Baletui „Legenda“, sukurtam pagal originalią lietuvių kompozitoriaus Antano Jasenkos muziką simfoniniam orkestrui, slovėnų choreografas ir KVMT baleto meno vadovas Gajus Žmavcas įkvėpimo sėmėsi iš išlikusių legendų ir istorinių liudijimų apie Herkų Mantą – prūsų genties karžygį ir vieną žymiausių Didžiojo prūsų sukilimo prieš Kryžiuočių ordiną XIII a. vadų. Tačiau užuot savita šokio kalba perpasakojęs Herkaus Manto istoriją, choreografas pasirinko nenaratyvinio baleto formą ir kūrė emocinį fiktyvaus pasaulio peizažą pasitelkdamas universalius simbolius bei minimalistinį scenovaizdį. Istorinis naratyvas čia išgryninamas iki abstrakčia simbolika grįstos, stilizuotos fizinės išraiškos, o režisūroje dėmesys telkiamas į šviesos, vilties ir meilės susidūrimą su tamsa, neviltimi ir praradimu.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

Itin abstraktų, stilizuotą scenovaizdį šiam baletui sukūrė lietuvių menininkų komanda, kurią sudaro scenografė Sigita Šimkūnaitė (scenografijoje taip pat naudojami videomeno kūrėjo Martyno Norvaišo filmuoti vaizdai), kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. A. Jasenkos muziką atlieka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, diriguojamas baleto pastatymo muzikos vadovo ir teatro vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio bei dirigentės Adrijos Čepaitės. Spektaklio solistai: Bernat Blay Bosch, Oleksandra Borodina, Roman Budko, Anna Chekmarova, Yan Malaki, Aurora Ruvoletto, Barbara Ribeiro Santos; demisolistai: Elly Bruno, Mykhailo Mordasov, Jade Charlotte Ribaud, Diana Semchuk, Roman Semenenko, Maho Takam; KVMT baleto trupės šokėjai: Hokoru Akiyama, Bernat Blay Bosch, Oleksandra Borodina, Elly Bruno, Roman Budko, Anna Chekmarova, Ksenija Jermakova, Yuliia Kovalenko, Yan Malaki, Mykhailo Mordasov, Tymur Orobchenko, Jade Charlottte Ribaud, Barbara Ribeiro Santos, Aurora Ruvoletto, Diana Semchuk, Roman Semenenko, Nijolė Seriožnikova, Iryna Suslo, Maho Takami, Illia Temchenko, Daria Verovka.

Nors abstraktūs šokio piešiniai, kuriuose šokėjai atlieka greito tempo judesius didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis kartais gali priminti kažin kokias senovines apeigas, balete nevaizduojami jokie konkretūs istoriniai įvykiai ar asmenybės. Sąsajos su Herkaus Manto istorija ir jo gimtine Notangos miškuose labiau pabrėžiamos per vizualinę raišką, kurios centrine prasmine ašimi tampa galingas ąžuolo simbolis. Baltų mitologijoje ąžuolas siejamas su griaustinio dievu Perkūnu – vienu vyriausių baltiškojo panteono dievų, Dievo Praamžio valios vykdytoju, dar kitaip vadinamu Dievo rykšte arba Dievo rikiu (Diviriks), kuris be kita ko laikomas ir karių dievu. Perkūnui įrengiamose šventvietėse augo ąžuolų giraitės – stiprybės, ištvermės, dvasinės galios simbolis. Į ąžuolą galima žvelgti ir kaip į archetipinį gyvybės medį, jungiantį dievų karalystę danguje, gyvųjų karalystę šioje žemėje, ir mirusiųjų karalystę požeminiame pasaulyje – medžio šaknyse, kur „nusėda“ kolektyvinė žmonijos atmintis.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

Scenoje jis apverstas aukštyn kojomis, taip tarsi bylodamas apie dvasinį „bešakniškumą“ ir primindamas Herkaus Manto kelio pradžią, kai jis buvo išplėštas iš savo genties – pagrobtas ir auklėjamas kaip krikščionis kryžiuočių riterių, siekiančių ištrinti jo kultūrinę atmintį ir primesti naują tapatybę. Nuolat besisukantis medžio vainikas, kaip ir kasmet kamieną storinančios rievės, sykiu simbolizuoja laiko tėkmę, kurioje tikri istoriniai įvykiai pamažu apauga būtomis ir nebūtomis istorijomis bei legendomis.

Baletas „Legenda“ kviečia susimąstyti apie universalias ir amžinas temas, tokias kaip žmonių kova už laisvę ir istorinės atminties trapumas, kurios, regis, išlieka itin svarbios ir šiandien. Labai visų laukiame!