Tęsiamos tradicijos

Knygnešio ir Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo vardą turinti V. Putvinskio gatvė nuo pat savo įkūrimo XX a. pradžioje buvo viena gyviausių vietų mieste: čia buvo steigiamos užsienio valstybių diplomatinės atstovybės, gyveno ir kūrė to meto šviesuoliai. Gatvė – įsigėrusi istorijų: nuo Kauno bohemos iki darbo klasės prisiminimų, nuo hipių svajonių iki diplomatų kasdienybės.

Šiandien čia gyvenantys ir dirbantys žmonės tęsia vietos istoriją ir kuria V. Putvinskio gatvės dienos tradiciją, todėl paskutinį pavasario sekmadienį šis vienos gatvės festivalis tapo gera proga ateiti, apsilankyti, susipažinti ir ką nors parsinešti į namus.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Šiais metais programą suskirstėme į dvi dalis – pirmoji, įtraukianti visą gatvę pasiūlė daugybę kūrybinių veiklų ir patirčių visoms auditorijoms. Skirtingose gatvės vietose galima pasirinkti iš beveik 30 skirtingų veiklų: nuo interaktyvaus edukacinio autobuso ir ant verslo centro „BLC“ stogo vyksiančio elektroakustinio koncerto iki vieno įspūdingiausių butų gatvėje lankymo: nuo pat gimimo šioje gatvėje gyvenantis Gediminas Šibonis šventės metu atvėrė dvaro menes primenančio ir meno kūriniais pripildyto buto duris. Antrojoje dalyje kviečiame kartu atidaryti naująjį mūsų namų amfiteatrą“, – renginio akcentus dėliojo viena iš renginio organizatorių, KMN kultūrinės veiklos vadybininkė-edukatorė Asta Volungė.

Žibančios smalsuolių akys

Šiųmetėje šventėje gausu edukacijų, kuriose lankytojai kviečiami pasigaminti įvairių dirbinių iš tekstilės, molio ar stiklo. Įvairiose V. Putvinskio gatvės vietose kūrybinės dirbtuvės ypač traukė mažųjų dėmesį.

Štai, viena mergaitė tiek susikaupusi lipdė molio dirbinį, kad net negirdėjo, ką jai sako šalia sėdinti ir taip pat kūryba užsiimanti mama. Kitoje vietoje vaikai padėjo kurti kaimynystės žemėlapį, ant kurio atspaudė Kauno rajonų simbolius. Kartu tai buvo proga pasižvalgyti, kuo garsūs kaimyniniai rajonai, kokios ten yra lankytinos vietos.

„Noriu pasidaryti mažą stiklo vitražą, nes matau, kad menininkė čia puikiai pasiruošusi visą V. Putvinskio gatvės langų ir augalų kolekciją, tad įkvepia kurti. Vitražas papuoš mano namų interjerą. Tai bus pirmas kartas, kai dirbsiu su stiklu“, – tikino vienoje edukacijų erdvių sutikta Jūratė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Keliaujant iš vienos V. Putvinskio gatvės erdvės į kitą, pasitiko ir gatvės menininkas, pasigaminęs akį traukiantį kostiumą bei praeiviams siūlęs karamelinių saldainių. Į tokį performansą kauniečiai reagavo skirtingai. Vieni mielai pasivaišino, pakalbino menininką, kiti – keistu žvilgsniu palydėjo neįprastos išvaizdos personažą.

Nemaža grupelė žmonių domėjosi tarpukario pastatais, klausėsi istorijų apie buvusius gyventojus, pastatų elementus. Smalsios akys lydėjo kiekvieną gido rodomą detalę. Kai kurias jų ekskursantai įamžino ir telefonais.

Antras šansas gyventi

V. Putvinskio gatvės festivalyje atkreiptas dėmesys ir į tvarų gyvenimo būdą. Netoli Žaliakalnio funikulieriaus praeivių laukė atiduotuvių-mainytuvių erdvė. Čia žmonės patys atnešė nebereikalingų daiktų ir mielai dairėsi, ką galėtų parsinešti į namus.

Viena mergina matavosi visą eilę drabužių – rinkosi, kuris geriausiai tinka. Dar kelios moterys rinkosi iš suneštų drabužių gausos, ieškojo vasariškos suknelės. Atiduotuvėse naujų šeimininkų laukė ir ne viena pora batų.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Čia galima rasti nuo puošnių suknelių iki batų ar aksesuarų. Viskas, ką žmonės atneša į atiduotuves, tampa bendra spinta. Nesvarbu, kiek daiktų žmogus atnešė, jis gali pasiimti kiek nori ir kiek jam reikia. Susidomėjimas – didžiulis. Drabužių atiduotuvės tampa tarsi mada, todėl tuo labai džiaugiuosi, nes pakartotinis drabužių naudojimas tiek ekonomine, tiek aplinkosaugos prasme yra labai svarbus. Kol kas tekstilės pramonė yra ketvirta pagal taršą, vos 1 proc. tekstilės atliekų yra perdirbama, todėl nėra kitos išeities, kaip tik prailginti drabužių gyvavimo laiką“, – kalbėjo drabužių atiduotuvių iniciatyvos autorė Karolina Baršauskienė.