Vilijampolės istorinė dėlionė: E. Pliaterytės pėdsakas ir sportininkų proveržis

Vilijampolės bendruomenė, minėsianti šios Kauno dalies įkūrimo 370 metų sukaktį ir jau pažymėjusi prijungimo prie laikinosios sostinės 100-metį, kviečia pažvelgti į LDK etmono ir Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos įkurtos Vilijampolės istoriją, kurią parengė dr. Raimundas Kaminskas.

E.Pliaterytės pėdsakas

Išlikę istoriniai šaltiniai byloja, kad Jonušas Radvila 1652 m. kvietė iš užsienio pirklius, amatininkus ir kitų profesijų atstovus į jo kuriamą Vilijampolės miestelį prie Kauno.

"Miestelio plėtrą sutrikdė 1830–1831 m. valstiečių sukilimas prieš caro valdžią. Yra išlikę liudijimų, kad Vilijampolėje buvo pasirodžiusi aristokratų kilmės sukilėlių kapitonė Emilija Pliaterytė, vadovavusi sukilėlių 1-ojo pėstininkų pulko kuopai. Į šią vietovę atsiųsti caro kazokai vos nesuėmė narsiosios kapitonės, kai, jai jojant pro siaurus vartus, grafaitės drabužiai užsikabino už kliūties, ir Emilija nukrito nuo žirgo. Tai pastebėjęs pulko vadas suspėjo ją užkelti ant žirgo – kazokai nepavijo grafaitės. Beje, Vilijampolėje 1863 m. buvo laikinai kalinamas – spėjama, kad viename dabartinės Jurbarko gatvės name – vienas 1863 m. sukilimo vadų kunigas Antanas Mackevičius", – pasakoja dr. R.Kaminskas.

Anot pašnekovo, Vilijampolėje nuo jos įsikūrimo sėkmingiausiai darbavosi žydų bendruomenė. Tad dėsninga, kad čia jau nuo 1882 m. veikė rabinų ir žemesniųjų žydų dvasininkų seminarija – jašiva, o prie Neries, kur sovietmečiu buvo "Dailės" kombinatas, radosi mūrinė sinagoga. Pažymėtina, kad Vilijampolėje 1930 m. veikė net keturiolika  sinagogų. Gyventojų surašymo duomenimis, 1923 m. Vilijampolėje gyveno 6 565 asmenys, iš kurių 4 077 buvo žydai (62 proc. visų šios vietovės gyventojų).

Pradžia: buvusi pirmoji lietuviška pradinė medinė mokykla, įkurta 1911 m. (Raudondvario pl. 81). Jono Lukšės piešinys

Kodėl vadino Slabodke?

Paklausta, kodėl Vilijampolė buvo ilgai vadinta Slabodke, Kauno "Veršvos" asociacijai vadovaujanti Stasė Mickutė paaiškina, kad taip buvo vadinami daugelio miestų priemiesčiai. Toks pavadinimas kilęs iš slaviško žodžio "sloboda" – tai reiškė laisvą nuo baudžiavos kaimą. Na, o pavadinimo Vilijampolė kilmė – Vilijos, t.y. Neries, miestas.

Išsiaiškinę Vilijampolės pavadinimo kilmę, užmeskime akį į 1891 m. Nemuno šlaite caro valdžios įsakymu rengtą fortą. Jis išsiskyrė iš kitų Kauno tvirtovės fortų tuo, kad buvo pats moderniausias. Šio forto kazematuose gyveno 1 000 žmonių, aprūpintų elektros energija, kanalizacija ir kitais patogumais.

Na, o nusileidus nuo forto įtvirtinimų žemyn, galima patekti į žydų kapines ar į dabartinę LSMU Klinikų filialo Vaikų reabilitacijos ligoninę, kurioje ilgai veikė kūdikių namai "Lopšelis", kuris tarpukariu buvo pastatytas už Sofijos Smetonienės ir jos sesers Jadvygos Tūbelienės surinktas lėšas.

Turtingiausia Lietuvos moteris

1868 m. Vilijampolėje pradėjo veikti brolių Finkelšteinų degtukų fabrikas "Etna", 1899 m. – plytinė Sargėnuose. Būtų keista, jei nepaminėtume Veršvų piliakalnio, kurį aprašė ir tyrinėjo Marija Gimbutienė, Rimutė Rimantienė, Gintautas Zabiela.

Negalima pamiršti ir to, kad būtent šioje Kauno dalyje 1907 m. įvyko pirmoji aviacijos šventė, kad Vilijampolė buvo prijungta prie Kauno 1919 m. Carinės Rusijos laikais Vilijampolėje klestėjęs apie 200–300 ha dvaras, kuris po vyro mirties atiteko Verai Serebriakovienei – ji 1935 m. buvo vadinama turtingiausia Lietuvos moterimi. Mat valdytas žemes ji pardavinėjo sklypais, kuriuose kūrėsi turtingi kauniečiai ir kt.

"Šioje Kauno dalyje, ypač prie Nemuno, tarpukariu gyveno daug Lietuvos savanorių ir kitų garsių žmonių: Šv.Juozapo bažnyčią pastatęs kunigas Juozas Dagilis, Jonas Vileišis ir kt. (prezidentas Aleksandras Stulginskis gyveno Vilijampolėje po sovietinės tremties). 1924 m. čia pradėjo kursuoti autobusai maršrutu Vilijampolė–Geležinkelio stotis. Tais pačiais metais Vilijampolėje pradėjo veikti Kosto Petriko baldų ir medžio dirbinių fabrikas. Jis žymus tuo, kad tarptautinėje baldų parodoje Londone 1932 m. šioje įmonėje pagaminti baldai pelnė aukščiausią įvertinimą. Tad nenuostabu, kad tokių baldų anuomet užsisakė ir Lietuvos bankas", – aiškina dr. R.Kaminskas.

1929 m.: Aleksoto ir ir Vilijampolės šauliai, atvykę į pamaldas Aleksoto parapijos bažnyčioje. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Lampėdžių trauka

1928–1940 m. Vilijampolėje pradėjo veikti trikotažo fabrikas "Silva", kailių apdorojimo ir dažymo – "Vilkas", kaliošų ir gumos gaminių – "Inkaras" ir "Guma", trikotažo – "Audimas", tekstilės ir galanterijos – "Kaspinas", naujas degtukų, biskvitų, vatos, plytų ir kiti fabrikai.

1927 m. Jurbarko gatvės pradžioje pradėjo veikti paštas su telefono pastote šimtui abonentų, atidaryta valgykla varguomenei, o 1935 m. – S.Dariaus ir S.Girėno vardu pavadinti lietuvių kultūros namai. Atidarymo iškilmėse dalyvavo ir šalies prezidentas Antanas Smetona su ministrais.

Į Vilijampolės teritoriją įsipynę Lampėdžiai (buv. 2-ieji Veršvai) tarpukariu tapo kurortu, į kurį vedė baltintais akmenimis papuoštas žvyrkelis. Kurorte anuomet veikė kurhauzas, restoranas, teniso ir kroketo aikštelės, puikus pliažas. Beje, kurhauzo vedėjas 1936 m. įsitaisė modernų ledų gamybos įrenginį ir taip metė pirštinę Kauno ledų gamintojams. Šio kurorto Gintaro gatvėje vilą turėjo buvęs Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis, gen. Stasys Dirmantas ir kiti.

Surado istorinę kapsulę

1928 m. Vilijampolėje pradėjo veikti Lietuvos veterinarijos akademija. Įdomu, kad jos kieme stovinti žirgo skulptūra – jos autorius Jurgis Rutkauskas – vienintelė tokia Lietuvoje. Skulptūra tarpukariu stovėjo 1-ojo husarų kunigaikščio Jonušo Radvilos pulko teritorijoje Žaliakalnyje, nes J.Rutkauskas buvo to paties pulko karys, viršila, žinomo skulptoriaus Juozo Zikaro mokinys.

Skulptūros modeliu buvo tapęs paties viršilos žirgas Greitas. Sovietmečiu skulptūra buvo nugriauta, bet vėliau ją pavyko atstatyti Veterinarijos akademijos kieme. Atkuriant paminklą dalyvavo pats jo autorius. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, skulptūra dar kartą atstatyta.

1939 m. prie Dievyčio ežero, ant Šiauduvos kalno, buvo atidarytas ir pašventintas Žemaičių plentas, sujungęs Kauną su Žemaitija, Klaipėdos kraštu ir uostu. Ant Milikonių kalno, magistralės pradžioje, tam įvykiui atminti buvo pastatytas 7,20 m aukščio Vytauto Kašubos sukurtas obeliskas su dviejų žirgų galvomis "Perkūno žirgai".

Įkūrėjas: LDK didysis etmonas Jonušas Radvila 1612–1655 m.

2004 m. perkeliant paminklą atokiau, jo pamate rasta į medinį apvalų dėklą įdėta žalvarinė kapsulė su 21 skirtingo nominalo moneta ir ant pergamento surašytomis plento statybai vadovavusių inžinierių pavardėmis. Pergamentą puošė Lietuvos, Vilniaus ir Klaipėdos herbai. Maždaug 40 km atstumu nuo Kauno senojo plento trasa dabar sutampa su naujai nutiesta automagistrale Vilnius–Kaunas–Klaipėda.

Žydų tragedija

Sulig sovietine okupacija 1940 m. Vilijampolėje, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo įmonių nacionalizacija, gyventojų suėmimai, trėmimai į Sibirą, o Antrojo pasaulinio karo pradžioje naciai, užėmę Kauną, Vilijampolėje netruko įkurti žydų getą.

Jis užėmė dviejų km ilgio, vieno km pločio teritoriją, aptvertą spygliuota viela. Geto teritorijoje buvo apie 350 namų, kuriuose apgyvendinta 30 tūkst. žydų. Rudeniop įvyko pirmosios masinės žydų žudynės IX forte. Baigiantis karui, 1944 m. vasarą, getas buvo panaikintas, išvežus likusius gyvus žydus į koncentracijos stovyklas kitose šalyse. Traukdamiesi vokiečiai sudegino šiaurinę Vilijampolės dalį.

Sportininkų proveržis

Antrosios sovietų okupacijos metais Vilijampolėje veikusio gumos gaminių fabriko "Inkaras" ledo ritulio ir futbolo komandos lyderiavo Lietuvoje, tapdamos daugkartinėmis Lietuvos čempionėmis.

Tad neatsitiktinai prie "Inkaro" fabriko 1960 m. buvo įrengtas stadionas. Dar po ketverių metų Vilijampolės gyventojai jau galėjo Kaune rodomus kino filmus pamatyti ir naujajame "Neringos", o dar po devynerių metų – "Vilnies" kino teatre.

1926 m.: potvynio sugriautas Vilijampolės tiltas. Vytauto Sinkevičiaus archyvo nuotr.

"Veršvų" gimnazijos fenomenas

Dr. R.Kaminsko parengtame trumpame "Vilijampolės metraštyje" (jo leidybą finansavo Vygaudas Molis) nedaug dėmesio skirta sovietiniam laikotarpiui Vilijampolėje, tačiau informuojama apie svarbiausių įmonių Vilijampolės teritorijoje įsikūrimą, čia gyvenusias garsesnes asmenybes, siūlomi ekskursijų po įdomiausias Vilijampolės vietas maršrutai.

Tarp tokių maršrutų – Veršvų piliakalnis, kurio šiaurinėje papėdėje rasta XIII a. gyvenvietė (ji buvo sunaikinta tiesiant Kauno vakarinį aplinkelį), o garsiajame kapinyne rasti II–VI a. nedegintų, o vėlesniais amžiais – degintų žmonių kapai.

Metraštyje nemaža dėmesio skirta "Veršvų" gimnazijai, jau atšventusiai savo 100-metį. Mat pirmoji lietuviška pradžios mokykla – 15 kv. m patalpa – Vilijampolėje radosi ant Neries kranto 1911 m. Ji buvo pastatyta lietuvių bendruomenės lėšomis brolių Mikšų iniciatyva. Anuomet mokėsi 20 vaikų. Mokykla sovietmečiu tapo septynmete, o 2017 m. – gimnazija. Žinoma, kitose patalpose. Beje, ši gimnazija po metų buvo pripažinta viena versliausių mokyklų Europoje.

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, Vilijampolėje įvyko daug ryškių pokyčių, tačiau tai jau atskiras pasakojimas apie šios įspūdingos istorijos Kauno dalį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Viskas blogai,

Viskas blogai, portretas
niekur nepaminėjot Lendzbergio.Labai blogai.

Gaila

Gaila portretas
kad mes beveik nežinome savo garbingos istorijos. Reiktų, kad visuomenė būtų išsamiau su ja supažindinama. Visa Lietuviškoji žiniasklaida turėtų būti suinteresuota kuo plačiau mus visus su ja supažindinti. Atrodo, tokie netolimi įvykiai -- 200-300 metų, o beveik nieko apie juos nežinome. Mažiau žalingos propagandos ir beprasmių partinių rietenų, o kuo daugiau Lietuvos Istorijos!

Anonimas

Anonimas portretas
Neklaidinkite žmonių dėl tos Emilijos Pliaterytės ( tikras jos vardas Emilia Platerowna). Nebuvo ji joks kuopos vadas, tikrasis kuopos vadas buvo Staviarskis, o jai suteikė tik garbės vado titulą, kas visiškai skiriasi nuo tikrojo . Kai kautynėse netoli tilto per Nerį nukrito nuo arklio, ją išgelbėjo, atmušęs nuo rusų ir pasisodinęs ant savo arklio, pats sukilėllių pulko vadas Macevičius ( žemaitis) , kuris buvo labai priešiškai nusistatęs prieš moterų dalyvavimą kare ir to neslėpė. Jei kam įdomu, tai aprašo Ignotas Domeika savo prisiminimų pirmo tomo 56 ir 62 puslapiuose, dalyvavęs tuose įvykiuose.
VISI KOMENTARAI 24

Galerijos

Daugiau straipsnių