Šančiai – šančiškių akimis

"Kai prasidėjo pirmųjų kareivinių rekonstravimas, iškart pradėjome stebėti, ėjome į patį rekonstruojamą pastatą. Stovėjome ant griuvėsių, tačiau žinojome, kad ten bus mūsų kambarys. Kodėl mus taip traukė kareivinės? Nežinau. Visų pirma tai istoriškai susiformavusi šių pastatų aura. Taip pat architektūriniu aspektu – mūras, tie granitiniai laiptai, atlaikę šimtą metų. Tai kažkaip mus užbūrė."

Jauna šeima Šančiais ypač džiaugiasi vasarą, kai žydi obelys, atsigauna Nemuno pakrantės.

"Būna, kad žmones, sulaukusius tam tikro amžiaus, traukia į kaimą, sodą. O čia mes turime viską kartu – esame ir mieste, ir kaime", – tikina L.Masys ir pamini dar vieną Šančių pranašumą – idealų susisiekimą su Kauno centru.

Turi ir daržą

Pasak B.Korobkos, Šančiai savo veidą ėmė keisti po nepriklausomybės atgavimo – valdžios aplaidumas lėmė, kad šis rajonas buvo apleistas, nunyko daug gamyklų.

"Štai, pažiūrėkite koks tragiškas kiemas, kokia duobė. Rūpinamės tris mėnesius, kad mums sutvarkytų šį kanalizacijos dangtį. Visą šį laiką girdime tik vieną atsakymą – nėra pinigų", –  sielojasi vyras, pokalbio metu rodydamas į jo daugiabučio kiemo asfalte žiojančią duobę, kuri jam simbolizuoja valdžios neveiklumą.

Vis dėlto B.Korobka savo gyvenamąjį rajoną šiandien vertina pozityviai. Vyras džiaugiasi šio rajono naujakuriais, jaunąja karta. Anot jo, tai lemia geras susisiekimas su centru, gamta, patraukli rajono lokacija.

"Štai pastatė šį 27-uoju numeriu pažymėtą namą. Ten įsikūrė įvairios firmos. Žmonės dirba, nauji veidai. 31-ojo namo pirmąjame aukšte taip pat kuriasi bendrovės. Visur pirmus aukštus užima naujakurių verslas. Prie turgaus – irgi kažkokia nauja firma. Tai labai gerai", – pasikeitimus Šančiuose vertina senbuvis.

"Šiandien Šančius galima būtų lyginti su kaimu, tačiau atkreipkite dėmesį, kiek nedaug čia daržų. Be mūsiškio, daugiau nelabai ir matyti. Visi užsisėja pievutes, ir tiek. O mes skiriamės tuo, kad abu kilę iš kaimo ir neįsivaizduojame savo namo be sodo šalia", – pasakoja sutuoktiniai Edmundas ir Alma.

Rajonas greitai pasikeitė

Šeimos sklypas išsiskiria tuo, kad jame daug meninių objektų: dvi skulptūros, trys koplytstulpiai, kuriuos išdrožė Edmundo dėdė skulptorius Leonas Juozonis.

"Taip, galėjome, kaip ir visi, įsikurti praktiškai, tačiau turėjome norą ir galimybes susikurti tokią sau mielą erdvę, – tikina E.Stašys, kuriam pritaria ir žmona. – Mums smagu, kai auga obelis, stovi paminklai. Vienas koplytstulpis, kuriame pavaizduotas Florijonas, mūsų namą saugo nuo gaisrų. Graži ir kultūringa aplinka mus džiugina."

Kalbant apie renginius, sutuoktinių nuomone, Šančių bendruomenė yra gana konservatyvi, pasyvi. "Keista, tačiau šančiškai negali pasigirti kaimynų bendravimu, nežinau, kodėl taip yra. Tai tarsi daugiabutis – visi užsidaro savo teritorijose", – pastebi Alma.

Edmundas ir Alma mato, kaip rajonas gražėja: sutvarkyta pagrindinė gatvė, atkurtos kareivinės, į kurias keliasi naujakuriai, turintys savo naują požiūrį, bendruomeniškumo jausmą.

Kaip pastebi L.Masys, jam gyvenant čia, Šančiai pasikeitė labai smarkiai ir greitai: "Kai mes persikėlėme į buvusias kareivines, kuriose jau gyvename apie aštuonerius metus, nuo to laiko rajonas keitėsi tiesiog akyse. Galbūt tai siejasi su rekonstruotais, prikeltais naujam gyvenimui pastatais, tai, kaip jie keičia miesto veidą. Be abejo, tai daro įtaką ir miesto socialiniam atspalviui. Nors ne vien kareivinės. Turiu pastebėti, kad namai rekonstruoti ir Kranto gatvelėse – medinukai perdažyti, suremontuoti. Buvo ir tokių, kurie toliau kalė plastmases ant sienų, tačiau galima pastebėti ir naujakurių. Šančiai tuo ir žavi, kad 50 m nuo pagrindinės A.Juozapavičiaus g., kuri yra turbūt moderniausia mieste, gali girdėti vištų kudakavimą, matyti kapojamas malkas."

Asociacijos ir vietos

Paklaustas, kokias kasdienes rajono praeities vietas prisimena, B.Korobka išskiria parduotuves, barus ir legendines Šančių pirtis. Pamini ir carinės Rusijos laikų paveldą, kuris, anot jo, yra dalis rajono veido. Tai kareivinių, rūsių ir sandėlių pastatų kompleksas.

"Tarp gyventojų populiarus buvo restoranas "Kastytis", kino teatras "Taika", – paklaustas, kur Žemųjų Šančių gyventojai eidavo švęsti, prisimena R.Korobka. – Apsipirkdavome "Rugelyje", kurį vėliau pervardijo "Šilu", šalia jo veikė visų mėgstamas tiras. Na, dar verta paminėti Šančių pašto pastatą, kuris buvo prie dabartinio šviesoforo A.Juozapavičiaus g. Iš ten galima buvo išsiųsti laiškus, paskambinti."

Kiekvieno rajono neatsiejama socialinių centrų dalis – veikiančios alinės.

"Pamenu, anksčiau tiesiog gatvėje stovėdavo vyno automatai. Vėliau buvo pereita prie pilstomo alaus. Dvidešimt kapeikų įmeti ir pasiimi stiklinę. Tokie patys automatai stovėjo ir prie dabartinio "Šilo" parduotuvės, kur dabar yra ir Lietuvos pašto filialas. Gerti alaus rinkdavomės "Šnekutyje", kuris veikė prie Panemunės paplūdimio, Birutės ir A.Smetonos g. sankirtoje. Taip pat, žinoma, traukdavome į iki šiol veikiantį "Apynėlį", "Kastytį" arba tiesiog prie alaus automatų", – pasakoja vyras.

Vertina vandenį

Turgus Žemuosiuose Šančiuose nebuvo svarbus, atsidarė vos prieš du dešimtmečius. Kaip pamena pašnekovas, anksčiau jo vietoje buvo kariuomenės parašiutų sandėlis.

Nuo savo atvykimo į Šančius B.Korobka pamena ir Švč.Jėzaus Širdies bažnyčią (pastatyta 1938 m.). Vyras atkreipia dėmesį ir į tai, kad dabartiniame Vilijos parke stovėjo medinė stačiatikių cerkvė. 109-ojo Volgos pėstininkų pulko Dievo Motinos Globėjos cerkvė buvo pastatyta 1896 m., nugriauta po 1950 m. kilusio gaisro. Cerkvės vietoje šiandien stovi kryžius.

Pašnekovas akcentuoja ir mažai kam žinomą Šančių objektą – iki šiol tekantį legendomis apipintą šaltinį. "Taip, jis iki šiol yra. Čiurlena šalia bėgių ir iki dabar sutraukia daug žmonių, vertinančių jo vandenį. Ypač vertingas ir labai švarus vanduo", – apie L.Ivinskio g. esantį šaltinį pasakoja B.Korobka.

Kadaise dėl čia buvusių itin vertingų versmių egzistavo ir Šančių kaip kurorto vizija.

"O, Šančių pirtys! Jos buvo trys: geležinkelininkų (kur dabar veikia kepykla, A.Juozapavičiaus g. 112), A.Mickevičiaus g. pirtis ir, mano manymu, geriausia – Sodų g. pirtis, kuri iki šiandien sėkmingai veikia, – pasak B.Korobka, šios pirtys buvo neatsiejama šeštadienio tradicija. – Daug žmonių susirinkdavo, bendraudavo, aptardavo naujienas. Griebi vantą į ranką, kompaniją – į parankę, ir leki pirtin."

Traukia Nemunas

"Pati gražiausia vieta Kaune – mūsų gatvė. Atvažiuokite čia pavasarį – pamatysite, kaip viskas sužydi, paukščiai čiulba, Nemunas teka. Ir tik septynios minutės nuo miesto centro", –  svetingai kviečia šančiškė Alma.

Šeima pamini ir Napoleono kalną, esantį kitame Nemuno krante. Anot jų, ši vieta yra gerai žinoma šančiškiams: daug kas vyksta ten Joninių laužus deginti ar tiesiog pažvelgti į gražią Šančių panoramą.

"Man brangiausia Šančių vieta – Panemunės tiltas ir prie laidojimo biuro esanti pievelė. Ten auga labai gražus kaštonas. Tas peizažas, kai nuo laidojimo biuro gali matyti tiltą, žalia pievelė ir tas nuostabus kaštonas mane visada labai pradžiugina", – teigia moteris. Jos vyras Edmundas papildo: "O man mieliausias yra vaizdas iš mūsų terasos į Nemuną."

Sutuoktiniai sutaria, kad didžiausias traukos objektas jiems yra Nemunas: "Mes vaikštinėjame prie jo, girdime jo tekėjimą, vaikai važinėja dviračiais pakrantėmis."

Dviračių takas Šančiuose atsirado maždaug prieš penkiolika metų.

 


Šiame straipsnyje: Šančiaišančiškiaikaunas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Atsargiai

Atsargiai portretas
Tik negerkite to šaltinio vandens, prie seniūnijos kabo informacija apie tą "švarų" vandenį...

Kritikoriams

Kritikoriams  portretas
Atsiranda "Einshteinu"kritikuot kito darbus ,kada pats yra kazkoks tai nevykelis . jeigu esi vunderkindas , tai prasom ,kelias laisvas parodyk savo sugebejimus ir parasyk idealu straipsni ! O as esu NEPAPRASTAI dekinga uz kiekviena sakini to straipsnio ! Nesvarbu kad nuotraukos senos , baigs tilta bus nauju . Tas zmogus kuris rase ta straipsni turi sakyt ; I'am not pizza, that can make everybody happy! O dabar prisikabins prie zodzio Pica ,,, pirmyn !

Valius

Valius portretas
Visai nusirašė "Kauno diena". Gal kam tie 20 metų jau gyli praeitis. Ką kalbėti tiems, kurie prisimena 50-60 metų įvykius, o jiems tėvai pasakojo apie tarpukarį. Tai ženkliai platesnė Šančių istorija. O čia vaikėzų sukurptas straipsnelis. Juk tuose fabrikuose praėjo ne vienos kartos gyvenimas į vairiais istoriniais momentais. Ar kam nors idomus tas vištų kudakavimas ? Geriau jau reikėjo garsųjį BALETMEISTERĮ pakalbinti. Čia tik dabartinio gimnazisto rašinėlis.
VISI KOMENTARAI 22

Galerijos

Daugiau straipsnių