Pagal Latvijoje didžiulio populiarumo sulaukusią Andris Kalnozols knygą „Mane vadina Kalendorium“ spektaklį Klaipėdoje kuriantis taip pat latvis režisierius Elmārs Seņkovs sakė, kad šio scenos pasakojimo centre – meilė. Šviesi ir pasaulį namais paverčianti meilė, siejanti žmones, gebančius priimti vienas kitą tokius, kokie jie yra ir besirūpinančius vienas kitu. Spektaklio pamatu tapusioje knygoje pasakojama mažame miestelyje gyvenančio keistuolio Oskaro istorija. Vietinių Kalendorium vadinamas Oskaras turi fenomenalią atmintį, bet jam labai sunku bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, nepaisant to, jis po truputį tampa bendruomenę buriančia figūra. Oskaro vaidmenį spektaklyje kuria šiuo metu ir bene laukiamiausiame lietuviškame kino filme „Pietinia kronikos“ pagrindinį vaidmenį atliekantis aktorius Džiugas Grinys. Jį ir tik jį nuo pat pradžių Oskaro rolėje matė režisierius, jį kaip Oskarą iškart atpažino ir į Klaipėdą repeticijų metu trumpam atvykęs pats romano autorius Andris Kalnozols.

E. Seņkovs dalinosi mintimis apie „Mane vadina Kalendorium“ ir jo kūrimo procesą.

E. Senkovas. E. Pohevičs nuotr.

– Kaip gimė idėja spektaklį kurti pagal būtent šią knygą?

– Reikia sakyti didelį ačiū teatro vadovui Tomui Juočiui. Turbūt neatsitiktinai gana ilgai kalbėjomės, ką galėčiau šįkart kurti Klaipėdoje ir jis užsiminė, kad ant jo stalo guli kažkoks latviškas romanas. Iškart pamaniau, kad tai greičiausiai bus „Mane vadina Kalendorium“. Klausiu jo, „Kalendorius?“ sako, „taip“. Latvijoje ši knyga tikrai populiari, buvau norėjęs kurti spektaklį pagal ją savo šalyje, bet nespėjau, tą padarė kitas režisierius. Taigi labai apsidžiaugiau, kad galiu imtis šio kūrinio Lietuvoje, puiku ir tai, kad yra lietuviškas knygos vertimas, žmonės su ja jau bus susipažinę. Kai skambinau A. Kalnozols ir pasakiau, kad turiu galimybę pagal jo knygą kurti spektaklį Klaipėdoje, jam ši mintis labai patiko.

– „Mane vadina Kalendorium“ veiksmas vyksta mažame miestelyje. Paskutinis jūsų spektaklis Klaipėdoje, „Varovai“, taip pat pasakojo apie gyvenimą mažame miestelyje, kuo jus traukia mažos bendruomenės?

– Geras klausimas, ir pats pastebėjau, kad vėl kursiu spektaklį apie mažą miestelį. Man atrodo labai svarbu kalbėti apie žmones, kurių nepastebime. Nematome jų savo televizoriuose, naujienų istorijose, jie labai tyliai gyvena savo gyvenimus ir tame slypi didžiulė vienatvė. Kaip ir A. Kalnozols romane, jie gyvena patys sau, vieniši ir seni, bet tik skaitydamas pamatai, kokie tie gyvenimai iš tiesų dideli, kiek daug visko juose vyksta. Svarbu suteikti balsą tiems žmonėms, parodyti, kad jie mums rūpi ir yra svarbūs. Romano autorius labai aiškiai mums sako, kad svarbu nepamiršti tų žmonių, jiems padėti. A. Kalnozols suteikia tam galimybę, jis, beje, pats gyveno nedideliame miestelyje ir visus knygos herojus taip pat rado jame, aišku, kurdamas personažus juos keitė, interpretavo, bet knyga turi dokumentinį aspektą. Jam buvo svarbu kalbėti apie tuos iš pirmo žvilgsnio keistus tipažus ir per pažintį su jais suteikti jiems labai žmogišką pavidalą. Man taip pat įdomu apie juos kalbėti ir manau, kad tai savotiška patriotizmo forma.

Susitikimas su A. Kalnozols. P. Sadausko nuotr.

– Pagrindinis knygos veikėjas pasižymi savotišku tyrumu, naivumu, mūsų realybėje tokios savybės paprastai nėra itin vertinamos, labiau laikomos silpnybėmis.

– Tiesa, šios savybės mūsų pasaulyje nėra vertinamos, bet romano autorius pasielgia priešingai mūsų nusistatymams. Tikėjimas, meilė ir viltis – gal tai, apie ką kalba Oskaras, atrodo labai banalu. Bet taip tik atrodo. Per jį išryškėja kažkoks naujas herojaus tipas, savyje talpinantis senuosius archetipus iš pasakų – lyg naivus berniukas, einantis ieškoti laimės, padedantis visiems sutinkamiems pakeliui. Toks gerumas šiais laikais atrodo pats kaip iš pasakos, juo labai sunku patikėti. Bet kai gyvename tokiais baisiais laikais, kartais primenančiais košmarą, mums kaip tik labai reikia tokių herojų, kokį siūlo A. Kalnozols. Jis siūlo herojų buriantį žmones, vienijantį pasaulį, pajungiantį tam ir meną, romane teatras apjungia žmones, skatina juos rinktis draugėn, o ne sėdėti vieniems savo mažuose butuose ir galvoti, kaip jie niekam nereikalingi. Tokių vienišų žmonių labai daug, taigi tai, apie ką kalba Oskaras, labai vertinga.

Jei kas kitas kalbėtų, gal juo netikėtume, bet Oskaru tikime, jis parodo pasaulį tokį, koks jis yra. Jo figūra tikrai archetipinė. Tokių herojų teatre reikia kuo daugiau, nes teatras kaip veidrodis šiuo metu atspindi daugiausiai blogį, manau, kad žiūrovams, visiems mums, reikia atsvaros jam.

– Viena vertus, pasiilgstama pozityvumo ir vilties, kita vertus, tokie pasakojimai, kaip Oskaro, gali būti skaitomi kaip naivus ir žiauriame šiandienos pasaulyje neįmanomas humanizmas. Ką manote apie šią dilemą?

– Mes norime tikėti pasakomis, kuriose laimi gėris. Ir scenoje, manau, bus dokumentinė pasaka. Man rūpi ją padaryti kuo labiau dokumentinę, nesvarbu, jog bus sunku ja patikėti, bet reikia, kad suprastume, jog tai, kas vyksta scenoje, labai realu ir įmanoma. Mano užduotis padėti žiūrovams suprasti, kad viskas įmanoma, jei tikime, kad nereikia bijoti būti naiviam, humaniškam ir kad tai nėra kažkokios blogos savybės. Juk žmogiškumas ir yra apie ką kalba menas, tai visada meno kūrinių centre. Ir šio spektaklio centre – žmogus, Oskaras, aplinkinius vienijanti didelė siela. A. Kalnozols savo knyga mums suteikė pozityvų vektorių. Jo mums reikėjo. Nieko keisto, kad „Mane vadina Kalendorium“ toks populiarus kūrinys – žmonėms reikėjo pozityvumo, jie skaitydami juokiasi, džiaugiasi Oskaru. Viena vertus, atrodo, juk atrodo negalima juoktis iš žmogaus su negalia, bet juokiamės ne iš Oskaro negalios – juokiamės iš gyvenimo paradokso, kaip jis jį mato ir kaip mes jį gyvename.

Susitikimas su A. Kalnozols. P. Sadausko nuotr.

– Romano tekstas pateikiamas kaip Oskaro dienoraštis. Kai pirmą kartą kalbėjomės apie būsimą spektaklį vasarą, dar tik ruošėte jo inscenizaciją ir sakėte, kad ieškote sprendimo, kaip scenai pritaikyti dienoraštį. Kaip išsprendėte šį iššūkį?

– A. Kalnozols irgi manęs klausė, kaip pavaizduosiu personažą, kuris, viena vertus, kalba labai mažai, bet tuo pat metu kalba visą laiką. Man buvo labai svarbu parodyti metų ciklą, jis prasisuka ir romane. Metų ciklą vieno žmogaus gyvenime ir kaip jis per tuos metus paaugo, kas jo gyvenime įvyko. Juk būna akimirkos, kai savęs klausiame, „ką aš nuveikiau per šiuos metus?“ – kartais atrodo, kad per juos neįvyko nieko. Tuo tarpu Oskaro gyvenime per vienus metus įvyko didžiulė evoliucija: jis užmezga draugystes, pradeda domėtis menu, net imasi teatro spektaklio kūrimo. Prisipažinsiu, ruošdamas inscenizaciją daug galvojau apie patį autorių, apie Andrį. Jis pasakojo, kaip knygos rašymas ir Oskaro personažas pakeitė jo paties gyvenimą. A. Kalnozols kasdien eina į biblioteką ir rašo, jutau savotišką paralelę tarp jo ir Oskaro. Man labai svarbus autoriaus tekstas, kaip jis parašytas – poetiškas, bet kartu labai paprastas. Noriu, kad spektaklyje tai justųsi. Scenoje Oskaras pasidalins savo dienoraščiu ir jo rašymo procesu. Jam labai sunku pradėti su kuo nors bendrauti gyvai, bet dienoraštis yra jo dialogas su žiūrovais, visas spektaklis yra jo dienoraštis. Mes rodome jį. Mažas pasaulis ir vienas didelis monologas jame. Skaitysime Oskaro dienoraštį, bet už jo jusime ir autorių.

– A. Kalnozols buvo atvykęs susitikti su spektaklyje vaidinančiais aktoriais. Idėja pasikviesti jį priklauso jums. Nejutote įtampos pasidalindamas savo vizija su autoriumi, nebijojote jo kritikos ar pastabų, juk „Mane vadina Kalendorium“ spektaklis yra jūsų veiksmo aikštelė?

– Labai didžiuojuosi A. Kalnozols, Latvijoje jis yra tikrai garsus autorius. Be to, ir labai įdomus žmogus, kartais net nesvarbu, ką jis sako – pakanka žiūrėti į jį. Manau, mūsų kuriamai istorijai aktoriai kažką galėjo pasiimti vien žiūrėdami į jį. Aktoriams buvo labai naudinga sutikti rašytoją, jie dabar jaučia dar didesnę atsakomybę kurdami vaidmenis. Juk dirbame pagal knygą, kurią parašė žmogus, su kuriuo visai neseniai gyvai bendravome, o ne, pavyzdžiui, laike nutolęs V. Šekspyras.

Man pačiam, aišku, buvo svarbu A. Kalnozols pripažinimas, kai jis atvyko, turėjau jam daugybę klausimų. Džiaugiuosi, kad jam patiko aktorių pasirinkimas spektakliui ir tai, kaip įsivaizduoju jo knygą scenoje.

A. Kalnozols atvažiavo, susipažino su visais, išreiškė palaikymą, o tada pasakė, kad dabar pasitraukia ir atvažiuos į premjerą. A. Kalnozols jau paleido Kalendorių, yra laisvas nuo jo, dabar ta knyga – mūsų. Jaučiu didelę atsakomybę statydamas šį spektaklį, bet taip pat ir didelę laisvę. Ją man suteikė A. Kalnozols. Tai juk knyga apie meilę ir laisvę, o jei turi laisvę, turi ir meilę.

Susitikimas su A. Kalnozols. P. Sadausko nuotr.

– Įdomi detalė, kalbant su rašytoju, jis paminėjo, pats sunkiai įsivaizdavęs savo knygos adaptaciją scenoje, ar jums pačiam spektaklio vizija pasimatė lengvai?

– Kai skaičiau knygą iškart labai ryškiai savo vaizduotėje mačiau personažus, vietą, kur jie visi gyvena. Iš režisieriaus perspektyvos – jei matau vaizdus, tai reiškia, kad galiu įsivaizduoti, kaip tai atrodys scenoje. Romane gali tankiai keistis vietos: Oskaro mamos kambariai, ligoninė, Janinos namai, gamykla – daug dalykų. Sunkiau scenografui (Reinis Suhanovs – aut. past.), ne man. Tiesiog vardiju, ko man reikia, o jis galvoja, kaip visas tas vietas sutalpinti mažoje scenoje. Beje, man labai patinka Klaipėdos dramos teatro scena – ji nėra didelė. Tai jauki, intymi aplinka. Gera tokioje dirbti.

– Pabrėžiate, kad jums svarbi rašytojo asmenybė, be to, ir pats romanas turi labai ryškias šaknis realybėje, daug romano personažų turi atitikmenis Latvijos miestelyje, Talsiuose. Jūsų nuomone, kaip medžiagos dokumentiškumas gali pasitarnauti ir kaip tai galėtų kenkti kuriant spektaklį?

– Tai geras klausimas. Spektaklyje šis realumas yra hiperbolizuotas – tai yra Oskaro dienoraštis, jo žvilgsnis į tikrovę. Tai pasaulio vaizdas – toks, kokį jį mato Oskaras. Dėl to, pavyzdžiui, pirmas jo susitikimas su Janina (akt. Darius Meškauskas) primena siaubo filmą. Panašumo į realybę spektaklyje lieka, bet mūsų pasakojimas labiau primena pasaką. Kažkuo panašu į „Smaragdo miesto burtininką“ – vienas vyrukas savo kelionėje sutinka visą eilę keistų personažų, su kuriais kartu keičia pasaulį.

Romane tiek daug humoro, naivumo, Oskaro žvilgsnis, kartais atrodo priklauso vaikystės teritorijai ir jis pats šiek tiek primena didelį vaiką. Mes nekalbam apie tai, kas Oskarui yra, kodėl jis toks, koks yra, mes kalbame apie tai, kaip žiūrime į pasaulį ir kaip dauguma mūsų einant laikui prarandame gebėjimą matyti atviru vaiko žvilgsniu. Oskaras tiki pasaulio gerumu ir jo dienoraštyje pasaulis geresnis nei yra iš tiesų. Jis taip pat nekritiškas, priima visus tokie, kokie jie yra.

Žmonės negimsta blogi – jie gimsta atviri, bet pasaulis gali būti siaubingas ir žiaurus.

E. Senkovas. E. Pohevičs nuotr.

– Kaip apibūdintumėte, koks yra Oskaro kelionės tikslas?

Jis eina ten, kur yra meilė. Jis nesako, kad einu pas merginą. Jis eina ten, kur meilė. Ir mes visi ten einame. Jaučiamės laimingi, kai Oskaras kelia vakarėlį, kai Oskaras kuria teatrą. Mes patys kurdami spektaklį esame laimingi. Teatras juk taip pat yra apie laimę, džiaugsmą, kartais pamirštame tai – įsigiliname į sudėtingas temas ir pamirštame, kad kurdami teatrą mes žaidžiame. Vieną dieną sakiau aktoriams – esame tokie laimingi, kartu žaidžiame, kuriame, ir tai yra mūsų darbas. Mums reikia daugiau į pasaulį žiūrėti kaip Oskarui. Galbūt šio spektaklio kūrimo proceso metu ir patys šiek tiek pradėsime kitaip žiūrėt į pasaulį ir gyvenimą, pozityviau.

Taip, pasaulyje yra karas, yra ligoninės, bet čia ir šią minutę kartu mums gera ir mes esame laimingi, kiekviena diena yra šventė.

– Smalsu, kaip atsirinkote aktorių Oskaro vaidmeniui, kuo šiai pozicijai traukė Džiugas Grinys?

Pirma kartą D. Grinį pamačiau Oskaro Koršunovo režisuotoje „Žuvėdroje“, smagu buvo į jį žiūrėti, pasirodė labai įdomus aktorius. Vėliau jį mačiau „Otele“. Kai pradėjau galvoti apie Kalendoriaus veikėjus, atsidariau Klaipėdos dramos teatro svetainėje aktorių veidus ir kokia nuostaba – matau Džiugą! Pirmiausia patraukė veidas – man labai patinka jo šypsena, jo labai geros, malonios akys, be to, jis turi gerą humoro jausmą. Ir jis kažkuo man labai priminė Andrį, kažką turi savyje panašaus – sunku apibrėžti tą energiją, jausmą. Bet tuomet teatro vadovas pasakė, kad D. Grinys labai užimtas, kuria vaidmenį spektaklyje pas puikų režisierių ir draugą Jokūbą Brazį. Labai nusiminiau, bet dar nepraradau vilties. Buvau Vilniuje ir suplanavau susitikimą su juo, pamenu, Džiugas šiek tiek vėlavo, atrodė, kad jaudinasi, juk matėmės pirmą kartą. Tiesa, pats taip pat jaudinausi, nežinojau, kaip įkalbėti jį vaidinti mano spektaklyje. Vien pamatęs artėjantį Džiugą, žinojau, kad jis Oskaras ir bet kokia kaina turiu jį įkalbėti. Pirmas pokalbį pradėjo Džiugas, jis atsiprašė už vėlavimą ir iškart patikino galvojantis apie mano spektaklį, kad jo mama jam sako, jog jis turi jame vaidinti. „Mama sako“, – kai jis tai ištarė, juk tai visiškai apie Kalendorių! Oskaro ryšys su mama taip pat labai stiprus. Man tai pasirodė kaip ženklas. Buvau šimtu procentų tikras, kad tai mano Oskaras.

A. Kalnozols ir E. Senkovs. P. Sadausko nuotr.

– Vienas iš knygoje svarbiausių personažų, Janina, turi didžiulį poveikį Oskaro transformacijai. Šiam vaidmeniui pasirinkote aktorių Darių Meškauską, dviejuose jūsų iki šiol Klaipėdos dramos teatre kurtuose spektakliuose jis atliko pagrindinius vaidmenis, kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Janina yra labai stiprus personažas, valdingas. Ji žiūri į Oskarą kaip į savo sūnų, nuolat stumia jį imtis veiklos, padeda jam keistis – ragina judėti ir veikti. Man atrodo D. Griniui O. Koršunovas ir D. Meškauskas yra vieni iš didžiųjų mokytojų. Pats Darius yra labai stipri asmenybė, ryški mokytojo figūra, matau, kaip jis dalina patarimus jaunesniems aktoriams ir matau, kaip jis jais didžiuojasi. Tai labai gražus ir šiltas jausmas.

– Žmonių bendruomenės kūrimas, meilės ir draugystės radimas svarbūs spektaklio pasaulyje, bet galima pastebėti, kad ši nuotaika jums peržengia scenos ribas, kad visas procesas vyksta šios knygos dvasioje?

Sutinku. Svarbus momentas ir tai, beje, pabrėžė pats autorius, rašydamas „Mane vadina Kalendorium“, jis turėjo ryšį su kažkokia aukštesne jėga. Kai jis sau ir savo draugams pasakė, kad parašys geriausią knygą Latvijoje, įvyko tas vertikalus ryšys.

– A. Kalnozols minėjo, kad yra tik „rankos“.

– Taip, duodančios rankos. Mano mokytoja, režisierė Māra Ķimele, yra sakiusi, kad geras autorius, nesvarbu V. Šekspyras, H. Ibsenas ar mūsų atveju A. Kalnozols, turi ryšį su Dievu, ir jei režisierius junta šį ryšį ir jį supranta – jis gali jį medijuoti. Tai – ratu keliaujanti energija. Perimame informaciją ir perduodame tolyn. Perimu iš A. Kalnozols ir perduodu aktoriams, jie perduoda žiūrovams ir idėja keliauja toliau. Knygoje nemažai svarstymų apie Dievą, bet mes kalbame ne apie bažnyčią, ne apie instituciją. Mes pasakojame apie gerus žmones.

– Spektaklio repeticijos vyksta pilnu tempu, kaip jaučiatės esamame jų etape?

– Turiu galvoje daugybę informacijos, romanas labai tankus, daug personažų. Scenoje jų taip pat daug, pats tekstas yra didelis. Natūralu, kartais jaučiuosi pavargęs, bet turiu daug energijos ir užsidegimo. Dirbame ilgas valandas, baigiantis dienai tiesiog krentu miegoti, ryte išgeriu kavos ir vėl kimbu į darbą. Didelis intensyvumas. Kol kas esame susidėlioję spektaklio struktūrą, aktoriai dirba labai sklandžiai ir greitai, o jei jie greiti, ir aš turiu būti greitas.

Žinoma, kad ateityje atsiras kokių nors problemų, visada jų būna, kol kas apie jas negalvoju – tiesiog dirbame.

Man tai didžiausias pastatymas per pastaruosius du metus. Labai, labai laukiau šio darbo, myliu šią knygą ir esu kupinas entuziazmo.

E. Senkovas. P. Sadausko nuotr.

„Mane vadina Kalendorium“ premjera vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos dramos teatre.

Spektaklis kuriamas pagal Andris Kalnozols romaną „Mane vadina Kalendorium“. Romaną ir inscenizaciją iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys. Režisierius, inscenizacijos autorius Elmārs Seņkovs, scenografas Reinis Suhanovs, scenografo asistentė kostiumams Laura Ruškytė, dramaturgė Loreta Kalniņa, choreografė Sintija Skrabe, kompozitorius Edgars Mākens, šviesų dailininkas Niks Cipruss, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas

Spektaklyje vaidina: Džiugas Grinys, Eglė Barauskaitė, Vaidas Jočys, Darius Meškauskas, Karolis Maiskis, Mikalojus Urbonas, Samanta Pinaitytė, Toma Gailiutė, Simona Šakinytė, Renata Idzelytė, Jonas Baranauskas, Jonas Viršilas, Linas Lukošius, Justina Vanžodytė, Marius Pažereckas, Antanas Razgauskis.