Iš praeities į ateitį: vieta, kuri mena J. Osovskio knygyną, skandalingą banką ir „Laisvę“

Laisvės al. 66 (dabar – Laisvės al. 90) nuo 1869 m.* ar nuo 1887 m.** iki 1935 m. veikė garsus Jokūbo Osovskio knygynas. „Mano knygynas Kaune tarnauja jums, tarnavo jūsų tėvams, seneliams ir proseneliams, – skelbė 1934 m. knygyno reklama. – Mano knygyne didžiausias pasirinkimas knygų visomis kalbomis. Visuomet pasiruošęs Jums patarnauti. Knygų pardavėjų senjoras, Jūsų senas draugas J. H. Osovskis, Kaunas, Laisvės al. 66.“

Veiklą lydėjo skandalai

Nijolės Lietuvninkaitės liudijimu, J. Osovskis 1887 m. birželio 27 d. gavo leidimą prekiauti rusų, lenkų ir kitomis kalbomis knygomis, įsigijęs knygyną iš knygininkės A. Tarnovskos.

Gali būti, kad knygyno veikimo Kaune pradžią J. Osovskis skaičiavo nuo A. Tarnovskos knygyno įsteigimo, nes gimęs jis 1857 m. Plocke ir 1869 m. knygyno savininku galėjo būti nebent jau minėta A. Tarnovska. Pasak N. Lietuvninkaitės, J. Osovskis knygyną prižiūrėjo kartu su žmona Stanislava, anksčiau tarnavusia A. Tarnovskos knygyne, su kuria susituokė Lenkijoje.

J. Osovskio knygyne buvo prekiaujama knygomis užsienio kalbomis (lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių), bet vėliau, ypač nepriklausomos Lietuvos laikais, knygyne buvo knygų ir lietuvių kalba. Vis dėlto didžiąją dalį knygyno parduodamų leidinių sudarė knygos lenkų kalba, neatsitiktinai 1907 m. buvo išleistas knygyno lenkiškų knygų asortimento katalogas. Rusiškų leidinių padaugėjo, kai 1900 m. J. Osovskis įstojo į rusų knygų prekybininkų ir leidėjų draugiją.

Jau nuo knygyno veikimo pradžios J. Osovskis nesitenkino knygų prekyba. Šalia knygyno veikė ir jo dviračių ir muzikos reikmenų parduotuvė, be to, knygyne buvo prekiaujama vadovėliais ir mokymo priemonėmis, rašymo reikmenimis, buvo didelis atvirlaiškių pasirinkimas, buvo galima užsisakyti vizitinių kortelių ir prenumeruoti periodinių leidinių redakcijų kainomis.

J. Osovskio knygyne 1921 m. buvo gautas leidimas parduoti rusų emigrantų Belgrade, Berlyne, Londone, Paryžiuje, Prahoje, Rygoje, Sofijoje leidžiamus žurnalus rusų ir vokiečių kalbomis (LCVA, f. 402, ap. 8, b. 367, l. 1).

Šeima: knygyno savininkas J. Osovskis (Paso kortelės nuotr. 1920. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 10215) ir jo žmona Stanislava (Paso kortelės nuotr. 1920. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 129). 

J. Osovskio knygyne buvo prekiaujama ir Kauno vaizdų atvirukais. Ant atvirukų buvo nurodyta, kad juos išleido J. Osovskis, tačiau dauguma vaizdų buvo paimta iš V. Zatorskio albumo (vėliau dovanoto Adolfui Reichardtui ir dabar saugomo Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje), nenurodant fotografijų autoriaus. V. Zatorskis XIX a. pabaigoje vienintelis turėjo teisę fotografuoti Kauno vaizdus, manė, kad turi išimtinę teisę ir juos platinti.

V. Zatorskis, pasak Alvydo Vaitkevičiaus, skundėsi 1899 m. Kaune viešėjusiam Z. Gliogeriui, kad vienas Kauno knygininkas neteisėtai gamina ir pardavinėja Kauno vaizdų atvirukus pagal jo nuotraukas, nurodydamas savo pavardę. Tas knygininkas ir buvo J. Osovskis.

Neaišku, ar V. Zatorskiui pavyko išspręsti konfliktą su J. Osovskiu, bet, pasak konfliktą tyrinėjusio A. Vaitkevičiaus, J. Osovskis ir toliau leido ir pardavinėjo atvirukus iš V. Zatorskio nuotraukų (Žymiausias XIX a. Kauno fotografas Vaclovas Zatorskis ir jo laikotarpio Kaunas / Alvydas Vaitkevičius // https://www.atmintiesvietos.lt/lt/tekstai/moksliniai-ir-publicistiniai-kauno tyrimai/zymiausias-xix-a-kauno-fotografas-vaclovas-zatorskis-ir-jo-laikotarpio-kaunas).

Visuomenės pasipiktinimą kėlė ir tai, kad J. Osovskis taip ir neišmoko lietuvių kalbos ir paprastiems klientams primindavo, kad šie kalbėtų lenkiškai. Neišvengė jis ir tardymo, nes 1921 m. buvo įsipainiojęs į antivalstybinės lenkų organizacijos Lietuvoje P. O. W. bylą, bet realios bausmės išvengė (Osovskis // Lietuvos žinios. – 1922, kov. 31, p. 3). 1933 m. spalio 25 d. rašte Kauno miesto ir apskrities viršininkui J. H. Osovskis informavo, kad nuo 1933 spalio 25 d. jo firma vadinsis „J. H. Osovskio tarptautinis knygynas ir gaidų sandėlis“ (LCVA, f. 402, ap. 8, b. 367, l. 2). 1934 m. jo knygynas bankrutavo, 1935 m. J. Osovskio nekilnojamasis turtas buvo parduotas iš varžytinių.

Vieta: Laisvės al. 66 apie 1935 m.– nuotraukoje matyti N. Alperovičienės vyno ir gastronomijos parduotuvės, J. H. Osovskio knygyno ir Lietuvos kredito banko iškabos. (P. Pakulnio fotografija // Kaunas: Laisvės alėja / Algimantas Miškinis. – Vilnius: „Savastis“, 2009, p. 110). 

Pinigai, diplomatija, kultūra

Aprašomas pastatas neišvengiamai susijęs su Martyno Yčo ekonomine veikla ir jo vadovaujamu Prekybos ir pramonės banku, pirmuoju banku nepriklausomoje Lietuvoje, pagarsėjusiu ir rezonansine byla dėl jo bankroto. Spalvingą jo istorija – antroje rašinio dalyje.

Banko čia būta dar carinio Kauno laikais: šioje vietoje veikė Vilniaus komercinio banko filialas, nuomojęs penkis kambarius antrame aukšte. 1919 m. į šį pastatą iš Vilniaus atsikėlė jau nepriklausomoje Lietuvoje įsteigtas Prekybos ir pramonės bankas. Po jo bankroto šioje vietoje netruko įsikurti kitas bankas – Lietuvos kredito bankas, įsteigtas JAV lietuvių iniciatyva dar 1921 m., o Laisvės al. 66 įsikūręs 1927 m.

Šalia banko 1927 m. įsikūrė ir Austrijos garbės konsulas (juo buvo vienas banko steigėjų Andrius Vosylius), o 1935–1938 m. Laisvės al. 66 buvo įsikūręs Austrijos generalinis konsulatas (nuo 2006 m. tai liudijo atminimo lenta ant pastato).

Dar 1934 m. balandį Laisvės al. 66 įsikūrė knygynas „Kultūra“, kuriame buvo didelis pasirinkimas knygų įvairiomis kalbomis, buvo prekiaujama pašto ženklais, raštinės reikmenimis, gaidomis. Tačiau knygynas „Kultūra“ Laisvės al. 66 ilgai neišsilaikė.

Verslas: užsidariusio restorano „Laisvė“ savininkas p. Račkauskas prie tuščio bufeto (Foto ekon. karių b-vės // Dienos naujienos. – 1931, liep. 4, p. 3.)

Papūgos, orkestras ir skolos

Šiuo adresu taip pat trumpam buvo įsikūręs ir restoranas „Laisvė“, per savo trumpą gyvavimą palikęs ryškų pėdsaką tarpukario Lietuvos kultūriniame gyvenime. 1909 m. gruodžio 6 d. namo savininkų rašte Kauno miesto įkainojimo komisijai šioje vietoje minima P. Belickio cukrainė ir konditerija, nuomojusi šešis kambarius pirmame aukšte ir keturis kambarius antrame aukšte bilijardinei (KRVA, f. 214, ap. 1, 3708, l. 12).

Ji dar minima ir 1919 m., paskui čia buvo Maksimo Žilinsko, M. Gustaičio cukrainė „Laisvė“, o nuo 1922 m. jau veikė Benedikto Jakubėno cukrainė-restoranas „Laisvė“.

Cukrainėje-restorane „Laisvė“ kaip interjero dalis buvo laikomos papūgos, kurios vienus lankytojus traukė, o kitiems, gyvūnų mylėtojams, kėlė pasipiktinimą („Laisvės“ nelaisvėje // Lietuvos žinios. 1923, sausio 9, Nr. 6, p. 2). Cukrainėje-restorane grojo M. Buršteino styginių instrumentų orkestras. Pagal asortimentą „Laisvei“ labiau tiko ne restorano, o cukrainės pavadinimas, nes buvo prekiaujama tortais, saldainiais, sausainiais, pyragaičiais ir šaltais užkandžiais.

1925 m. restoraną-cukrainę perėmė nauji savininkai V. Nacevičius ir M. Račkauskas. Namo savininkų Jankelio Rozenbliumo, Jochelio sūnaus (valdė keturis penktadalius nekilnojamojo turto Laisvės al. 66), ir Revekos Rozenbliumienės 1925 m. rugsėjo 22 d. rašte Kauno miesto įkainojimo komisijai nurodyta, kad V. Nacevičiaus ir K. Račkausko restoranas-kavinė užėmė penkis kambarius dviejų aukštų mūrinio namo prie Laisvės alėjos pirmame aukšte, o jų kepykla ir sandėlis buvo dviejų aukštų mūrinio namo pirmame aukšte kieme.

K. Račkauskas (Paso kortelės nuotr. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 11937.)

Be to, pastato prie Laisvės alėjos pirmame aukšte buvo J. Osovskio ir Michelio krautuvės, antrame aukšte tris kambarius užėmė Prekybos ir pramonės bankas, o dabartiniame Laisvės al. 92 buvo J. Osovskio keturių kambarių butas (KRVA, f. 214, ap. 1, 3708, l. 18).

Nuo 1928 m. restorano-cukrainės savininku buvo vienas Kostantas Račkauskas, netrukus vadovavimą restoranui perleidęs savo dukrai Marijai Račkauskaitei-Karužienei, o ši – Onai Rimšaitei (pagrindiniu savininku, nuomojusiu patalpas ir baldus liko K. Račkauskas).

Jau nuo 1925 m. nebeliko papūgų, o 1929–1930 m. atsirado restoranui įprastas meniu: pusryčių, pietų, vakarienės valgiai, vietinių ir užsienio alkoholinių gėrimų įvairovė. 1931 m. pradžioje dar pasirodė restorano-cukrainės „Laisvė“ reklama, bet jau 1931 m. liepą buvo skelbiama apie restorano bankrotą ir nufotografuotas jo savininkas K. Račkauskas prie tuščio bufeto (Iš juodosios restorano knygos // Dienos naujienos. – 1931, liepos 4, Nr. 74, p. 2; p. 3; Subankrutavo restoranas „Laisvė“: [Žinutė] // Rytas. 1931, liepos 6, Nr. 148, p. 7). 1

1932 m. kovą jau rašoma apie buvusių restorano „Laisvė“ patalpų išnuomojimą (Lietuvos aidas. 1932, kovo 29, Nr. 69, p. 8). Kaip pagrindinę restorano „Laisvė“ bankroto priežastį O. Rimšaitės vadovavimo laikotarpiu buvęs savininkas K. Račkauskas nurodė valdžios uždėtus papildomus mokesčius ir restorano klientų skolas, vadinamąją juodąją knygą.

Restoranui liko skolingi dailininkai, literatai, policijos valdininkai, studentai, mokytojai, tų skolų buvo apie 4 tūkst. litų (Iš juodosios restorano knygos // Dienos naujienos. – 1931, liepos 4, Nr. 74, p. 2; p. 3: nuotr.). Nuo 1938 m. šioje vietoje veikė alaus baras „Kunigaikščių baras“.

Verslininkė: M. Račkauskaitė–Karužienė, kurį laiką valdžiusi restoraną „Laisvė“ (Paso kortelės nuotr. 1924 09 17. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 41319).

„Stiklainio“ istorija

Sovietiniais metais pastato Laisvės al. 90 pirmame aukšte veikė įvairios parduotuvės: „Suvenyrai“, „Vaikiškas trikotažas“ (XX a. 8–9 dešimtmečiai) ir kitos, o antrame aukšte buvo butai. Prieš garsiąją 2010–2011 m. rekonstrukciją ir kurį laiką po jos pirmame aukšte dar veikė kavinė „Presto“, dabar – restoranas „Pas Stanley“ ir parduotuvė „IKI Ekspress“.

Apie šio pastato rekonstrukciją, dėl kurios jis pramintas stiklainiu, daug rašyta, sulaužyta daugybė iečių. Dėl priestato teisėtumo ir jo galimo nugriovimo kelerius metus tęsėsi teismų procesai. Nesigilinant į šias peripetijas vis dėl to drąsiai galima teigti, kad pastatas nebuvo tokios blogos būklės, kad jį būtų reikėję taip drastiškai rekonstruoti, nugriaunant šlaitinį stogą ir užstatant su istorine pastato dalimi labai kontrastuojantį stiklinį priestatą. Deja, vykdant rekonstrukciją lėmė ne paveldosauginiai, o užsakovo interesai įrengti ten viešbutį.

Rekonstrukcijos vienu užsakovų buvo tuo metu bendrovės „Eigulių Topolis“ akcininkas, viešbučio „Kaunas“ ir bendrovės tuo pačiu pavadinimu vienas savininkų Rimantas Meška. Todėl rekonstrukcijos metu kilus visuomenės pasipiktinimui buvo juokaujama, kad meška užlipo ant paveldo.

Sovietmetis: namas Laisvės al. 90. – suvenyrų ir vaikiško trikotažo parduotuvės 1981 m. / S. Lukošiaus nuotr., KMM GEK 9798

Rekonstrukcijos pirmojo projekto autorius buvo architektas Virginijus Juozaitis. Po teismų maratono, kuris kaltų dėl leidimų išdavimo ir dėl pačios rekonstrukcijos nesurado (trys kultūros paveldo darbuotojai išteisinti įsigalėjus senaties terminui), rekomendacija priestatą nugriauti buvo pakeista rekonstrukcijos patobulinimu, kad stiklinis priestatas labai nedisonuotų su pastato istorine dalimi, nors jo viduje ir neliko nieko, kas primintų antrame aukšte buvusius bankus.

2013 m. rekonstrukcijos patobulinimo autorius – architektas Rimas Adomaitis. Pastato Laisvės al. 90 rekonstrukcijoje galima įžvelgti ir keletą gerų dalykų: atkurtos antro aukšto langų puošmenos, ant namo išliko 2006 m. pakabinta atminimo lenta, liudijanti, kad čia 1927 m. buvo įsikūręs Austrijos garbės konsulas, o nuo 1935 iki 1938 m. – Austrijos generalinis konsulatas. Be to, po šio pastato skandalingos rekonstrukcijos labai suaktyvėjo visuomenės dėmesys ir kitiems rekonstruojamiems objektams.

* Pasak knygyno reklamoje jo bankroto metu nurodytos datos (65 metai // Sekmadienis. – 1934, spal. 7, p. 10)

** Taip nurodyta Nijolės Lietuvninkaitės knygoje: Kauno senoji knyga / Nijolė Lietuvninkaitė. – Vilnius: Versus Aureus, 2006, p. 112–113. Labiau tikėtina, kad J. Osovskio knygynas pradėjo veikti 1887 m., nes 1874–1887 m. jis dar gyveno Petrakave (miestas į pietus nuo Lodzės, Lenkija) ir tik 1887 m. apsigyveno Kaune (J. Osovskio pilietybės kvota Kauno m. policijos III-ioje nuovadoje. 1926 02 15. KRVA, f. 66, ap. 17, b. 184, l. 7–8)

 


II dalis

Tęsdami pasakojimą apie Laisvės al. 66 (dabar – Laisvės al. 90) esantį pastatą, turėtume ilgėliau stabtelėti ties laikotarpiu, susijusiu su Martyno Yčo ekonomine veikla ir jo vadovaujamu Prekybos ir pramonės banku (PPB) – pirmuoju banku nepriklausomoje Lietuvoje, pagarsėjusiu ir rezonansine byla dėl jo bankroto.

Centrinė figūra

M. Yčas buvo pirmojo tarpukario Lietuvoje banko – PPB – steigėjas ir banko valdybos pirmininkas (bankas įsteigtas 1918 m. gegužės 1 d. Vilniuje, paskui persikėlė į Kauną: iš pradžių – į laikinas patalpas, o nuo 1919 m. sausį – į Laisvės al. 66). Iki Lietuvos banko įsteigimo PPB  atliko valstybės banko funkcijas.

Pirmas blynas, deja, kartais būna prisvilęs. M. Yčas taip pat to versle neišvengė, o beveik visos jo sėkmės ir nesėkmės buvo susijusios su svarbiausiu verslo objektu – PPB.

PPB vienas pagrindinių tikslų ir buvo M. Yčo verslo rėmimas. PPB finansavo šias su M. Yčo veikla susijusias bendroves (beje, finansavo, galima sakyti, valstybės pinigais, nes kontrolinį banko akcijų paketą iš pradžių turėjo Finansų ministerija): Anglų-Lietuvių Tautos bendrovę, akcines bendroves „Alphons Schick“, „Butas“, „Dubysa“, „Eglynas“, „Lietuvos statyba“, „Gubernija“, „Kuras“, „Lietuvos garlaiviai“, „Lietuvos Lloydas“, „Patrimpas“, „Ragutis“, „Ringuva“, St. Montvilos įpėdinių ir Ko spirito rektifikavimo dirbtuves Panevėžyje, verpimo audimo fabriką Panevėžyje, ūkio mašinų dirbtuvę „Nemunas“, kalkių fabriko Šiauliuose statybą.

Šio banko steigėja ir akcininkė, be privataus kapitalo, buvo ir Finansų ministerija. Jei M. Yčas nebūtų buvęs finansų ministru, nebūtų galėjęs tikėtis daugiau kaip pusės banko kapitalo finansinės injekcijos privačiai kuriamam bankui (vien privataus kapitalo bankui kurti neužteko).

Finansų ministro (tiek paties M. Yčo, tiek jo verslo partnerių), PPB valdybos pirmininko ir Lietuvos banko tarybos pirmininko pareigų suderinimas buvo tiesiog idealus M. Yčo ir jo partnerių verslui.

Įamžinta: Lietuvos Prekybos ir Pramonės Banko (Centro) įstaiga, persikėlusi iš Vilniaus Kaunas// Lietuvos albumas. – Kaunas ; Berlynas: Otto Elsner, 1921, p. 168.

Garsios pavardės

Tarp banko akcininkų buvo daug žymių žmonių, kurie, bankui žlugus, pasidalijo į kaltinamuosius ir nukentėjusiuosius, bet aiškios ribos tarp kai kurių jų nebuvo. Pvz., kaip nukentėjęs liudininkas byloje davęs parodymus Jonas Raupys galėjo papildyti ir kaltinamųjų eiles dėl kartu su M. Yču pradangintų banko pinigų, skirtų Žemės bankui steigti, bet atiduotų „Lietuvos garlaivių“ bendrovei, ir kaip banko valdybos narys.

Prekybos ir pramonės banko akcininkai buvo valdžios vyrai: Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras, J. ir M. Yčai, Vaclovas Sidzikauskas, Konstantinas Šakenis, Jonas Dobkevičius, visa Nepriklausomybės Akto signataro Saliamono Banaičio giminė, mokslininkai Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, N. Pokrovskis (jis – ir buvęs Finansų ministerijos patarėjas), menininkai Kipras Petrauskas, Stasys Šimkus, Antanas Žmuidzinavičius, poetas Maironis, aukšti dvasininkai Konstantinas Olšauskas, Kazimieras Paltarokas, Kazimieras Šaulys ir kt.

1918 m. PPB įstatuose banko steigėjais įrašyti M. ir J. Yčai, J. Alekna, Adomas Prūsas, S. Banaitis ir nurodyta, kad tokie dar gali būti jų pakviesti žmonės. Tokiais pakviestais žmonėmis galėjo būti Andrius Dubinskas, Petras Leonas ir Kazys Šalkauskis, taip pat įstatuose neįrašyta viena pagrindinių steigėjų – Finansų ministerija.

Išskirtinis: Lietuvos Kredito bankui skirta dėmesio Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti išleistame albume (spaudai paruošė H. Serafinas. – Kaunas: Spindulys, 1933, p. 414.

Nepalankios aplinkybės

Banko veiklos pradžia žadėjo jam puikią ateitį. Tai buvo vienintelis valstybinis komercinis bankas, patraukęs daug žymių akcininkų, išvystęs užsienio ryšius ir aktyviai remiantis vietinį verslą, mokantis didelius procentus ir kartu žadantis pusiau valstybinio banko patikimumą. Tačiau gana greitai reikalai pakrypo nepageidaujama linkme. M. Yčas kartu su kitais steigė PPB sunkiomis politinėmis ir ūkinio gyvenimo sąlygomis, jo veikimas buvo susijęs su didžiule rizika.

Jei PPB steigimas būtų orientuotas tik į sąlygų sudarymą savo verslui, tai, siekiant iki minimumo sumažinti riziką, M. Yčui labiau apsimokėjo kurti ne pusiau, o grynai valstybinį banką, juo labiau kad tam turėjo ir sąlygas ir iniciatyvos teisę, nes buvo finansų, prekybos ir pramonės bei susisiekimo ministras.

Šiais laikais ministrui net nebūtų leista imtis privataus verslo, nes tai savaime kelia valstybės ir privačių interesų konfliktą. Tačiau tarpukario Lietuvoje įstatymai nedraudė politikui, Vyriausybės nariui turėti ir savo verslą.

 

Istorija: tokį namą Laisvės al. 90. 1979 m. (kairėje) ir 1981 m. įamžino Stanislovas Lukošius. / KMM GEK 9674, KMM GEK 9798.

Asmeniniai interesai

M. Yčas buvo veiklos žmogus, todėl į banko ir įvairių bendrovių kūrimą įsitraukė ne vien dėl galimybės pasipelnyti, Tačiau to motyvo atmesti taip pat negalima. Bankas buvo aiškiai orientuotas tik į tų bendrovių rėmimą, kurios vienaip ar kitaip susijusios su M. Yčo veikla. Tai nėra jokia išimtis. Kiti bankai irgi apie save formavo tam tikras verslo struktūras, kurios turėjo padėti efektyviau realizuoti banko ekonominį potencialą, kartu keliant Lietuvos ekonomiką.

Savos pramonės ir prekybos ugdymas M. Yčui net galėjo būti tikslas, o priemonė tam tikslui pasiekti – PPB įsteigimas. Jau iš banko pavadinimo matyti, į ką jis buvo orientuotas. Privačių asmenų lėšų bankui steigti 1918 m. pabaigos sąlygomis nebūtų užtekę, todėl įtraukti valstybės lėšas buvo būtina, be to, tai sudarė banko patikimumo įvaizdį.

Šio banko steigėja ir akcininkė, be privataus kapitalo, buvo ir Finansų ministerija.

Natūralu, kad, verslui vystantis, tikrieji savininkai bandė įsitvirtinti kaip bendrovės valdytojai, įsigydami kontrolinį akcijų paketą. M. Yčo įsigytas kontrolinis akcijų paketas tik įteisino tą padėtį, kuri būtų buvusi, jei privatūs steigėjai iš karto būtų turėję pakankamai lėšų.

Finansų ministerijos akcijų pirkimas žemesne nei rinkos kaina buvo pirmas signalas, kad gali būti ir daugiau neaiškių susitarimų (rinkos kaina buvo 1 500–1 800 auksinų už vieną akciją, o M. Yčas pirko po 800 auksinų už akciją). Dar vienas signalas apie negerus dalykus buvo 1922 m. gegužės 14 d. visuotinis akcininkų susirinkimas. M. Yčas informavo jame apie banko statuto pasikeitimus.

Nelaukiant Finansų ministerijos patvirtinimo, susirinkime vadovautasi M. Yčui ir jo partneriams palankiu statuto pakeitimu, kad nuo kiekvienos akcijos būtų skaičiuojama po balsą, nors anksčiau vienas akcininkas negalėjo turėti daugiau kaip dešimt balsų. Kai kurie akcininkai prieštaravo, tačiau jų nuomonės tiesiog nepaisyta, nes daugumą balsų turėjo keli pagrindiniai akcininkai.

Kai dauguma akcijų suplaukė M. Yčui, o sprendimai galėjo būti priimami balsuojant priklausomai nuo turimo akcijų skaičiaus, M. Yčas ir jo partneriai galėjo nekliudomi priimti sau palankius sprendimus ir tuo naudojosi.

Humoras: Marinavimo menas: T. Kulakausko karikatūra: [Apie ilgai trunkančią Prekybos ir pramonės banko, buvusio Laisvės al. 66, bylą] // Kuntaplis. – 1935, geg. 12, p. 3.

Pražūtinga aritmetika

Jau 1922 m. gruodžio 30 d. akcininkų susirinkime M. Yčas pranešė, kad bankas, siekiant apsisaugoti nuo markės kritimo padarinių, įsigijęs nejudamojo turto ir įvairių bendrovių akcijų. Tačiau kaip tik tai ne tik neapsaugojo banko nuo krizės, bet buvo viena jo krizės priežasčių.

Be to, akcininkus stengtasi užliūliuoti teiginiais apie vis gerėjančią banko finansinę padėtį, kaip pasirodė vėliau, net sąmoningai suklastojant buhalteriją, o išaiškėjus didelių balanso neatitikimų, teisintasi neapsižiūrėjimu ar net teigta (banko byloje), kad tai nieko blogo: esą visi taip daro – kiek pagražina padėtį.

Dėl tariamos 600 tūkst. litų klaidos dividendams ir tantjemoms buvo panaudotas faktiškai ne banko pelnas, o jo kapitalas (pats M. Yčas pasiėmė 358 988 litų dividendų ir 26 274 litų tantjemų, o jo žmona – 11 200 litų dividendų).

Nepagrįstos kalbos apie banko akcinio kapitalo didėjimą (jis 1923 m. pradžioje esą buvęs vertas 6 mln. litų, nors, finansininkų skaičiavimu, buvo tik 123 4857 litai) ir augantį banko pelną, jau faktiškai prasidėjus banko krizei, patyrus nemažai nuostolių, buvo teisinamos bankinės veiklos nepatyrimu. Bankų sistema Lietuvoje tik kūrėsi ir patyrimo, kaip tvarkytis, tikrai trūko, – tai pasakytina apie visus bankus.

1922 m. išėję bene labiausiai patyrę banko valdybos nariai Vytautas Petrulis (tapo finansų ministru) ir A. Prūsas (išėjo į Lietuvos banką), į Kredito banką išėjęs Andrius Vosylius kiek susilpnino banką, tačiau liko  jau įgiję patyrimo banko tarnautojai, o valdybą ir tarybą taip pat papildė ne naujokai finansinėse srityse.

Kritika: Klasiškoji literatūra: „Žmogus, kuris juokiasi“ romano lietuviškas vertimas: [B. Jermolajevo karikatūra apie M. Yčo vadovaujamo Prekybos ir pramonės banko tyčinio bankroto bylą] // Kuntaplis. – 1936, vas. 16, p. 3.

Rizikingi sandoriai

Pats M. Yčas, kurį daugiausia iš kaltinamųjų bandyta teisinti nepatyrimu, specifinių bankų reikalų galėjo ir neišmanyti, tačiau organizuojant finansinį darbą turėjo nemažą praktinio darbo patyrimą (jau vien dėl finansų ministro veiklos praktikos) ir sutikrinti banko balansą, numatyti banko veiklos gaires turėjo būti pagrindinis jo rūpestis. Kad taip nebuvo, daugiau nei akivaizdu.

Tik sąmoningu aplaidumu galima paaiškinti minėtą 600 tūkst. litų pelno klaidą buhalterijos knygose. Advokato P. Kerpės pateikti dokumentai liudijo, kad jau 1923 m. pradžioje banko vadovybė apie klaidą banko balanse žinojo, taigi visų pirma M. Yčui tenka atsakomybė dėl sąmoningo informacijos slėpimo.

Tikra banko nelaime tapo dviejų vokiečių bankų pirkimas, vėlgi asmeniniais M. Yčo kontaktais, atnešęs bankui 1,6 mln. litų nuostolių. Bankrutuojantys bankai, juos sujungus, pavadinti Vokiečių-lietuvių banku ir tapo PPB padaliniu užsienyje.

Abejotina, ar M. Yčas, daug bendravęs su šių bankų vadovais, asmeniškai rūpinęsis bankų pirkimu, nežinojo tikrosios padėties. Tikriausiai ji tiesiog nerūpėjo, nes galėjo būti perkama specialiai tam, kad būtų lengviau spekuliuoti vokiečių markėmis.

Iš paimtų paskolų ir kreditų buvo akivaizdu, jog banko vadovybė laukė, kad jiems ir jų įmonėms tos skolos bus nurašytos dėl kritusio markės kurso, ir neapsiriko.

Visai nepateisinamas tolesnis M. Yčo bendradarbiavimas su Vokiečių-lietuvių bankui atstovavusiu, Londono policijos ieškomu, J. Volpe. Paimta iš jo PPB paskola markėmis, kritus jų kursui, buvo grąžinama tvirta valiuta (tiesa, dėl to daugiausia nukentėjo pats M. Yčas, padengęs skolą). Banko valdyba ir jos pirmininkas vėlgi negalėjo nežinoti apie 1922 m. banko patirto 546 tūkst. litų nuostolio nuslėpimą (buvo rodoma tik dalis nuostolių, o kiti perkeliami į kitus metus).

Veiklos pabaiga

Padėtis, kurią jau būtų galima pavadinti PPB bankrotu, susidarė dar 1922 m. pabaigoje–1923 m. pradžioje, tačiau, porą metų faktiškai nieko nedarant (stengiantis nutylėti apie banko problemas), krizė gilėjo, o apie ją, pasak A. Voldemaro, buvo galima spręsti vien iš to, kad šiaip blaivininkas M. Yčas ėmė išgėrinėti.

Tik 1925 m. nutarta PPB gelbėti valstybės 2 mln. litų paskola, oficialiai tai įvardijant valstybės užsakymu privačiam bankui svetimos tvirtos valiutos pirkimui. Šią valstybės sanaciją iš pradžių bandyta nuslėpti, bet, iškilus viešumon, diskusijose spaudoje ir Seime buvo pateikiama minėta oficiali versija.

Valstiečių liaudininkų paklausimas ir interpeliacija Seime ministrui pirmininkui neleido PPB visiškai laisvai disponuoti šiais pinigais, be to, sanacija buvo pavėluota, per maža ir vargu ar tikslinga. 1925–1927 m. vyko banko bankroto procedūra.

Faktiškai bankrutavęs 1926 m., bankas formaliai dar veikė iki oficialaus bankroto paskelbimo visuotiniame akcininkų susirinkime 1927 m. rugsėjo 21 d., tačiau, jau nelaukiant oficialaus bankroto, į banko patalpas Laisvės al. 66 (dabar Laisvės al. 90) įsikraustė Lietuvos kredito bankas.

PPB byla dėl nežinomų priežasčių ilgai užsitęsė. Po ilgų užkulisinių žaidimų ji pradėta ruošti 1931 m., tačiau nuo bylos parengimo iki kaltinamųjų aktų praėjo dar dveji metai, o nagrinėjimui pradėti prireikė dar trejų metų.

Nieko stebėtino, kad didelį atgarsį turėjusi byla faktiškai pasibaigė niekuo. Pagrindiniai kaltinamieji M. Yčas ir J. Šodė pripažinti kaltais dėl nusikalstamo aplaidumo ir kreditavimo tvarkos pažeidimų, tačiau dėl senaties termino realios bausmės išvengė.

Net ir dėl teismo išlaidų Vyriausiasis tribunolas panaikino Apeliacinių rūmų 1936 m. spalio 5–6 d. sprendimą ir atleistiems nuo bausmės dėl senaties termino nebereikėjo mokėti ir teismo išlaidų. Tačiau paliktas galioti Apeliacinių rūmų sprendimas atiteisti solidariai iš M. Yčo, J. Šodės ir J. Dobkevičiaus turto Susisiekimo ministerijai 36 107 litus su 6 proc. nuo 1923 m. sausio 16 d., Finansų ministerijai – 774 litus ir Lietuvos bankui – 1 526 806 litus.

Neatkūrė tribunolas ir gero M. Yčo vardo. Dėl PPB dėmė jam liko visam gyvenimui. Tai sutrukdė ir M. Yčo politinei karjerai. Motyvuojant jo finansine praeitimi (faktiškai dėl PPB bankroto, dėl ryšių su įtartinos reputacijos J. Volpe) M. Yčui nebuvo skirtos Lietuvos generalinio konsulo Kanadoje pareigos.

Lietuvos Vyriausybės ir K. Bizausko pastangos reabilituoti M. Yčą Kanados Vyriausybės akyse nedavė vaisių ir Lietuva tarpukariu savo konsulo Kanadoje taip ir neturėjo. Blogiausia, kad užsitęsęs bylos procesas labai sukliudė M. Yčo verslui (Kaune tik vienintelėje „Ringuvoje“ jis išlaikė savo pozicijas).

Visos PPB bankroto peripetijos, remiantis PPB byla Kauno apygardos teisme, archyviniais dokumentais ir bylos atgarsiais, spaudoje aprašytos straipsnyje „Kauno istorijos metraštyje“ (Martyno Yčo ekonominės veiklos Kaune pėdsakais / Alvydas Surblys // Kauno istorijos metraštis. – Kaunas, 2006, t. 7, p. 111–136).


Šiame straipsnyje: Jokūbo Osovskio knygynasLaisvės alėjakaunasbankasSantakaMedijų rėmimo fondas

NAUJAUSI KOMENTARAI

čia kampe visai nebloga kavinė dabar

čia kampe visai nebloga kavinė dabar portretas
kartais dienos pietus ten valgau
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių