir leisti vaikams gyventi savo gyvenimus, daryti savo klaidas.

Ritualas – vakaro malda

Penkių vaikų mama prisipažįsta, kad sūnums jau gyvenant atskirai, ypač dideliu įvykiu tampa jų sugrįžimas. „Džiugu, kad didieji noriai grįžta į namus. Vadinasi, čia jiems buvo gera. Tuomet mudviem su vyru džiaugsmą kelią paprasčiausi dalykai – valgymas drauge, pokalbiai prie stalo, tiesiog buvimas kartu“, – dalijasi smagiomis akimirkomis pašnekovė.

Visko pasitaiko žmonių gyvenimuose, bet jei išbūni, ištveri, kai sunkumai tave vėto ir mėto, tuomet įgyji tikrą draugą.

Jai gražu žiūrėti, kaip į namus sugužėję sūnūs vyriškai bendrauja su tėčiu, kokios rimtos jų pokalbių temos. „Stebiu juos iš tolo ir gėriuosi, – šypsosi moteris. – Bet viskas vyksta kitaip, kai broliai lieka vieni su mažosiomis sesėmis. Jie stengiasi mergaites užimti, kad šioms būtų įdomu. Kai juos auginome, retai turėjome galimybę pabūti su Gerardu vienu du. Užtai dabar sūnūs mums padeda, išleidžia“, – džiaugiasi mama. Bernadeta su Liucija be galo laukia tų vakarų, kai lieka vienos su broliais. Šie prigalvoja mažosioms visokių atrakcijų, stengiasi, kad kartu praleistas laikas būtų turiningas ir įdomus.

Noras: Lina sako, kad laisvoje Lietuvoje nori auginti laisvas asmenybes, o šią jos mintį puikiai atliepia Marios Montessori pedagogika. / Asmeninio archyvo nuotr.

Vienas kasdienių Balčiūnų ritualų yra vakaro malda. „Tą valandėlę vyksta mūsų šeimos susibūrimas iš esmės, – sako L.Balčiūnienė. – Mes kas vakarą susirenkame svetainėje, sėdime, kalbamės, o paskui meldžiamės.“

Kaip į krikščioniško gyvenimo kelią atvesti maištingus berniukus, kuriems dažnai norisi daryti savaip, prieštarauti namų tvarkai, ieškoti savo tiesos? Moters manymu, jokios prievartos čia negali būti. Prisipažįsta, kad visokių periodų būta ir pas juos. Bet svarbiausia, kad vaikai matytų tikrą, nesumeluotą tėvų pavyzdį, kuris leistų nutolus ar paklydus iš naujo pradėti tikėjimo kelionę.

Laukia Velykų

Kai susipažino su Gerardu, Lina prisimena planavusi daugiausia tris vaikelius. Bet požiūrį į vaikus ir tėvystę netikėtai pakeitė Arkangelo Gabrieliaus ateitininkų šeimų klubas. Patekę į daugiavaikių šeimų būrį, Balčiūnai ir patys panoro turėti daugiau vaikų. „Kai tu pradedi lauktis, išsyk atsiranda daugybė tave palaikančių žmonių – emociškai ir fiziškai. Be to, tuose šeimų klubo susitikimuose tu matai viską: tiek daugiavaikių šeimų džiaugsmus, tiek rūpesčius. Regi tuos vieną po kito gimstančius leliukus ir tavo pačios širdis nejučia ima trokšti naujos gyvybės“, – sako daugiavaikė mama.

Jau ne pirmus metus Linos ir Gerardo šeima šv.Velykas pasitinka rekolekcijose. Tai dar viena graži nerašyta šeimos tradicija, kurią praktikuoja tiek vaikai, tiek suaugusieji.

„Šiemet mūsų Velykos žada būti truputėlį kitokios. Kadangi turėjome anapilin išėjusios močiutės palikimą – mažą butuką – tai priėmėme į jį ukrainiečių šeimą: mamą, močiutę ir dvi mergytes. Visai atsitiktinai jos pasirodė panašaus amžiaus kaip ir mūsiškės. Nuo tos dienos Bernadeta ir Liucija nenustygsta vietoje, spėliodamos, kaip smagiai jos visos keturios švęs Velykas – dažys kiaušinius, paskui juos ridens, eis daužynių, žiūrėdamos, kurios margutis stipresnis“, – pasakoja mama. Ji stebisi, kaip greitai vaikai, net ir nemokėdami kalbos, atranda kitokių komunikavimo galimybių. Per pirmąjį susitikimą septynmetė Liucija su savo bendraamže iš Ukrainos smagiai bendravo pasitelkusios telefoną – mergaitės rodė viena kitai nuotraukas ir paveikslėlių kalba mėgino papasakoti apie save.

L.Balčiūnienė prisipažino, kad karo akivaizdoje sustiprėja ir tikėjimo klausimai. Ji jaučia, kad tiek ji su vyru, tiek ir dukrelės labiau glaudžiasi prie Dievo, bandydami rasti paguodą, nepasiduoti visuotiniam nerimui.

Dar viena prasminga savanoriška Linos ir Gerardo veikla – porų rengimas Santuokos sakramentui. Norinčios tuoktis bažnyčioje poros turi aštuonis susitikimus-pokalbius ne tik su Balčiūnais, bet ir su kunigais, kitais savanoriais, kalbančiais pačiomis įvairiausiomis, sutuoktiniams aktualiomis temomis, pavyzdžiui, apie natūralų šeimos planavimą.

Paklausta, ar susitikimuose matyti, kurios poros nori tuoktis bažnyčioje tik dėl sakralios aplinkos, gražių nuotraukų būsimame šeimos albume, Lina sako, kad į pokalbius dažniausiai ateina jauni, gražūs ir išmintingi žmonės, kurie bažnyčios, o kartu ir Dievo palaiminimą laiko didele vertybe. Dauguma tikrai supranta, kad lankydami šiuos kursus ruošiasi tai vienai vienintelei santuokai ne tik prieš vienas kitą, bet ir prieš Dievą.

Kartu: „Nuotrauka iš seno šeimos albumo, kai dar sūnūs nebuvo išlėkę dvylikos juodvarnių keliais“, – juokiasi Lina ir žada, kad per šias Velykas būtinai pasidarys naujesnę visos šeimos nuotrauką. / Asmeninio archyvo nuotr.

Vietoj recepto – meilingumas

Ar Balčiūnai turi laimingos šeimos receptą? Ir taip, ir ne. Sako, kad didžiausia vertybė šeimoje – meilingumas vienas kitam. Į šį žodį sutelpa ir kantrybė, ir nuolankumas, ir meilė sau. Taip pat – sveikas požiūris į kitą asmenį ir į save patį, priimant kito kitoniškumą ir savo netobulumą.

„Svarbiausia šeimoje yra kalbėjimasis, – lėtai ištaria Lina. – Blogai, kai vyras su žmona virsta nutolusiomis viena nuo kitos planetomis, tarp kurių nebėra jokios traukos. Daugiavaikėse šeimose dažnai taip būna. Vaikų daug, rūpesčių irgi. Dar susiduria skirtingai auklėti du žmonės, kurie bando kažkaip rasti bendrą kalbą. Pradžia visiems būna sunki.“

Penkių vaikų mama neneigia – nelengva auginti būrį mažų vaikų ir dar rasti laiko vienas kitam. Vis dėlto reikia nepasiduoti, ieškoti išeičių. Kai kažkas iš draugų pasiūlė lankyti Dievo Motinos komandą, abu vienbalsiai sutiko. Ten kas mėnesį rinkdavosi kelios šeimos ir kunigas, kuris nubrėždavo gaires, o visas darbas iš esmės vykdavo porų namuose. Jų porai labai padėjo viena iš regulos dalių – prisėdimas. Tai reiškė, kad jie abu kartą per mėnesį turėdavo rasti laiko prisėsti nuoširdaus pokalbio, o jo metu aptarti įvairius problemiškus savo šeimos klausimus.

Balčiūnai prisipažįsta, kad prisėdimą su džiaugsmu praktikuoja iki šiol – jau bus koks dešimt metų. Jei esi supykęs, atitolęs, pervargęs ir nenori kalbėtis, vis tiek turi prisėsti ir kažkaip pradėti pokalbį. Kai pradedi kalbėtis, tuomet visai kitomis spalvomis pamatai ir savo sutuoktinį. Tuomet ir pyktis kaipmat išgaruoja.

Ką norėtų palinkėti kitoms šeimoms? „Branginkite savo sutuoktinį, tą žmogų, kuriam savo meilę ir ištikimybę prisiekėte, – sako Lina. – Visko pasitaiko žmonių gyvenimuose, bet jei išbūni, ištveri, kai sunkumai tave vėto ir mėto, tuomet įgyji tikrą draugą. Visam gyvenimui. Tuomet taip gera prisiglausti prie jo visu kūnu ir vidumi: juk tiek abiejų išbūta, išlaukta, iškentėta, išjausta, išpykta ir atleista...“