- Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Kovotojos: Austėja (kairėje) ir Andrėja pasipeša ir namuose.
-
Seserys A. ir A. Butkutės: medalių mes neskaičiuojame
-
Seserys A. ir A. Butkutės: medalių mes neskaičiuojame
-
Seserys A. ir A. Butkutės: medalių mes neskaičiuojame
-
Seserys A. ir A. Butkutės: medalių mes neskaičiuojame
-
Seserys A. ir A. Butkutės: medalių mes neskaičiuojame
Iš pasaulio šotokan karatė čempionato su medaliais grįžusios seserys Andrėja ir Austėja Butkutės žino, kad nuo prasto maisto jos tampa lėtesnės, o praleista treniruotė atitolina nuo tikslo.
Teisingas pasirinkimas
Andrėja ir dviem metais už ją jaunesnė sesuo Austėja nuo vaikystės galėjo rinktis bet kokią sporto šaką. Geri fiziniai duomenys tiko ir lengvajai atletikai, ir gimnastikai, ir plaukimui. Visgi, dirstelėjęs į tuo metu pradinėje klasėje besimokiusią Andrėją, veidotyrininkas rekomendavo jai rinktis kovos menus. Tai esą padės šeimos vyresnėlei įgyti daugiau pasitikėjimo savimi. Andrėja ėmė lankyti karate būrelį Panemunės pradinėje mokykloje, o įkandin jai ir Austėja.
„Prieš tai čiuožiau. Užsidarius „Akropolio“ ledo arenai, treniruotes teko nutraukti, kitur važiuoti buvo nepatogu, be to, netiko laikas. Pradėjau lankyti gimnastiką, bet nelabai patiko“, – išbandžius kovos menus Austėja, kaip ir Andrėja suprato, kad jos vieta ant tatamio.
Ne ta diena, per mažai poilsio, per dideli lūkesčiai. Viskas gali turėti įtakos.
Prieš ketverius metus sesės pakeitė klubą ir pateko į trenerės Editos Rupeikaitės rankas. Ši iškart pastebėjo mergaičių staigumą, greitą reakciją, lankstumą – visa tai, ko reikia norint siekti aukštų rezultatų.
„Andrėja ir Austėja atėjo iš kito stiliaus, teko daug ką taisyti. Mačiau, kad jos gali, todėl atsirado sportinis azartas. Norėjau pažiūrėti, ką iš jų pavyks padaryti“, – pažintį su auklėtinėmis prisiminė karatė klubo „Atide“ vadovė, trenerė E. Rupeikaitė.
Ne medaliai svarbiausia
Pradžioje sesės turėjo po dvi treniruotes per savaitę, po pusmečio į klubą ėjo jau tris, o netrukus – ir keturis kartus. Neturėdamos diržų, kurie nusako pasiekto meistriškumo lygį, Andrėja su Austėja gana anksti pradėjo dalyvauti varžybose ir lipti ant prizininkų pakylų. Šiandien Butkų namuose kabyklos lūžta nuo trofėjų.
Ritualas: kasdienės treniruotės seserims – tarsi sekmadienio Mišios maldininkams./Regimanto Zakšensko nuotr.
„Medalių mes neskaičiuojame“, – anot sesių, ne jų kiekį, o meistriškumą akcentuoja ir trenerė.
Pasak Editos, kur kas svarbiau augimo procesas, todėl dabar paauglės kelią tikslą būti stipresnėmis ir geresnėmis nei vakar. Tą pastebi ir tėvai – Alvinija su Andriumi. Jei anksčiau prasta nuotaika ar darganotas oras už lango būdavo priežastis nenueiti į treniruotę, dabar dukros kaskart prisimena trenerės žodžius, kad praleista treniruotė jas atitolina nuo užsibrėžto tikslo, o kažkas kitas prie jo priartėja vienu žingsniu. Pastaruosius kelerius metus sesės į karatė klubą eina jau penkis kartus per savaitę, o jei tik galėtų, šį skaičių dvigubintų.
„Mums labai patinka treniruotis. Mielai ir visą dieną praleistume klube“, – KTU Inžinerijos licėjaus devintokės Andrėjos ir LSMU gimnazijos septintokės Austėjos žodžius palydėjo santūri trenerės šypsena.
Noras, Editos įsitikinimu, yra variklis, tačiau labai svarbu neperdegti. Per ilgametę savo darbo praktiką ji matė ne vieną sportininką, kuris tiesiog nesusitvarkė su savo emocijomis dėl aplinkos spaudimo, nepateisintų savo pačių lūkesčių.
„Tapti čempionu nėra taip sunku. Kur kas sunkiau išlaikyti tą statusą. Tave visi stebi, lygina, apie tave kalba. Reikia labai daug dirbti su psichologija, apie daug kalbu su savo sportininkais“, – darbo subtilybėmis dalijosi E. Rupeikaitė.
Psichologinis rengimas, anot jos, tiesiogiai pagerina rezultatus, nes kelia sportininkų pasitikėjimą savimi. Pasiektas sportinis rezultatas tampa netiesiogine pasitikėjimo savimi, vidinio nusiteikimo ir valios išraiška.
Dukras patikėjo trenerei
Dar vienas etapas, kurį kartu su savo auklėtiniais išgyvena trenerė – paauglystė. Maištavimas, savęs pažinimas ir savojo aš paieškos. Todėl Editai neretai tenka dirbti ne tik trenere, bet ir psichologe.
Laimei, beveik visuomet jai pavyksta prakalbinti sportininkus. Tiek merginos, tiek vaikinai Editai išsipasakoja savo skaudulius ir patikti paslaptis, apie kurias nenutuokia net tėvai. Tokiu ryšiu labai džiaugiasi Alvinija ir Andrius. Trenerės autoritetas, profesionalumas ir gebėjimas kurti kiekvienam sportininkui palankų mikroklimatą, juos papirko jau nuo pirmųjų pažinties akimirkų.
Komanda: aistringiausi sesių sirgaliai yra jų tėvai, lydintys į visas varžybas. Regimanto Zakšensko nuotr.
„Dukros trenerės klauso netgi labiau nei mūsų. Tarkim, jos žino, kad kažko negali valgyti, nes taps lėtesnės, ir tų rekomendacijų griežtai laikosi“, – A. Butkienė pastebėjo, kad trenerė reikli ne tik tada, kai kalbama apie karatė.
Geras sportininkas pirmiausia turi būti geras sūnus ar dukra, pareigingas mokinys. Karatė, Editos įsitikinimu, padeda tokiais būti.
„Sportas – tai disciplina. Tarkim, mano pačios diena yra sustyguota nuo ryto iki vakaro. Žinau, kada kur būsiu, ką darysiu. Matau, kad taip pat gyvena ir vaikai“, – E. Rupeikaitė pridūrė, kad disciplina koja kojon eina su motyvacija.
Pastaroji yra tik priežastis ką nors daryti, o disciplina yra įgūdis, kuris vystosi laikui bėgant. Tomis dienomis, kai nesijaučiame motyvuoti, disciplina tampa tikslų siekimo pagrindu.
Saldūs darbo vaisiai
E. Rupeikaitė pastebėjo, kad gana dažna problema, su kuria susiduria treneriai, yra pernelyg didelis tėvų noras stebėti savo vaiko ugdymo procesą iš labai arti.
Prisižiūrėję vaizdo įrašų virtualioje erdvėje jie mano galintys duoti pastabas. Alvinija ir Andrius – ne tokie. Savo dukras patikėję trenerei, jie stebi procesą, dukrų progresą ir, kiek galėdami, prisideda finansiškai – moka už stovyklas, keliones, perka visas sportui reikalingas priemones, kurios atsieina nemenkas sumas.
„Mes investuojame į ateitį“, – A. Butkus tikino skaičiuojantis ne išleistus pinigus, o džiaugsmo akimirkas, kurias suteikia dukros.
Antai, praėjusiais metais Graikijoje vykusiame pasaulio šotokan karatė čempionate Andrėja užėmė trečią vietą. Šiemet pasaulio šotokan karatė čempionate Serbijoje, Belgrado mieste, vykusiame spalio pabaigoje, penkiolikmetė liko antra. Pusfinalyje per aštuonias sekundes įveikusi Vengrijos sportininkę ji keliavo į finalą, kur tik vienu tašku nusileido Bulgarijos sportininkei, ir 14–15 metų iki 56 kg svorio kategorijoje pasipuošė sidabro medaliu. Tuo metu Austėja į Kauną parsivežė net du bronzos medalius.
„Ir praėjusiais metais dalyvavau pasaulio čempionate, tačiau buvau diskvalifikuota, nes supainiojau pavardes ir ne savo laiku išėjau ant tatamio“, – ankstesnius skaudulius, anot Austėjos, padėjo užmiršti asmeniniai ir kitų klubo sportininkų pasiekimai Belgrade.
Dominyka Niauraitė, Emilija Zagurskytė ir Nojus Grėbliauskas namo grįžo su bronzos medaliais. Čempionate puikiai pasirodė Paulina Grigaliūnaitė, Austėja Butavičiūtė ir Rusnė Samukaitytė.
Liejasi emocijos
Sesių trenerė neslėpė, kad klaidos sporte neišvengiamos. Apsikvailina net ir daugkartiniai čempionai.
„Ne ta diena, per mažai poilsio, per dideli lūkesčiai. Viskas gali turėti įtakos“, – E. Rupeikaitė moko savo auklėtinius žiūrėti į nesėkmes kaip į pamokas.
Svarbiausia jas išmokti, o dar svarbiau – girdėti trenerį. Taip, deja, būna ne visada.
„Jei klaidos kartojasi, reiškia, manęs neišgirdo. Reiškia, nėra progreso, o kažkas tuo metu eina į priekį, – paklausta, kaip reaguoja į sportininkų klaidas, E. Rupeikaitė akimirkai nutilo, kaip tai daro varžybų metu. – Turiu įprotį nueiti, nes žinau, kad emocijos nurims, o tą akimirką galiu pasakyti kažką, ko nenorėčiau. Nežinau, kaip sportininkas sureaguos. Gal po visko aš jo ir nepamatysiu pirmadienio treniruotėje.“
Emocijas tenka tramdyti ir pačioms sportininkėms. Prieš kovas jaudulį jos malšina juoduoju šokoladu, kramtomąja guma arba muzika. Kai nepadeda ir tai, seserys išeina į lauką pasivaikščioti ir pakvėpuoti grynu oru. Būna emocijų, kurios liejasi laisvai ir niekas jų nesistengia slopinti. Antai, po sėkmingo pasirodymo Belgrade sesės stovėjo apsikabinusios, o Edita braukė džiaugsmo ašaras. Panašiai reagavo ir sportininkių tėvai. Nuo palaikymo šūksnių prikimo balsas, drėko akys.
„Esam aistringiausi sirgaliai, dukrų palaikymo komanda. Kai pasirodome varžybose, bent jau Lietuvoje visi žino, iš kokio klubo tėvai atėjo“, – kalbėjo A. Butkus.
Tėvų palaikymu džiaugėsi ir seserys. Austėjai mama ir tėtis – nusiraminimas, Andrėjai – motyvacija.
„Būna, pristinga jėgų, atrodo – viskas, o tada išgirsti tėtį šaukiantį iš tribūnos: nepasiduok!“, – tokiais momentais svyrančios Andrėjos rankos esą ir vėl pakyla.
Sesė prieš sesę
Alvinija ir Andrius gyvena dukrų sporto ritmu. Po pamokų dukras jie veža į treniruotes, o savaitgalius leidžia varžybose. Šių per sezoną buvo net 29-ios. Vidutiniškai po trejas varžybas per mėnesį. Kitokio gyvenimo neįsivaizduoja nei Alvinija su Andriumi, nei Andrėja su Austėja.
„Sakome joms, kad eitų pasivaikščioti, kokia nors joms įdomia veikla užsiimtų, o jos klausia: tai ką veikti?“ – apie dukras pasakojo jų mama.
Jau šį sekmadienį vyks Lietuvos šotokan karatė čempionatas, kur abiem sesėms vėl teks įrodinėti savo pranašumą prieš varžoves arba vienai prieš kitą. Nors yra jaunesnė ir priklauso 12–13 metų amžiaus grupei, Austėja yra pajėgi kovoti su vyresnėmis sportininkėmis.
„Sesės susitinka ant tatamio. Paskutinį kartą pusfinalyje Vilniuje. Iškart prašiau, kad prie tatamio stovėtų medikai“, – nusijuokė E. Rupeikaitė.
Sesės susikimba ne tik ant tatamio. Alvinija ir Andrius pasakojo, kad Andrėja su Austėja dažnai mosuoja rankomis ir namuose.
„Girdėjom, kada visa tai baigiasi, – kai merginos susiranda antras puses arba kai sulaukia aštuoniolikos“, – A. Butkienė bandė nuspėti, kuris variantas galios jos dukrų atveju. Tikėtina, greičiau nei liausis seserų peštynės, jų abiejų liemenis apjuos rudas diržas. Jis suteikiamas mokiniams, kurių karatė technika patikima, kovos dvasia pastovi, tačiau jie dar nėra meistrai.
„Rudas diržas – žingsnis iki juodojo“, – E. Rupeikaitė neabejojo, kad Andrėja su Austėja pasieks visišką kūno ir dvasios harmoniją, nes pačios to labai nori. – Aš turėjau žaibo trenktą mokinį. Visi sakė, kad iš jo nieko neišeis, nes jis trūkčiojo. O mes su juo pasiekėme labai daug ir nuėjome labai toli.“
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Prisiminė, kaip Nemunas ties Kaunu užšaldavo dar lapkritį
Praeityje Lietuvos klimatas buvo kur kas šaltesnis. Kai kuriais metais meteorologinė žiema prasidėdavo dar lapkričio pradžioje, o vandens telkiniai ir net upės užšaldavo lapkričio viduryje. Taip buvo nutikę ne kartą XIX a. pabaigoje. &S...
-
Sinoptikai praneša orus, o gyventojai dalijasi: įspūdingas dangus šį rytą
Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba dalijasi šios dienos orų prognoze. ...
-
Kuri Kauno eglutė gražesnė: šių ar praėjusių metų?33
Nauja puošimo komanda Kaune šiandien paskleidė meduolių kvapą – Vienybės aikštėje įžiebta miesto eglė. Praeitais metais Kalėdos Kaune susitelkė ties lengvumo tema. Tada eglę puošė menininkė Jolanta Šmi...
-
Lietuvoje įžiebta pirmoji Kalėdų eglė: Kaunas pakvipo meduoliais, Kalėdų Senelis leidosi stogu100
Kauno Vienybės aikštėje įžiebta eglė – smaližių širdis tirpdančiomis dekoracijomis papuoštas kalėdinis medis ėmė skaičiuoti iki didžiųjų metų švenčių likusį laiką. ...
-
Restauruoti Prienų ir Kauno rajono miškuose rasti partizanų dokumentai23
Po metus trukusių darbų restauruota dalis Lietuvos partizanų Tauro apygardos Geležinio Vilko ir Žalgirio rinktinių dokumentų. Dalies dokumentų, daugiau kaip 70 metų išbuvusių po žeme, nepavyko atkurti. ...
-
Kauniečiai sveikino Lietuvos kariuomenę: didžiuokimės tuo, ką turime26
Įvairiuose Lietuvos miestuose renginiais paminėtos 106-osios Lietuvos kariuomenės atkūrimo metinės. Kauniečiai tradiciškai susibūrė Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. ...
-
Kalėdų eglės įžiebimas Kaune (vaizdo įrašai)30
Kaunas pirmasis šalyje šiandien žiebia kalėdinę eglę ir įjungia šventinį laikmatį. Įspūdingą šventę stebėkite kartu su portalu „Kauno diena“ nuo 19.30 val.! ...
-
Knygos S. Paltanavičių atvedė į Kauną
Tado Ivanausko zoologijos muziejuje gamtininko Selemono Paltanavičiaus knygų kelias – nuo pirmosios, rašytos septintoje klasėje su klaida varde, iki šimtosios „Su gamta kišenėje“. ...
-
Ar naujo Seimo priklausomybių politika bus efektyvesnė?16
Dalis Kaune išrinktų parlamentarų mano, kad reikėtų peržiūrėti su visuomenės sveikata susijusius strateginius dokumentus, nes kol kas valstybė nesuteikia pakankamai savalaikės ir tinkamos pagalbos žmonėms, norintiems išgyti nuo prikla...
-
Piligriminės kelionės pamokos ir atradimai7
Visuomenininkas ir verslininkas Gintautas Labanauskas su Kauno šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros parapijos bendruomene pasidalijo įspūdžiais iš piligriminės kelionės. ...